Atliekų tvarkymas– tai viena iš valstybės reguliuojamo verslo sričių, kurioje nepavyksta išvengti nuolat pasikartojančių skandalų ir kurią nuolatos kankina įsisenėjusios, nesprendžiamos sistemos ydos.
Grėsmingą paveikslą šiame sektoriuje, prieš pat vasaros pradžią spaudos konferencijoje nutapė ir Aplinkos ministerijos vadovai. Nesinorėtų, jog viešai mesti kaltinimai verslui virstų tik dar viena viešųjų ryšių akcija. Nes „šešėlinio“ atliekų tvarkymo mastai išties didžiuliai ir veiksmingos kontrolės užtikrinimas turėtų būti Aplinkos ministerijos tiesioginė pareiga.
Svarbiausia - Aplinkos ministerija turi imtis jai deramos vadovaujančios rolės ir pagaliau nuspręsti, kuri iš pavaldžių institucijų turi prižiūrėti ir kontroliuoti visą atliekų tvarkymo grandinę. Akivaizdu, jog prisidengiant vien tik deklaratyviu principu „teršėjas moka“ nepavyks atsakomybės permesti vien tik gamintojams ir importuotojams. Visiškai nesuprantama, kaip šiandien iš verslo įmonių galima reikalauti keliamų tikslų įgyvendinimo, kai jokie teisės aktai nenumato jiems tam reikalingų teisių.
Būtent dėl valstybės institucijų neveiklumo ir kontrolės stokos kyla skaudžios atliekų tvarkymo sistemos bėdos – nelegalūs atliekų „tvarkytojai“ ir atliekų eksporto bei pažymų „verslas“.
Atrodytų, kokie nelegalai gali būti atliekų tvarkymo versle? Laisva rinka – ką ir kodėl čia reikia drausti? Kur čia „šešėlis“? Juk sutvarkė, neišmėtė – vis į naudą? Juk „geriau bent taip sutvarkyti“. Vieša paslaptis, jog dalis atliekų – metalai, antrinės žaliavos ir pan. – yra gana neblogas pajamų šaltinis. Todėl pakanka surinkti potencialiai didelę tokių medžiagų dalį turinčias atliekas (pavyzdžiui, nebenaudojama elektronikos ir buities įranga, įvairūs metalai, automobilių dalys) ir jas „išmėsinėti“. Tada pelningos žaliavos parduodamos, o likusi dalis šalinama bet kur.
Tačiau nukenčia tie patys oficialiai dirbantys gamintojai ir importuotojai – būtent jiems tenka bazinė pareiga sutvarkyti atliekas, o „pelningoji“ atliekų dalis iš jų nugvelbiama. Ką jau kalbėti apie tas atliekų kategorijas, kuriose brangiųjų metalų per mažai, kad prie jų „knebinėtis“. Kaip ir visos antrinės žaliavos, kurių kaina – per maža padengti surinkimo ir transportavimo kaštus. O ką jau kalbėti, kad visiškai neaišku, kur ir kaip dingsta šių šešėlyje „pjaustomų“ atliekų liekanos. Kodėl Aplinkos ministerija nevykdo tokių nelegalių atliekų tvarkytojų patikrinimų ir prevencijos?
Kita dėl kontrolės stokos atsiradusi problema – tai atliekų tvarkymas „pažymų“ pagalba. Aplinkos ministerija turi imtis atsakomybės ir sukurti mechanizmą, kuris leistų realiai pamatyti, kaip ir kur juda atliekos, visoje atliekų tvarkymo grandinėje paskirstant atsakomybę ir kontroliuojant atitinkamų funkcijų įvykdymą.
Šiandien leidimą tvarkyti atliekas gali gauti praktiškai bet kuri įmonė, nepaisant to, ar ji turi pajėgumus sandėliuoti, specializuotą įrangą atliekas tvarkyti, susitarimus realizuoti antrines žaliavas ir kt. Tai sudaro galimybę kurtis įvairioms tarpininkų schemoms, kuriose atrasti galus (ypač, kai jie baigiasi ne Lietuvoje) itin sudėtinga.
Visa ši informacija turi būti vieša, skaidriai ir reguliariai pateikiama visuomenei, gamintojams ir importuotojams. Tai sukurtų ne tik realias sąlygas efektyviai atliekų tvarkymo sistemos kontrolei, bet ir sudarytų galimybes atsakingai dirbantiems gamintojams ir importuotojams tiesiogiai stebėti visas atliekų tvarkymo grandis.
Kontrolės stoka sukūrė sistemą, kurioje tarpsta ne sąžiningai dirbantys gamintojai ir importuotojai, o vengiantys ir įstatymus apeidinėjantys. To negalime toleruoti, todėl Aplinkos ministerijai derėtų suskubti – Vyriausybės programoje numatytiems tikslams pasiekti teliko kiek daugiau nei vieneri metai.