Savo ruožtu Rusija turi kitą požiūrį į mūsų ES narystės „atkirstą“ Karaliaučiaus sritį.
Ji nuolat bando atkabinti teritorinį ES „intarpą“ ir paversti Lietuvos teritoriją nekontroliuojama pravažiuojama zona tarp Karaliaučiaus, Baltarusijos ir didžiosios Rusijos. Jei šiandien Lietuva sutiktų su jau porą metų girdimais siūlymais dėl bevizio režimo su Karaliaučiumi, faktiškai iškristume iš Šengeno erdvės, sukeltume rimtų keblumų kitoms ES valstybėms ir statytume į pavojų savo teritorinį vientisumą.
Bandant „išplauti“ Lietuvą iš Šengeno zonos, naudojami įvairiausi metodai. Apeliuojama į nebūtas „technines“ kliūtis tranzitui į Karaliaučių. Kurpiamos įvairios schemos greitiesiems traukiniams ir Rusijos-Karaliaučiaus tranzito koridoriui be muitinės patikrinimo. Pretekstui linksniuojamas net 2018 m. Rusijoje vyksiantis pasaulio futbolo čempionatas. O vienas iš naujausių reikalavimų – įdiegti supaprastinto vietinio judėjimo režimą Karaliaučiaus gyventojams net 120 km spinduliu Lietuvos teritorijoje.
Nė vienu iš minėtų klausimų Lietuvos nuolaidžiavimas neturi teisinio ir loginio pagrindo, o pakeitimų pasekmės būtų daug rimtesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pirma, nuo pačios mūsų Nepriklausomybės atgavimo pradžios Rusija norėjo užkardyti Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą, o juo labiau – į Šengeno erdvę, reikšdama siekį išlaikyti bevizį režimą per Lietuvos teritoriją. Vėliau, prasidėjus trišalėms Lietuvos, ES ir Rusijos deryboms, ji pakoregavo savo poziciją ir siūlė įvairius supaprastintus sienos kirtimo režimus.
Bet 2001 m. Europos Komisijos komunikate dėl ES ir Karaliaučiaus deklaruotas siekis taikyti jau egzistuojančias ES nuostatas ir nekurti išimčių specialiais susitarimais su Rusija dėl Kaliningrado srities. O 2003 m. trišalis Lietuvos, ES ir Rusijos susitarimas dėl tranzito tarp Kaliningrado srities ir kitų Rusijos dalių įtvirtino supaprastintų tranzito dokumentų bei supaprastintų tranzito geležinkeliu dokumentų tvarką.
Pagal ją Rusijos piliečiams, per Lietuvos teritoriją dažnai keliaujantiems į Karaliaučių ar iš jo, Lietuvos konsulinėse įstaigose išduodami supaprastinto tranzito dokumentai. O supaprastinti tranzito geležinkeliu dokumentai išduodami Rusijos piliečiams, į Karaliaučių ir iš jo per Lietuvos teritoriją keliaujantiems traukiniu.
Patvirtinta tvarka jau dešimtmetį veikia puikiai. Dėl jos veiksmingumo ir efektyvumo pati Rusija ne kartą pripažino neturinti priekaištų. Tad kam Lietuvai ją laužyti?
Antra, 2011 m. ES-Rusija pasirašė „Bendrų žingsnių“ dokumentą, numatantį bevizio režimo tarp ES ir Rusijos įgyvendinimo galimybes. Jame teigiama, kad procesas priklausys nuo to, kaip operatyviai ir efektyviai Rusija įgyvendins konkrečias susitarime numatytas reformas ir techninius uždavinius. Didžioji jų dalis iki šių dienų nėra įgyvendinta – ne dėl Europos Sąjungos kaltės.
Trečia, šiandieninis Rusijos reikalavimas dėl vietinio judėjimo režimo Karaliaučiaus gyventojams 120 km spinduliu Lietuvos teritorijoje nedera nei su tokio režimo paskirtimi, nei su Lietuvos saugumo poreikiais.
ES vietinio eismo režimo samprata numato galimybę sudaryti dvišalius susitarimus su išorinėmis ES valstybėmis dėl supaprastintos tvarkos pasienio gyventojams, taip palengvinant jų buitį – sudarant galimybę lengviau lankyti kitoje sienos pusėje likusias gimines, tvarkyti kapus, melstis maldos namuose ir t.t.
Lietuva šiuo atveju yra geranoriška ir jau prieš kelerius metus su Rusija yra suderėjusi susitarimo tekstą, pagal kurį atitinkamų Karaliaučiaus ir Lietuvos pasienio vietovių gyventojai 30-50 km pasienio atkarpoje galėtų naudotis tokia supaprastinta sienos kirtimo tvarka.
Maža to, prieš porą metų sutikome išimties tvarka taikyti šį režimą visiems Karaliaučiaus piliečiams, nepaisant sutartinę ribą viršijančio jų gyvenamosios vietos atstumo nuo Lietuvos sienos. Tačiau paskutinę akimirką Rusijos pusė iškėlė naujus reikalavimus – dar labiau praplėsti tvarkos taikymo geografiją – šįkart jau Lietuvos pusėje.
Lenkija su analogišku Rusijos reikalavimu sutiko ir paprašė Europos Komisijos išimties tvarka jai suteikti tokią teisę. Po ilgų derybų Europos Komisija sudarė šią galimybę išimties tvarka, tačiau pabrėžė, kad tai – vienintelė tokio pobūdžio išimtis, kuri nebus taikoma kitais panašiais atvejais. Taigi Lietuva dėl visiškai skirtingos geografinės padėties ir teritorinių mastelių, nepaisant Rusijos spaudimo, liko prie ES patvirtintos tvarkos.
Priežastis, kodėl negalėjome ir negalime pritarti išorinių kaimynų reikalavimui, yra labai paprasta.
Nurėžkite Lietuvos gabalą 120 km spinduliu nuo Karaliaučiaus pusės. Nurėžkite kitą Lietuvos gabalą 50 km nuo baltarusių pasienio (šiuo metu Lietuvos-Baltarusijos suderėtą susitarimą belieka ratifikuoti baltarusiams). Ir tada paaiškės, kad Šengeno erdvėje de facto lieka tik Panevėžys, Mažeikiai, Rokiškis ir Biržai. Visas kitas plotas, apie 2/3 Lietuvos, de facto taptų laisva Eurazijos gyventojų judėjimo zona.
Į nepatogią padėtį pastatytume ir savo kaimynus latvius. Naujajai Rusijos piliečių laisvo judėjimo teritorijai Lietuvoje susikirtus su Latvijos pasienio ribomis, latviai bus tiesiog priversti atkurti senąjį sienos režimą su Lietuva. Tai asmeniškai esu girdėjęs iš Latvijos Vyriausybės narių, ir čia jų argumentai visiškai suprantami.
Visos minėtos aplinkybės rodo, kad, kokie klausimai bebūtų keliami pokalbiuose su Rusijos atstovais, jokiais būdais negalime kvestionuoti ir laužyti Šengeno teisyno bei šiandien galiojančių Lietuvos, Rusijos ir ES susitarimų.