Šie rezultatai nėra atsitiktiniai, nes kartoja prieš tai buvusių apklausų rezultatus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas labai aišku - LSDP bus artimiausių rinkimų į Seimą laimėtoja.
Taip, aišku, ir bus, nebent partijų gyvenime atsitiktų nenumatytų įvykių, kurie iš esmės pakeistų partijų populiarumą. Bet šiandieną realybė yra tokia, kokią matome, ir nėra jokių požymių, kad ji gali pasikeisti. Vis dėlto, ar gali partijos dabar snūduriuoti savo aukštų reitingų paunksmėje?
Pripažinkime, kad rinkimus laimėjusi partija nebūtinai turės balsų daugumą būsimajame Seime (apklausos tai ir patvirtina). Tada kyla net du klausimai.
Pirmasis. Ar pavyks rinkimus laimėjusiai partijai (tikėtina LSDP) sudaryti koaliciją, kuri turėtų daugumą Seime? Jei taip, tai ar šios koalicijos programoje liks kokių nors socialdemokratinių nuostatų. Juk įtakingų galimų koalicijos partnerių sąrašas gana ribotas ir jame nėra nė vienos socialdemokratų idėjoms prijaučiančios partijos.
Pavyzdžiui, šiandien madinga partija - Liberalų sąjūdis tvirtina, jog „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. O tai niekaip nesiderina su socialdemokratų partijos viena iš pagrindinių nuostatų – solidarumu. Suderinti pagrindinę liberalų nuostatą - skęstančiųjų negelbėjimą su LSDP pagrindine nuostata – solidarumu, t.y. skęstančiųjų gelbėjimu, man niekaip nesiseka.
Taigi formuojant šių dviejų partijų koaliciją joms tektų pakeisti savo pagrindines nuostatas į abi partijas vienijančią nuostatą, kurią sąlyginai pavadinkime „valdžios lovys“ .
Bet ar LSDP jau pribrendo tokiai vertybių kaitai. Manau, kad ne. Todėl tikėtis koalicijos LLS- LSDP neverta.
Kitas teoriškai galimas koalicijos partneris TS-LKD, kurį dabar valdo buvę LKP nariai, vargu ar norės sėsti už derybų stalo su savo ideologiniais priešininkais – LSDP. Pagaliau, ką turi bendro TS-LKD pagrindinis akcentas –užsienio politika su LSDP solidarumo ar socialinio teisingumo vertybėmis?
Bet reikia pripažinti, jog TS-LKD karinga užsienio politika bent jau neprieštarauja LSDP pagrindinėms laisvės, solidarumo ir socialinio teisingumo vertybėms. Todėl, esant geriems norams, tokia koalicija būtų įmanoma. Vardan tos Lietuvos.
Apie kitus galimus koalicijos partnerius sunku pasakyti, ką nors apčiuopiamo. Tai arba vieno žmogaus partijos, kurios neturi aiškios ideologijos (Tvarka ir teisingumas -7,0, Darbo partija- 5,7) arba jų šalininkų skaičius nedidelis (Valstiečiai ir žalieji – 4,7, žalieji -2,1). Pirmųjų dviejų apibūdinimui tiktų Maironio žodžiai: „ir stiepias ten bevardžiu stiebu, kur tik užuodžia kąsnį riebų“. Šios partijos gali jungtis prie bet kurio plauko koalicijos.
Sąmoningai neminiu Lenkų rinkimų akcijos (2,4), nes tai ne partija. Partijos narius vienija ne tautybė, o ideologinės nuostatos. Partija, kurios svarbiausias tikslas – pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis- negali būti vadinama partija. Greičiau nevykęs visuomeninis judėjimas.
Iš to kas aukščiau pasakyta, akivaizdu, kad rinkimus laimėjusi partija turės rimtų problemų, net jei tie, kurie dar nežino, už kurią partiją jie balsuos (18,3), staiga vieningai pabalsuotų už rinkimus laimėjusią partiją. Bet gyvenime, deja, taip nebūna.
Antrasis klausimas. Kas gali paneigti, jog LLS ir TS-LKD nesudarys koalicijos ir turėdami 20,8 proc. balsų nepamėgins patys ieškoti koalicijos partnerių LSDP palikdamost opozicijoje? Prisijungusios TT ir Darbo partiją jos jau turėtų 33,5 proc. ir kartu su dalimi neprisijungusių gali pasirodyti rimta jėga.
Dar keli procentai prisidės visoms partijoms dėka tų, kurie neis balsuoti (13,1). Taigi gali atsitikti ir taip, kad laimėjusi rinkimus partija liks opozicijoje.
Kad to neįvyktų, LSDP turi gerai apgalvoti savo rinkimų programą, kurioje nebūtų bendro tipo lozungų: kelsime, gerinsime ir tt, o būtų koks nors sisteminis pakeitimas, kuris maloniai nustebintų pagrindinę rinkėjų masę, pvz., mokesčių sistemos pertvarka, ir kurios dėka ne darbas, o kapitalas būtų pagrindinis mokesčių mokėtojas. Šitas ar kitas sisteminis pakeitimas turėtų parodyti rinkėjams, kuri partija juos atstovauja.
Ligšiolinis žaidimas į dvejus vartus „ir mums (darbdaviams), ir jiems (samdomiesiems)“ jau nebetenkina rinkėjų. Todėl jie ir sako, kad visos partijos vienodos.
Dabar partijos galvoja, kaip laimėti rinkimus. Klysta tos, kurios vietoje pateikiamų rimtų programų rinkimus mėgina laimėti kurdamos ant savo oponentų galvų laikinąsias komisijas ir ieškodamos kaip praeityje elgėsi koks nors „kūmo berno brolis“. Tikėtina, kad jos nieko neras ir liks „prie suskilusios geldos“. Juk ne veltui sakoma, kad ant svetimos kupros į dangų nenujosi.