Kiekvienais metais Lietuvoje įvykdoma viešųjų pirkimų už maždaug 4 mlrd. eurų. Tai labai dideli pinigai, kurie atplaukia tiesiogiai iš žmonių sumokamų mokesčių. Iš esmės tai yra beveik pusė šalies biudžeto. Arba, vaizdžiai kalbant, beveik kas antras biudžeto euras metų eigoje "sudalyvauja" viešuosiuose pirkimuose.
Kad viešieji pirkimai vyktų atvirai, skaidriai ir mokesčių mokėtojų pinigai būtų išleidžiami maksimaliai efektyviai yra atsakinga Ūkio ministerija. Tapęs Liberalų Vyriausybės Ūkio ministru, iš piliečių, bendrapartiečių, kolegų, netgi kitų partijų atstovų gaunu gausybę laiškų dėl situacijos viešųjų pirkimų sektoriuje. Neseniai į viešumą mano iškeltas prabangių Utenos stadiono šiukšliadėžių ar švieslenčių pavyzdys tik maža dalis viso problemų katilo.
Saujelei laimingųjų – pusė statybų konkursų užsakymų
Akivaizdu, kad viešieji pirkimai yra ypatingai kontraversiška tema, kurią visuomenė vertina gana neigiamai. Laikas nuo laiko išgirstame apie įvairius galimo piktnaudžiavimo atvejus – nuo Visagino atominės elektrinės iki ministerijų viešųjų ryšių konkursų.
Pagrindo tokiems nuogąstavimams šalies mastu suteikia ir Viešųjų pirkimų tarnybos prieš mėnesį išleista sektorinė viešųjų pirkimų statybose analizė. Ji atskleidė, kad 2014 m. beveik pusę viešųjų pirkimų vertės statybų srityje atiteko tik 20-čiai įmonių, kita pusė – net 510 įmonių.
Skaičiai šokiruoja. Iš pirmo žvilgsnio tokios proporcijos rodo, kad ne viskas tvarkoje. Drąsiai galiu teigti, kad įmanoma visiems viešųjų pirkimų dalyviams sudaryti faktiškai vienodas, kuo racionalesnes technines ir teisines sąlygas dalyvauti pirkimuose. Tokias, kurios užtikrintų viešuosiuose pirkimuose kuo didesnę konkurenciją. Konkurencija didina skaidrumą. Skaidriai išleisti biudžeto pinigai, tikiu, yra kiekvieno piliečio, t.y. mokesčių mokėtojo, interesas. Nes skaidrumo rezultatai gali būti labai malonūs – pavyzdžiui, paaiškėjus, kad reikia mažiau pinigų tiems patiems projektams įvykdyti, atsiranda erdvės mažinti mokesčius ar padidinti pensijas.
Kompiuteriai kyšių neima
Kalbant apie pokyčius viešuosiuose pirkimuose reikia pradėti nuo esmės – viešųjų pirkimų reglamentavimas yra labai sudėtingas, smulkmeniškas. Kuo daugiau reikalavimų, tuo daugiau biurokratijos, tai sudaro prielaidas korupcijai, klaidoms.
Tačiau viešuosiuose pirkimuose yra kur tobulėti ne tik sprendžiant korupcijos problemą. Yra kur tobulėti ir iš taip vadinamos techninės, sprendimų priėmimo pusės. Vien kiek "išskaidrinimo" problemų išspręstų realus e.valdžios priemonių įgyvendinimas. Kaip neseniai apie viešųjų pirkimų perkėlimą į elektroninę erdvę Ukrainoje pasakė mano bičiulis Ukrainos Ekonomikos ministras Aivaras Abromavičius: „Kompiuteriai kyšių neima“. Be to, skaitmeninė erdvė optimizuoja ir atpigina daugelį procedūrų ne tik viešajam sektoriui, leidžiančiam mokesčių mokėtojų pinigus. Atpigina ir verslui, todėl mažėja pasiūlymų kainos.
Žemiau pristatau eilę neatidėliotinų darbų Ūkio ministrui. Tačiau faktas yra ir tai, kad bet kokios priemonės gali atverti sistemą didesnei konkurencijai tik tada, kai valstybėje kalbama apie aiškius prioritetus ir ilgalaikes strategijas, turima aiški Vyriausybės veiklos vizija.
UŽDUOTYS ŪKIO MINISTRUI
Įtraukti mažuosius – stabilesnis, ne toks smulkmeniškas reguliavimas
Viešųjų pirkimų sektoriuje ypatingai trūksta verslui ir investuotojams reikalingo prognozuojamumo. Viešųjų pirkimų įstatymas yra labai dažnai keičiamas. Be to, tiek tiekėjus, tiek perkančiąsias organizacijas klaidina gausybė nuolatos pateikiamų naujų įstatymo išaiškinimų bei rekomendacijų.
Štai, danai padarė paprasčiau ir efektyviau: jie tiesiogiai taiko Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvas,. Nenusistatė jokių perteklinių sąlygų, kurias turėtų įveikti dalyviai. Nes viešuosiuose pirkimuose veikia vienas esminis principas – kuo sudėtingiau reikalauji pateikti pasiūlymą bei atitikti keliamus reikalavimus, tuo mažiau dalyvių gali dalyvauti konkursuose.
Perteklinis ir smulkmeniškas reguliavimas, nuolatiniai įstatymo pakeitimai iš dalies gali paaiškinti statybų rinkos fenomeną, kai saujelė dalyvių susižeria didžiulę dalį užsakymų. Mat dirbdamas tokiomis sąlygomis smulkus ir vidutinis verslas pasiklysta biurokratiniuose labirintuose ir, neturėdamas administracinių resursų pateikti reikalavimus atitinkančius projektus, lieka tuščiomis.
Žengti į XXI amžių - įdarbinti technologijas
Dabartinėje viešųjų pirkimų sistemoje per mažai išnaudojamos technologinės galimybės. Elektroninių viešųjų pirkimų plėtimas ir palaipsniui visiškas perėjimas prie jų yra būtinas ne tik dėl jau minėtos korupcijos prevencijos. Visų pirma, tai pastebimai mažina ir viešojo pirkimo vykdymo, ir dalyvavimo jame kaštus. Sutaupant administracinėms išlaidoms atsiranda galimybių mažinti galutinę pasiūlymo kainą.
Pirkimų informacinės sistemos atnaujinimas ir išplėtimas, automatizuojant kuo daugiau veiksmų bei procesų, kardinaliai sumažintų žmogiškųjų išteklių poreikį. Be to, sumažintų galimo piktnaudžiavimo terpę, klaidų skaičių. Nepaprastai palengvintų kontrolės mechanizmų vykdymą.
Taip pat aktualu palengvinti informacijos pateikimą konkursų dalyviams. Racionalu būtų visą informaciją, susijusią su pirkimais, koncentruoti vienoje platformoje. Šiuo metu ji yra išmėtyta skirtinguose kanaluose. Pavyzdžiui, „Valstybės žiniose“, centrinėje viešųjų pirkimų informacijos sistemoje, įvairiose svetainėse bei vidinėse sistemose.
Mažinti administracinę naštą išnaudojant valstybės registrus
Kaip jau minėjau, didelė administracinė našta tiekėjams sudaro daug nepatogumų ir didina galutinę pasiūlymo kainą. Manau, kad būtų visoms pusėms naudinga pirkimų informacinėje sistemoje sukurti tiekėjų registrą. Jo pagrindinė funkcija – galimybė aktualią informaciją apie tiekėją sužinoti ne iš pristatomų pažymų, o automatizuotos sistemos pagalba.
Įsivaizduokime situaciją: pirkimo dokumentuose yra prievolė tiekėjui atitikti ISO standartą, turėti leidimą užsiimti kokia nors veikla, kuris išduodamas tam tikram laikotarpiui. Ar nepaprasčiau būtų apie tokius reikalavimus informaciją kaupti bendroje sistemoje? Tokiu būdu nebeliktų prievolės dalyviams pristatinėti visus dokumentus kiekvieno konkurso metu. Nusiimtų tikrai nemaža administracinė ir finansinė našta, nes tai užima tikrai nemažai laiko ir dėl to didina bendrą pasiūlymo kainą.
Dalis reikalavimų galėtų būti automatiškai tikrinami kituose valstybės registruose. Prisiminkime reikalavimus dalyviams neturėti įsiskolinimų „Sodrai“ ar Mokesčių inspekcijai, neturėti teistumo. Jeigu perkančioji organizacija galėtų matyti šią informaciją bendrame registre, nereikėtų reikalauti gausybės įvairiausių pažymų, kurios dažnai yra mokamos. Smulkiesiems konkursų dalyviams tai ypatingai aktualu. Sumažėtų problemų ir perkančiajai organizacijai.
Prašyti preliminarios kvalifikacijos deklaracijos
Dar viena galimybė mažinti administracinę naštą – privaloma preliminari kvalifikacijos deklaracija. Kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus turėtų pateikti ne visi pirkimo dalyviai, o tik laimėtojas. Pradiniame etape pakaktų vienintelio dokumento – paties dalyvio patvirtinimo, kad jis visus reikalavimus atitinka. Šis žingsnis labai palengvintų procedūrą abiem viešųjų pirkimų pusėms.
Plėsti centrinių pirkimų asortimentą
Pirkimų centralizavimas – tiek nacionaliniu, tiek žinybiniu lygmeniu – padeda rimtai taupyti laiko ir finansinius resursus. Jau įdiegta Centrinės perkančiosios organizacijos (CPO) sistema yra sveikintinas pavyzdys užsistovėjusioje viešųjų pirkimų erdvėje. Tik ir čia yra, kur tobulėti. Pavyzdžiui, dalis savivaldybių skundžiasi, kad prekių asortimentas yra per mažas. Arba pateikiamas per siauras vietinių tiekėjų ratas. Pastarasis aspektas aktualus savivaldybėms, nes atliekant smulkius pirkimus iš kitų Lietuvos regionų išauga galutinio pasiūlymo kaina.
Vienas iš sprendimų gali būti CPO kaip platformos stiprinimas. Pavyzdžiui, pertvarkyti ją sujungiant su atnaujinta viešųjų pirkimų informacine sistema.
Sutelkti mažų žinybų pirkimus
Kitas žingsnis – centralizuoti viešuosius pirkimus žinybinių lygmeniu. Dabar daug mažų įstaigų savarankiškai vykdo viešuosius pirkimus. Nuo urėdijų iki ministerijoms pavaldžių įstaigų ar įmonių. Daugelis jų dažniausiai neturi resursų ar reikiamos kompetencijos vykdyti pirkimus. Dėl to nukenčia pirkimų kokybė, įvyksta nemažai klaidų. Dėl to prasideda ilgi sankcijų taikymo ir nuostolingų teisminių ginčų procesai.
Tai įvertindamas siūlau žinybų pirkimus vykdyti kompetenciją sutelkiant vienoje vietoje, pavyzdžiui, Generalinėje miškų urėdijoje ar konkrečioje ministerijoje. Galima nauda – mažiau galimybių korupcijai, efektyvesni pirkimai, sutaupytos administracinės lėšos, veikianti masto ekonomija, kai didesnį kiekį standartizuotų prekių centrinė žinybinė organizacija perka už mažesnę kainą.
Lietuvoje turime puikų gerosios praktikos pavyzdį – „Lietuvos energijos“ holdingo įkurtas UAB „Verslo aptarnavimo centras“. Jis sukurtas siekiant pagerinti pagrindinę holdingo veiklą,aptarnaujančius procesus perkeliant į specialiai tam sukurtą įmonę. Taip sumažinamos sąnaudos, o centralizuotų viešųjų pirkimų vykdymas numatytas kaip viena pagrindinių įmonės kompetencijų.