Tačiau viena yra skubi naktinė mokesčių reforma, įvykdyta konservatorių ir liberalų 2012 metų vėlų rudenį, vos po tuometinių Seimo rinkimų spėjus suformuoti Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, kita – kai siekiama sukurti ar atstatyti teisingumą, o iš mokesčių surinktas lėšas panaudoti bendrajam visuomenės gėriui.
2014 m. sausį Seimas priėmė mano parengtas Miškų įstatymo pataisas, kuriomis 5 proc. dydžio mokesčiu apmokestinamas parduotas nenukirstas miškas ir žaliavinė mediena privačių miškų savininkams. Pataisos įsigalios tą pačią dieną, kai Lietuva įsives eurą, t. y., 2015 metų sausio 1 d.
Nors šių pataisų oponentai tvirtina, kad ši mokestinė našta privačių miškų savininkus stums į šešėlį, jei jie nuspręs savo miškus parduoti ar dalį jų iškirsti – jie bandys slėpti iškirsto miško plotą, t. y., deklaruoti mažesnį iškirsto miško plotą ir taip sumokėti mažiau mokesčių nei reikia. Tačiau šio mokesčio atveju, paraginčiau miškų savininkus būti sąmoningais piliečiais ir suprasti, kad tai yra paprasčiausias teisingumo įgyvendinimas kitų piliečių ir valstybės atžvilgiu.
Kodėl? Daugelis privačių miškų savininkų iki šiol daugiausia veltui naudojosi miško kelių infrastruktūra ir atskirai mokesčiais neprisidėjo prie bendros miškų gerovės, nes daugiausia rūpinosi tik savo privačiais miškais. Visą tą bendrųjų miškų reikmių naštą – miškų infrastruktūrą, apsaugą nuo gaisrų, šiukšlių tvarkymą, kenkėjų naikinimą ir t. t. – prisiėmė valstybė, kaip atsakinga už valstybinius miškus, o realiai, visi mes, piliečiai.
Jei į bendrųjų miškų ūkio reikmių fondą moka valstybiniai miškai, tai privačių miškų savininkai taip pat turi prisiimti šią mokestinę naštą.
Kaip sakoma, nemokamų pietų nebūna. O tai, kad privačių miškų savininkai nemoka jokių mokesčių, parduodami mišką ar jame iškirstą medieną, yra tas pats, kas nemokėti pajamų mokesčio už parduotą namą ar butą, miesto gyventojams nemokėti mokesčių už šiukšlių išvežimą ar gatvių tvarkymą ir pan.
Turime suprasti, kai tai yra bendras reikalas. Jei aš gyvenu daugiaaukščio namo paskutiniame aukšte, tai, prakiurus stogui, neprivalau vienas mokėti už jo remontą. Tai yra viso namo gyventojų reikalas. Lygiai taip pat ir privačių miškų savininkai turi prisidėti prie viso miško gerovės – miško kelių tvarkymo ir kt., ne tik valstybinių miškų tvarkytojai.
Taip, yra tvarkingų ir sąžiningų privačių miškų savininkų, kurie puikiai prižiūri jų valdose ar aplink esančius kelius ir aplinką. Tačiau ir miškavežiai į privačius miškus patenka, tik pravažiuodami ir valstybinius, ir kitų savininkų miškus, o tuomet miško keliai gali būti dažnai sudarkomi.
Dar vienas dalykas. Tarp valstybinių miškų urėdijų ir privačių miškų savininkų apskritai sumokamų mokesčių – didelis atotrūkis. Dabar privačių miškų savininkai už parduotą mišką moka tik 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, o valstybinių miškų urėdijos iš viso sumoka 42 proc. mokesčių nuo gautų pajamų.
Todėl privatūs miškų savininkai turi prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie bendrų poreikių. Surinkti pinigai į biudžetą iš 5 proc. privačių miškų apmokestinimo ir būtų tam skiriami, ypač miško kelių tvarkymui.
Ar privačių miškų savininkai dabar trauksis į šešėlį? Abejoju. Tai padaryti sunku, nes iškertamų miškų plotai yra griežtai reglamentuojami ir patikrinti paprasta, kiek iškirsta, kiek deklaruota.
Tikiuosi, kad mūsų miškų savininkai bus sąžiningi ir išdidūs piliečiai – tvarkingai mokės mokesčius, kurie reikalingi ir naudingi bus mūsų miškams ir mums visiems.