Tačiau džiaugsmą dėl patekimo į finalą temdo pas mus taip įprasti, bet man labai nepatinkantys homofobiški komentarai. Savo socialiniuose tinkluose pasidalinau Vaido Baumilos interviu, nes jam pritariu - neapykantos mūsų šalyje neturi būti. Tikrai taip: „pasaulis pilnas skirtingų žmonių, skirtingų rasių, skirtingų meilių, skirtingų seksualumų ir kažko nekęsti yra tik sau užsidėti štampą, nesupratimą, baimę. Kas gali gyventi baimėje? Mes nesiekiame sužavėti Europos. Mes tiesiog bandome parodyti, kad Lietuva žengia žingsnį su kultūra, kuri pagaliau priima kitokius žmones ir supranta, kad kiekvienas žmogus yra lygus“.
Gaila, bet Lietuvoje apskritai per daug neracionalių baimių, neapykantos, išpūstos reakcijos į sovietmečiu taip neigtus žmonių santykius. Bijome jau šiuolaikiškos kariuomenės, bijome lankstesnių darbo santykių. Drebame, ką kiti pagalvos. Nepasitikėdami savimi ir kitais tyčiojamės, trypiame niekuo bloga nepadariusių žmonių gyvenimus, vejame juos iš šalies.
Lietuva neturi galimybių leisti sau tokios prabangos – sėdėti užsikonservavusi ir leisti keliems rėksniams aiškinti, kurie piliečiai jai geresni, kurie ne. Iš Lietuvos jau išvyko milijonas žmonių. Nenutraukdami patyčių dabar, mes rizikuojame netekti dar daugiau Lietuvos progresui reikalingų talentų, išmintingų mokslininkų, energingų vadybininkų, daug žadančių sportininkų, kitų savo srities profesionalų.
Visas civilizuotas pasaulis seniai supranta, kad esame visi skirtingi savo pažiūromis, savo prigimtimi, bet visi lygūs prieš įstatymą. Europos Parlamente susipažinau su ataskaita, kokios teisės Lietuvoje užtikrinamos homoseksualiems asmenims. Man nemalonu, kad Europos Sąjungos „Vaivorykštės žemėlapyje“ Lietuva tokioje žemoje 26 vietoje.
Simboliška – kaip tik šiandien Airija balsuoja dėl galimybės tuoktis tos pačios lyties piliečiams. Tokia pat katalikiška, kaip ir Lietuva, šalis, tačiau sugeba atvirai kalbėtis, galvoti apie visus savo piliečius, sutelkti visą politinį elitą fobijų įveikimui. O visas Liuksemburgas praėjusį savaitgalį atšventė savo Ministro pirmininko Xavier'o Bettel'io vestuves su mylimuoju. Tarp dalyvaujančių ceremonijoje buvo ir Belgijos premjeras Charles’is Michelis ir Estijos premjeras Taavi Roivas. Tuo metu - Lietuva tūno viduramžiuose vien tik su partnerystės klausimais.
Gerai, kad bent jau Seime kolegos iš Liberalų Sąjūdžio išjudino Partnerystės įstatymą, kuriame nėra kaip nors išskiriami ar diskriminuojami homoseksualūs žmonės. Tokie įstatymai jau priimti Estijoje ir Latvijoje. Džiaugiuos, kad socialdemokratai pagaliau prisideda prie šių klausimų palaikymo. Tačiau galimybė mūsų piliečiams saugiai ir oriai gyventi Lietuvoje daug priklausys ir nuo konservatorių pozicijos. Laikas parodys, ar vadovybės pokyčiai šioje partijoje prisidės prie to, kad neišsivaikščiotų Lietuva. Beje, Didžiojoje Britanijoje konservatoriai buvo ta jėga, kuri įteisino ne tik partnerystę, bet ir homoseksualių porų santuokas. Reikia, kad ir Vyriausybė ateinantį trečiadienį, svarstydama Partnerystės įstatymo projektą, įtrauktų ir nuostatas dėl galimybės registruoti partnerystę ir homoseksualioms poroms.
Pats gyvenu tradicinėje šeimoje, tačiau tai netrukdo man suprasti, kad kitų žmonių meilė neprivalo tilpti į mano gyvenimo rėmus ar supratimą. Noriu, kad savo tapatybę atradę Lietuvos žmonės jaustųsi pilnaverčiais piliečiais, nesvarbu, kokias jiems deda etiketes. Ir noriu, kad ne tik saujelė politikų ir visuomenininkų už tai pasisakytų. Reiks pasistengti, kad visiems būtų aišku, jog turim kovoti už VISUS savo piliečius, o ne slėptis ar versti juos slėptis. Turime išlaikyti VISUS savo talentus ir kartu kurti klestinčią Lietuvą.