Tiesą, kaip jis ją supranta ir kurios dažnas politikas niekados nenorėtų išgirsti. Kad gerbiamieji skaitytojai nepriskirtų tokių savybių kokiam nors abejotinos prabos žurnalistui, tai pasakau: šis žurnalistas, Kovo 11 dienos akto signataras, portalo 15min.lt vyriausias redaktorius Rimvydas Valatka.

Jo straipsnyje „Doras, bet ar supranta, ką daro?“ cituojami ministro pirmininko žodžiai: „A. Butkevičius pareiškė, kad garsi JAV kompanija „Chevron“ galės žvalgyti skalūnų dujas tik tokiu atveju, jei amerikiečiai susitars su Lietuvos kaimais.“ Ir sakoma: „Jei dujų reikia Lietuvai, kas tuomet turi eiti ir tartis su kaimais –  „Chevron“ ar vis dėlto Lietuvos Vyriausybė, kuriai reikia pigių dujų?“

Čia norėčiau įsiterpti į šią diskusiją ir pasakyti, kad pigių dujų reikia ne Vyriausybei, o būtent Lietuvos žmonėms. Teigti, kad ne „Chevron“, o pati Vyriausybė turi tartis su gyventojais, būtų logiška, jei Lietuvoje demokratija jau būtų taip įsitvirtinusi, jog kiekvienas pilietis tikėtų kiekvienu Respublikos Prezidentės, Seimo pirmininko ar Ministro pirmininko ištartu žodžiu.

Dabar man jau norisi paklausti mano kolegos signataro R. Valatkos: „Ar galite patvirtinti, kad Lietuvoje jau šventai tikima aukščiausių valstybės pareigūnų žodžiais, jei net teismų sprendimai laikomi netikusiais ir jų nenorima vykdyti?“ Manau, kad atsakymas visiems aiškus. Ir jei ministras pirmininkas pradėtų aiškinti apie skalūnų dujų naudą ne tik žemaičių žemei, bet ir visai Lietuvai, tai visuomenės atsakymas būtų maždaug toks: „Vėl nori mus apgauti. Gal ne už ačiū ministras pirmininkas taip neriasi iš kailio“ .

Todėl Vyriausybės pasiūlymas, kad „Chevron“ bendrovė pati išdėstytų visuomenei visus skalūnų dujų gavybos pliusus ir minusus, yra gerai apgalvotas taktinis žingsnis.

Žinoma, galima buvo elgtis taip, kaip „senais gerais laikais“ –Vyriausybės kabinetuose priimti sprendimą, su kuriuo visuomenę tik supažindinti. Tačiau demokratinėje valstybėje negali būti prievartos, žmonės turi teisę žinoti, kas vyksta jų aplinkoje – tai yra jų teisė ir jos niekas negali atimti. Ir būtent dėl to kompanija buvo įpareigota kalbėtis su žmonėmis ir išsklaidyti visas jų abejones.

Vyriausybei tai būtų beveik neįmanomas uždavinys dėl aukščiau išsakytų priežasčių.

Ar „Chevron“ kompanijai pavyks tai padaryti visose potencialiose dujų gavybos vietose, matysime netrukus. Bet mus gali džiuginti ir tai, kad vykdydama Vyriausybės nurodymą „Chevron“ kompanija jau įrodė, kad susitarti galima, kai bendradarbiauja bendruomenė, investuotojas ir Vyriausybė. To rezultatas - jau turima licencija Rietavo plote ir Stemplių kaime, kuriame jau vykdomi angliavandenilių žvalgybos darbai, licencija galioja nuo 2007 metų. Būtent į šios, jau seniai gautos licencijos galiojimo plotą patenka Žygaičių kaimas, kurio bendruomenė šiandien labiausiai priešinasi naujai skalūnų dujų žvalgybai.

Galima pagirti kompaniją už tai, kad nepaisydama fakto, jog į galimą naują skalūnų dujų žvalgybos plotą Žygaičių kaimas nepatenka, ji vis tiek neatsisako dialogo su Žygaičiais, nes nori išvengti susipriešinimo, bendruomenės suskaldymo, ir tokį „Chevron“ atstovų elgesį su bendruomene premjeras vertina. Tai turėtų įvertinti ir pati bendruomenė, o ne aklai užsispirti. 

„Chevron“ laimėjo konkursą, bet dabar konkurso laimėtojo paskelbimas atidėtas iki rugsėjo vidurio, kol „Chevron“ susipažins su naujais teisės aktais, reglamentuojančiais žvalgybą ir gavybą mūsų šalyje.

Ar liks „Chevron“ – priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia nuo sąlygų, o Vyriausybė stengiasi, kad sąlygos būtų tinkamos ir Lietuvai, ir užsienio kompanijai, kuri investuos, kad neatbaidytų kitų investuotojų. Tad apie tai turėtų pamąstyti ir politikai, bent kiek lemiantys tuos sprendimus, o ne aklai užsispirti ar atstovauti kažkieno interesams. Turi būti valstybinis požiūris.

Beje, iki atliekant gavybą dar turės būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas, kurio metu bendruomenės žodis irgi yra svarus, tad tam reikalingas dialogas su bendruomene. 

Reziumuojant tenka pasakyti, kad nežinodamas visos informacijos ar ją ignoruodamas gali suklysti net aukščiausios klasės žurnalistas – profesionalas. Todėl atsakymas į antraštės klausimą būtų toks: Lietuvoje yra dorų žmonių (manau, ne vienas), kurie moka ir gerai dirbti. Tarp jų ir premjeras.