„Euro įvedimas, vertinant aplinkybes, susiklosčiusias netoli Lietuvos sienų, įgauna dar didesnės svarbos. Tai dar vienas žingsnis didesnio ekonominio, finansinio ir politinio saugumo link“, – teigė mūsų šalies Ministras Pirmininkas.
Mūsų premjeras buvo teisus. Tai įrodo ir tai, kad nepasitvirtino vasariniai Europos centrinio banko (ECB) prezidento Mario Draghio, kuris apskritai gyrė Lietuvos ekonomikos politikos pasiekimus bei pasirengimą stoti į euro zoną nuo 2015-ųjų ir tapti 19-ąja jos nare, būgštavimai dėl „kainų nestabilumo šalyje ženklų“. Tačiau Lietuvai pavyko „išsaugoti progresą“, kurio iš jos reikalavo ECB, ir išlaikyti žemą infliaciją bei išlikti viena iš sparčiausiai augančių ES narių.
Netgi nepaisant to, kad egzistuoja pakankamai aiškūs ženklai, jog euro zonos, ypač jos pagrindinio garvežio – Vokietijos, ekonomika pradėjo „plūduriuoti“, vis neatrasdama stimulo augti ir išsiveržti iš pokrizinio sąstingio, Lietuvai, per Naujuosius metus prisijungsiančiai prie šio elitinio klubo, gali pavykti išvengti stipraus jo ekonominės stagnacijos poveikio ir dėl savo jaunos ekonomikos dinamikos. Žinoma, Lietuvos ekonomika nėra visiškai jauniklė, be to, tai mažoji ekonomika, ir tokių tempų, kaip prieš paskutinę krizę 2008 metais, ji jau nebepasiektų.
Ekonominė Lietuvos situacija tarp daugelio euro zonos ir ES narių išsiskiria gerąja prasme. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pirmąjį ir antrąjį ketvirčiais Lietuvos BVP atitinkamai padidėjo 3,4 ir 3,3 proc., o trečiąjį – 2,6 proc., palyginus atitinkamai su pernykščiais ketvirčiais. Pagal „Eurostatą“, 2013 metais Lietuvos ekonomika augo 3,3 proc., kai ES-28 (ES – 28 valstybės narės) vidurkis tebuvo 0,1 proc., o euro zonos (18 valstybių narių) BVP netgi krito 0,4 proc. Pernai Europoje greičiausiai augo Latvijos (4,1 proc.), Rumunijos (3,5 proc.) ir Islandijos (3,3 proc.) ekonomikos; sparčiau taip pat augo Maltos (2,9 proc.) ir Estijos ūkiai.
Lietuvos ekonomika ne tik auga. Ji yra viena mažiausiai prasiskolinusių Europoje ir neturi kitoms periferinėms ES valstybėms narėms (pvz., Portugalijai), būdingų problemų, tarkime, didelio privataus sektoriaus įsiskolinimo.
Lietuvoje nedarbas, nors ir lėtokai, bet mažėja, šį rugsėjį išliko vos truputį žemesnis (11,3 proc.) nei dabartinių 18 euro zonos valstybių (11,5 proc.), kai ES-28 vidurkis – 10,1 proc. Tačiau Lietuvos jaunimo situacija yra geresnė nei ES ar euro zonoje. Rugsėjį jaunimo nedarbas Lietuvoje siekė 20,6 proc., ES-28 – 21,6 proc., o euro zonoje – 23,3 proc., tuo tarpu Italijoje ir Ispanijoje jis viršijo net 40 proc.
Neblogos žinios Lietuvai ir kitoms dviem Baltijos valstybėms yra ir tos, kad apie jas neigiamų ekonominių prognozių nerašo rimtoji užsienio ekonominė žiniasklaida. Bent jau užsimintų, jei matytų blogas šių mažųjų ekonomikų perspektyvas.
Ironiška, bet būtent žema infliacija yra signalas, kad euro zonos senbuvių ekonomika vėl gali ilgesniam laikui pakliūti į ekonomines bėdas.
„The Economist“ rašo, kad istoriškai europiečiai labiau bijo infliacijos, o ne defliacijos, nors būtent ši stabdo verslą ir ekonomiką, kaip iš tikrųjų ir atsitiko per Didžiąją depresiją XX-ojo amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Visos euro zonos infliacija šį rudenį nukrito iki 0,3 proc. Lietuvoje ji pakilo iki 0,4 proc., nors vasara buvo kritusi iki defliacijos 0,5 proc. lygio.
Anot britų savaitraščio, blogai yra tai, kad Vokietijos ekonomika klupinėja, vietoje struktūrinių reformų valstybė pasirinko toliau tęsti griežto taupymo politiką ir primesti ją kitoms euro zonos valstybėms, kai ECB tebelinkęs per daug nesireikšti. Dėl to euro zonai gresia trečiasis nuosmukis per šešerius metus.
„The Economist“ įspėja, kad būtent stagnuojančios kainos ir atlyginimai rodo prastą paklausą kontinentinėje Europoje, ir, jei ekonominė sklerozė su defliacija užsitęs, euro zona gali žlugti.
Tačiau ekonominė krizė nebūtinai gresia būsimai euro zonos naujokei – Lietuvai. Dėl minėtų faktorių pastebimos tendencijos reliatyviai jaunai ekonomikai greičiau augti, tik reikia išlaikyti balansą tarp šio augimo ir fiskalinės drausmės.
Be abejonės, Lietuvai reikia ieškoti papildomų ekonomikos skatinimo priemonių per naujų darbo vietų kūrimą ir gamybos gaivinimą ar verslo kūrimą, ypač aukštųjų technologijų ir skaitmeninės rinkos srityje, kur efektyviausios yra žmogiškojo kapitalo investicijos.
Net nepaisant atsinaujinusių įvairių grėsmių iš Rusijos pusės (po Lietuvos prekių embargo dabar daugiausia turbūt reikia baimintis kibernetinių atakų) ir ekonominių rūpesčių euro zonoje, Lietuva turi pagrindo būti labiau optimistė nei pesimistė.
Simboliška ir tai, kad prieš pat euro įvedimą 2015 m. sausio 1 d. Lietuva sustiprins ir savo energetinį saugumą, nes į Klaipėdos uostą jau atplaukė suskystintųjų gamtinių dujų terminalo laivas „Independence“.
Taigi premjeras bus dvigubai teisus: nors tai ir sutapimas, įsivedę eurą tapsime ir energetiškai saugesni.