1 straipsnis
Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.
29 straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Pirmame iš šių straipsnių pabrėžiama visų žmonių prigimtinė lygybė savo orumu ir teisėmis. Kitame akcentuojama, kad visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą.
Pagal šią deklaraciją negali būti jokios atskiros žmonių grupės, kuriai negaliotų visiems kitiems privalomi įstatymai.
Lygybės prieš įstatymą principas įrašytas ir aukščiausiojo mūsų įstatymo- Konstitucijos 29 straipsnyje:
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Konstitucijoje įrašytas ir valdžių padalinimo principas:
5 straipsnis
„Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.(...)“
Tai reiškia, kad Lietuvoje yra trys nepriklausomos valdžios: įstatymų leidžiamoji (LR Seimas), Vykdomoji (Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė) ir Teismai. Kiekviena iš šių valdžių vykdo Konstitucijoje jai numatytas funkcijas ir negali kištis į kitų valdžių veiklą.
Ar taip yra iš tiesų Lietuvoje? Sakyčiau, toli gražu, ne. Jau visi apsipratome su tuo, kad Lietuva turi du ministrus pirmininkus. Dabar matome kaip valdžios Olimpo politikai stengiasi savo kontrolėn pajungti ir teismus. Nors teismų apsaugai nuo politikų įtakos yra paskirti net du Konstitucijos straipsniai:
109 straipsnis
„Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.“
114 straipsnis
„Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.(...).“
Baudžiamojo kodekso rengėjai numatė, kad laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje gali atsirasti politikų, kurie, prisimindami tarybinę tikrovę, stengsis kaip ir anais laikais, taip paveikti teismus, kad jie priimtų tik tokius sprendimus, kokių pageidautų patys politikai.
Kad taip neatsitiktų, Baudžiamajame Kodekse atsirado 232 straipsnis, pavadintas „Nepagarba teismui“. Jame pasakyta: „Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“
O dabar pakalbėkime apie tai, kaip mūsų aukščiausio rango politikai gerbia mūsų Konstituciją ir įstatymus ir jų griežtai laikosi. Ne, jie nesikiša į smulkias bylas, juos domina tik rezonansinės bylos, kurių toks traktavimas, kokio norėtų politiškai aktyvi visuomenės dalis gali pakelti politikų reitingą šios dalies akyse. Ir tie politikai yra įsitikinę, jog ne jiems parašyti įstatymai, o visiems kitiems, kitaip sakant „kas neleidžiama jaučiui, leidžiama Jupiteriui“. Tai kas gi tie Lietuvos Jupiteriai, kuriems neprivalomi Valstybės įstatymai? Jų ne vienas. Pagal turimas galias aš juos suskirstyčiau taip:
Jupiteris Nr. 1. Tai, be abejonės LR Prezidentė, kurios nuomonė apie teismų nuosprendžius buvo aiškiai išreikšta per Garliavos įvykius ir per melo detektoriaus įvertinimą FNTT vadovų byloje. Vertindama OMON bylą Prezidentė leido suprasti Apeliaciniam teismui, kokį nuosprendį jis turėtų priimti.
Jupiteriu Nr. 2. yra V. Landsbergis: „Pirmiausia pagalvojau, kad tai yra Rusijos teismo sprendimas....Dabar pradedu abejoti, ar tai nėra Tarybų Lietuvos teismas, užsilikęs Lietuvoje. Prokurorai ir teisėjai padarė didelę paslaugą dabartinės Rusijos valdžiai. Teisėsauga iškastruota.“
Tiesiog neatsistebiu, kodėl mano mokyklos suolo draugui taip patinka tarybiniai teismai, kurių nuosprendžius nulemdavo partinio boso nuomonė. Bet yra kaip yra.
Jupiteris Nr.3 –tai Seimo NSGK pirmininkas A. Paulauskas: „didžiausia klaida, kokią būtų galima padaryti“. Ši didžiausia klaida, anot pirmininko, susideda iš trijų klaidų: teisinės klaidos, istorinės klaidos ir moralinės klaidos.
Jupiteriu Nr. 4 laikyčiau mano partinį kolegą G. Kirkilą, kuris yra labai apdairus ir paprastai vengia teismo sprendimų vertinimo, bet šį kartą suklupo lygioje vietoje: „Skandalingas sprendimas. Aš normaliai, racionaliai jo paaiškinti iš Lietuvos pozicijų negaliu. Tai yra skandalingas sprendimas, ir tiek.“
Pagaliau Jupiteriu Nr.5 laikyčiau Seimo Pirmininkę L. Graužinienę: „Man kaip piliečiui tas teisinis sprendimas nėra priimtinas, nes aš galvoju kitaip, Man tai tikrai buvo skausminga. Teisė ir mūsų moraliniai įsitikinimai kartais prasilenkia“.
Jupiterių nuomonė pasieks ir Apeliacinio teismo ausis. Įdomu, ar šio teismo sprendimas bus vertinamas kaip politikų spaudimo paseka ar kaip Maskvos užsakymo vykdymas. Jei bus pasirinktas pirmas variantas, tada omonininkai turės neatremiamą argumentą Strasbūro teisme, jei antras-tai Jupiteriai paleis naują salvę teismų link. Kitų alternatyvų lyg ir nebeliko, bet pagyvensime – pamatysime.
Man liko neaišku tik viena: kodėl Jupiteriais save laikantiems politikams netaikomas aukščiau minėtas BK 232 straipsnis. Juk neabejojame, kad jis būtų pritaikytas kokiam nors Joneliui iš vidurio kaimo ar net kuriai nors smulkesnei politinei žuvelei, jei šie viešai prabiltų Jupiterių žodžiais.
Ir, pagaliau, kas turi ginti teismų nepriklausomybę. Atrodytų kad tai turėtų daryti tos apygardos, kurioje yra teismas, prokuratūra ar net pati Generalinė prokuratūra. Bet, kaip matome, to nėra. Ir nėra dėl to, kad prokurorai nesijaučia nepriklausomi, nors taip skelbia Konstitucijos 118 str.
Bet jokia konstitucija ar kitas įstatymas nesutvirtins prokuroro nugarkaulio, jei to nenorės pats prokuroras.
Manyčiau, kad visi prokurorai širdyje pageidauja būti nepriklausomais priimdami procesinius sprendimus, bet bijo, kad nepriklausomumas jiems patiems gali skaudžiai atsirūgti. Todėl gal geriau patylėti.
Ir šiandieną Lietuvos moterys dar nepagimdė drąsos nestokojančio prokuroro, kuris, nepaisydamas politikų rango, nepaisydamas galimų pasekmių jo karjerai, visus priverstų laikytis įstatymų. O jei toks atsirastų, tai jam dar gyvam esant reikėtų statyti paminklą Vilniaus pagrindinėje aikštėje, nes jis, pagal antikos tradicijas, būtų vertas aukso tiek, kiek pats sveria. Kol tokio prokuroro nėra, tol dar nekartą matysime ir Jupiterius ir jaučius.