Tačiau net tuomet Michailas Gorbačiovas žengė jau pramintu ir istorijoje žinomu keliu. Tas kelias pramintas Adolfo Hitlerio.
1933 m. pradžioje A. Hitlerį paskyrus Vokietijos kancleriu, nacistinė Vokietija atvirai ėmė kalbėti apie planus atgauti po Pirmojo pasaulinio karo prarastas teritorijas, tarp jų ir Lietuvos atsikovotą Klaipėdos kraštą. Tuomet buvo suaktyvintas visas pronacistinių organizacijų tinklas, kurių rengtą sukilimą nutraukė Valstybės saugumo departamento veiksmai, o Vokietijos valdžia ėmėsi ekonominių sankcijų prieš Lietuvą.
Pradėta nuo tradicinių Lietuvos eksporto prekių – pieno ir mėsos produktų importo ribojimo. Nuo 1934 m. pradžios A. Hitlerio Vyriausybė sviesto importo kvotą Lietuvai sumažino daugiau kaip dviem trečdaliais, apribojo kiaulių įvežimą. Be to, Vokietijos valdžia gerokai sumažino neapmuitinamų prekių įvežimą.
Tuo metu Vokietija nebepaisė su Lietuva sudarytų sutarčių, kuriose Vokietijos buvo nustatyta, kad įvežimo, išvežimo ir pervežimo laisvės suvaržymai gali būti taikomi tik tiek, kiek bus taikomi lygiai visoms šalims. Vokietijos valdžios veiksmai pažeidė tarpvalstybines sutartis, bet niekam dabar jau ne paslaptis kaip šias sutartis vertino A. Hitleris. Lietuva ir tuo metu mėgino rasti tarptautinių organizacijų paramą bei dėl Vokietijos veiksmų įteikė protesto notą Tautų Sąjungai.
Nepaisydama Vokietijos ekonominio spaudimo Lietuvos Vyriausybė spaudė nacistų organizacijas. Pagal 1934 m. vasario 8 d. išleistą Tautai ir valstybei saugoti įstatymą suėmė vietos nacių aktyvistus bei lyderius ir uždraudė nacistines partijas. Pora šimtų nacių buvo sulaikyti ir teisiami. Tai buvo pirmasis jų teismas Europoje.
1934 m. kovo 14 d. Vokietija paskelbė ekonominę blokadą – uždarė sieną lietuviškiems žemės ūkio produktams. Nors jau nuo 1932 m. Lietuvos užsienio prekybos dalis į Vokietijos rinką nuolat mažėjo, tačiau vos ne pusė Lietuvos eksportuojamų prekių vis dar buvo išvežamos ten.
Nors ir jausdama ekonominį spaudimą Lietuva buvo vienintelė Europos valstybė, kuri griežtai persekiojo nacius: 87 naciai apkaltinti antivalstybine veikla prieš Lietuvą ir ginkluoto sukilimo rengimu, siekiant atsikovoti Klaipėdos kraštą.
Tuo metu Lietuvos eksportas ir importas persiorientavo į kitas rinkas. Eksportas į Vokietiją smuktelėjo 15 kartų. Tuometinė Lietuvos valdžia ėmėsi originalių priemonių žalai sumažinti – valstybės tarnautojai turėjo pirkti tam tikrą, jo algą atitinkantį, žąsų kiekį. Nepristačiusiems pažymos, kad žąsys nupirktos – nemokėdavo atlyginimo.
Tačiau A. Hitlerio valdžiai darant nuolatinį politinį spaudimą ir nepatiriant didesnės tarptautinės paramos Lietuvos valdžia ėmė daryti tam tikras nuolaidas.
Tokios buvo istorijos pamokos. Ir panašu, jog Rusijos prezidentas V. Putinas jas mokėsi. Spaudimas gali atvesti prie nuolaidų, jeigu nėra paisoma galimų ekonominių nuostolių ir nebijoma tarptautinių organizacijų spaudimo ar sankcijų. Tačiau toks buvo A. Hitlerio pramintas kelias... Kur jis vedė, jau žinome.
O kur Lietuvos Vyriausybės aktyvios pastangos bent jau mokytis iš istorijos?