Savo knygoje „Žudikas Kremliuje. Kaip Vladimiras Putinas kūrė savo teroro karalystę ir užpuolė Ukrainą“, kurioje kruopščiai nagrinėja rašizmo atsiradimo anatomiją, J. Sweeney‘is dažnai grįžta į dabartį – viską naikinantį brutalų karą Ukrainoje, tapusį putinizmo politikos barbariškumo viršūne.
Garsus žurnalistas ir karo reporteris J. Sweeney‘is vedžioja skaitytojus po pačią Putino Rusijos širdį, Kremlių, po Čečėnijos masinių žudynių laukus ir naikinamus Ukrainos miestus. Kad geriau suprastume ilgai trunkančio Putino karo mastą, autorius dalijasi savo trisdešimties metų reporterio darbo patirtimi, atskleisdamas daugybę pasaulį sukrėtusių įvykių: nuo Maskvos surežisuotų daugiabučių sprogdinimų iki Rusijos kariuomenės žiaurumų Čečėnijoje, nuo Krymo aneksijos iki „Malaysia Airlines“ lėktuvo numušimo Rytų Ukrainoje.
Remdamasis įvairių liudininkų ir Putino persekiojamų žmonių pasakojimais, J. Sweeney‘is parodo Ukrainos žmonių drąsą ir Kremliaus šeimininko žiaurumą, su kuriuo jis atsako į bet kuriuos pasipriešinimo veiksmus, žudydamas ar ilgiems metams įkalindamas savo kritikus, bet kokiomis priemonėmis siekdamas savo imperialistinių tikslų.
Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip atsitiktinai į valdžios olimpą patekęs Putinas uzurpavo valdžią, sunaikino visus demokratinės visuomenės atributus: žodžio ir rinkimų laisvę, teismų nepriklausomumą, bet kokią opoziciją. Tačiau tenka pripažinti ir dalį Vakarų atsakomybės dėl įsiviešpatavusio putinizmo monstro. Vakarai ilgai ir naiviai tikėjo, kad su Putinu galima sėkmingai susitarti ir pelningai prekiauti. Kasmet vis agresyvėjanti Rusijos prezidento retorika bei veiksmai vertinti kaip blefas, mėginimas pakelti savo vertę. Net po Rusijos atviros agresijos Sakartvele (2008 m.) ir Ukrainoje (pradedant 2014 m.) tikro praregėjimo neįvyko.
Nors ši didžiulė tragedija ištisus miestus pavertė griuvėsiais, knygos pabaigoje J. Sweeney‘is prognozuoja neišvengiamą agresoriaus ir jo režimo galą: „Karas dar nesibaigė. Vladimiro Putino žudymo mašina dar pareikalaus tūkstančių nekaltų gyvybių, tačiau vieną dieną, galbūt visai netrukus, Putinas paliks Kremlių. Karste.“ Milijonai, galbūt net milijardai žmonių visame pasaulyje tikisi, kad anksčiau ar vėliau ši prognozė būtinai išsipildys.
Šį intriguojantį, kvapą gniaužiantį pasakojimą apie Vladimiro Putino tironiją, nušviečiantį jo iškilimą nuo paprasto KGB šnipo iki vienvaldžio caro, jo grėsmingas ambicijas ir galiausiai įvykius, lėmusius Rusijos invaziją į Ukrainą, skaitytojams pristato leidykla „Briedis“. Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Dienos susilieja. Klounė Čou Čou savo vaidmenį atlieka puikiai, daug geriau, nei galėtum tikėtis, nors jos auditorija – tik maždaug dvidešimt vaikų ir jų mamų bei tėčių. Jie niekada negali pernelyg nutolti nuo savo dabartinių namų. Tai – Kyjivo vaikų ligoninės dializės skyriaus rūsys. Jeigu vaikai bus atjungti nuo aparatų, gali mirti. Jeigu jie pasiliks, irgi gali mirti – dėl Vladimiro Putino karo.
Čou Čou (tai reiškia „pamišęs“) – tai jauna moteris su klasikine raudona klouno nosimi, kasomis, marga palaidine ir sijonu. Jos tikrasis vardas – Anastasija Kaliuha, o ji pati, žinoma, yra pabėgėlė iš Donecko, Ukrainos srities, į kurią Putinas 2014 m. įsiveržė pirmiausia. Ant vieno iš neštuvų sėdi dvylikos ar trylikos metų mergaitė, jos veidas, kaip ir visų kitų rūsyje esančių vaikų, dėl inkstų nepakankamumo šviesiai geltonas. Tačiau ji jau pakankamai suaugusi, kad suprastų, jog klounai skirti jaunesniems vaikams ir jų tauškalai akivaizdžiai kvaili. Čou Čou ir mergaitei papasakoju, kad esu iš Londono. Čou Čou angliškai man pusryčiams pasiūlo bandelę ir arbatos.
Mergaitė ant neštuvų ima kreivai šypsotis.
– Koks tavo vardas? – klausiu jos.
– Elon, – ar kažkaip panašiai atsako ji.
– Elonas Muskas, – lepteli Čou Čou, ir nuo minties, kad čia gali būti ponas Tesla, mudu su gelsvaveide mergaite suprunkščiame iš juoko. Čou Čou jaučiasi lyg „ant bangos“.
Atsisuku į ją ir – kaip dabar pagalvoju, pernelyg globėjiškai, lyg Johnas Cleese‘as padavėjui Manueliui seriale „Folčio bokštai“ („Fawlty Towers“) – sakau:
– Tiesą sakant, jūs vaidinate gana gerai.
Iš tikrųjų Čou Čou yra velniškai nuostabi.
Ant kitų neštuvų guli keturiolikmetė Andželika, ji šnekasi su manimi puikia moksleiviška anglų kalba, kol dvi slaugytojos įšvirkščia jai į venas vaistų. Šalia pypsi kažkoks aparatas, vaikai juokiasi. Andželikai sakau, kad kai ji iš čia išeis, atvyks į Londoną, susipažins su mano anūke, ir mes kartu eisime pažiūrėti, kur gyvena Anglijos karalienė. Ji iškelia nykštį. Drąsa, nepaisant apšaudymo, linksmumas, nepaisant įtampos, – toks ukrainiečių būdas, ir aš, nors to neparodau, imu graudintis.
Čou Čou prasispraudė pro mane ir su savo telefonu atlieka numerį, nuo kurio vienas mažas gelsvaveidis berniukas tiesiog leipsta iš juoko. Jo draugai, gelsvaveidžiai berniukai ir mergaitės, kikena, netgi viena ant neštuvų sėdinti mama nusišypso ir pamoja į mano telefono kamerą.
Esu šešiasdešimt trejų metų karo reporteris. Nušviečiau konfliktus ir visokią beprotybę Ruandoje, Burundyje, apartheidą Pietų Afrikos Respublikoje, revoliuciją Rumunijoje, karus buvusioje Jugoslavijoje, Irake, Sirijoje, Albanijoje, Čečėnijoje, Afganistane ir Zimbabvėje. Mačiau kūdikius nukapotomis galūnėmis ir senuką, kuriam po sviedinio sprogimo akys sulindo į kaukolę, žmones suplėšytais plaučiais ir vyrą, kuriam mačete buvo nupjauta pusė galvos, tačiau nėra nieko blogiau, kaip stebėti per karą besišypsančius vaikus, stebėti žmogaus sielos kilnumą. Tai verčia mane verkti ir aš verkiu.
Grįžtu į nuomojamą butą Kyjivo centre ir pradedu naršyti „TikTok“ bei „Twitter“. Pamatau vaizdo įrašą, kuriame trys ukrainiečių kaimo berniukai motociklu su lopšiu tempia paliktą rusišką ginklą. Isteriškai juokiuosi iš šių vaikinų, geriausių karių žemėje.
Ar jie pakankamai stiprūs, kad sustabdytų Putino karinę mašiną ir neleistų jai nužudyti rūsyje dializuojamų vaikų? Atsakymo į šį klausimą nežinau, bet žinau vieną dalyką, kuris verčia mane nugalėti visiškai racionalią baimę, kuris verčia mane likti čia, kol baigsis paskutiniai drąsos likučiai, kuris verčia mane rengti reportažus iš Kyjivo.
Ukrainos kovotojai – ar jie gali sustabdyti Putiną? Nežinau. Bet neturiu jokios abejonės, kad jie bandys. Matydamas tai ir pažindamas visus tuos nekaltus žmones, kuriuos jie stengiasi apginti, suprantu, kad jie taip pat yra dalis dvasinės aristokratijos, kurią nori sunaikinti Vladimiras Putinas.
Kol kas blogiui sekasi gerai.
***
Kitą rytą stabdau pravažiuojančias mašinas, norėdamas nusigauti iki televizijos bokšto – nepamirškite, kad esu laisvai samdomas žurnalistas. Mane paima vyrukas, taip pat vardu Vladas, gergždžiančia maža raudona škoda. Iš karto paskiriu jį savo asmeniniu vairuotoju. Lengvai prasmunkame pro patikros postus, niekas mūsų net nestabdo – gal todėl, kad sudilę vieno rato guoliai kaukia it kankinami – ir aš pasiekiu televizijos bokšto kompleksą anksčiau už kitus žurnalistus. Vienas grėsmingai atrodantis kovotojas vardu Rostas su gobtuvu ant galvos ir šautuvu parodo man apšaudytą televizijos bokštą, siųstuvo valdymo pastatą ir didžiulę skylę sienoje, kuri atsirado pataikius sviediniui. Netoliese ant plonos sniego dangos matyti ryškiai raudono kraujo balutė. Čia žuvo vienas iš bokšto darbuotojų.
– Nachuj Putiną, – sako Rostas.
– Nachuj Putiną, – atsakau.
– Ką veikėte prieš karą? – klausiu jo.
– Skraidinau žmones oro balionu, – atsako Rostas ir abudu pratrūkstame juoktis iš karo kitoniškumo.
Netoliese, perskrodusi kelių medžių kamienus, buvo nukritusi rusų sparnuotoji raketa. Ji vos nepataikė į Babin Jaro šventovę – paminklą, skirtą didžiausioms masinėms Holokausto žudynėms, per kurias naciai ir Ukrainos kolaborantai sušaudė beveik 34 tūkst. Kyjivo žydų. Putinas teigia, kad Ukrainos vyriausybė yra neonacistinė. Tačiau Ukrainos prezidentas yra žydas, rusai atakavo Babin Jarą. Kad niekam nekiltų abejonių, šiame kare ne ukrainiečiai elgiasi kaip naciai.
Rostas išveda mane iš memorialinio komplekso kiton gatvės pusėn, kur viena iš raketų, prašovusi taikinį, pataikė į parduotuvių eilę. Iš griuvėsių vis dar rūksta dūmai nuo viduje kilusio gaisro. Ant žemės guli kūnai. Atvažiuoja tamsiai žalias morgo furgonas, iš jo išlipa vyrai su antklodėmis. Jomis uždengia mirusiuosius: senuką, motiną ir jos vaiką. Kai Kremlius sako, jog nesitaiko į civilius gyventojus, – melas. Aš tai žinau. Savo akimis mačiau Rusijos karo civilių aukas. Kaip tik apie tai parašau savo „Twitter“ paskyroje.
Galbūt todėl vidury nakties iš „Microsoft“ gaunu pranešimą, kad į mano kompiuterį buvo įsilaužta, o įsilaužėlis yra Kremliuje arba netoli jo. Nėra visiškai aišku, kas nutiko, taip pat įmanoma (tikiuosi, jog taip ir yra), kad tai nesėkmingas bandymas pavogti duomenis. Šiaip ar taip, vien būdami čia, keldami vaizdo įrašus į „Twitter“ ir rašydami straipsnius bet kokiam juos priimsiančiam naujienų portalui, automatiškai tampate Kremliaus taikiniu.
***
Rusijos kariuomenė savo žuvusiųjų nelaidoja. Dėl to smunka karių motyvacija.
Menką kovinę dvasią lemia antroji svarbi rusų puolimo nesėkmės priežastis – Rusijos aukščiausioji vadovybė nė kiek nesirūpina savo žmonėmis. Jai rūpi tik pinigai. Ji yra korumpuota.
Pakalbėkime apie šunų ėdalą. Rusijos kariai gauna patį geriausią ir maistingiausią davinį iš visų kariuomenių – tiesa, jis yra skirtas šunims. Apie tai, kaip jiems sekasi Ukrainos laukuose, galima spręsti iš prieš dešimtmetį „Reuters“ paskelbto reportažo. Naujienų agentūra citavo buvusio majoro Igorio Matvejevo žodžius: „Gėda tai sakyti, bet kareiviai čia buvo maitinami šunų maistu. Jis jiems buvo patiekiamas kaip troškinys.“ Šunų ėdalo skardinės buvo užklijuotos etiketėmis „Aukščiausios kokybės jautiena“.
Ukrainiečiai rado apleistų Rusijos kariuomenės automobilių su maisto daviniais, kurių galiojimas pasibaigęs prieš septynerius metus. Ironiškiausia tai, kad už šį sukčiavimą atsakingas asmuo yra vienas mėgstamiausių Kremliaus gangsterių Jevgenijus Prigožinas, vadinamas „Putino virėju“. Prigožinas, sovietmečiu sėdėjęs kalėjime, palaiko glaudžius ryšius su rusų karine žvalgyba GRU ir yra įtariamas finansuojąs trolių fermas bei žudikišką samdinių dalinį „Wagner“, pavadintą mėgstamiausio Hitlerio kompozitoriaus vardu. Jo verslo imperija kontroliuoja daugiau kaip 90 proc. Rusijos kariuomenės aprūpinimo maistu. Ukrainiečiai paskelbė keletą vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti badaujantys rusų kareiviai, tarp atliekų ieškantys maisto. Tai – Prigožino ir jo viršininko nuopelnas.
Puikus Rusijos stebėtojas, nepriklausomų tyrėjų grupės „Bellingcat“, besispecializuojančios atvirų šaltinių tyrimų srityje, vadovas Christo Grozevas savo „Twitter“ paskyroje parašė: „Kol Rusijos kariai badauja ir laužiasi į ukrainiečių namus prašydami duonos, Prigožino „ne pardavimui skirti“ kariniai maisto daviniai užplūdo Rusijos „eBay“ tipo internetines parduotuves po 3 dolerius už skardinę.“
Korupcija žudo Rusijos žudymo mašiną.
Prie to prisideda prastas vadovavimas. Vladimiras Putinas pradėjo karą nesurinkęs patikimų žvalgybos duomenų. Jis nepažvelgė kitapus sienos ir nė vieno nepaklausė, kas yra kitoje pusėje. O jei ir paklausė, tas žmogus bijojo jam pasakyti tiesą, kad Ukraina kovos. Blogas vadovavimas yra pagrindinė klasikinės Normano F. Dixono knygos „Apie karinės nekompetencijos psichologiją“ („On the Psychology of Military Incompetence“) tema. Putinas yra visiškai nekompetentingas karybos klausimais. Taip yra todėl, kad jis yra silpna, autoritarinė asmenybė, todėl, jog bijo mirties – apie tai byloja garsusis ilgas stalas, prie kurio jis bendrauja su Prancūzijos prezidentu Macronu ir net aukštais Rusijos pareigūnais – todėl, kad yra didžiulis paranoikas.
Paranoja griauna Rusijos kariuomenę iš vidaus. Vladimiras Putinas, panašiai kaip Stalinas, yra savo paties susikurtos tvirtovės ant aukšto kalno kalinys. Jo baimė per anksti atskleisti savo kortas, baimė, kad apie tai gali sužinoti amerikiečiai, buvo tokia didelė, kad jis iki pat invazijos išvakarių slėpė nuo kariuomenės tikruosius planus. Taigi rusų generaliniam štabui teko kariauti visiškai nepasirengus, o to pasekmės – katastrofiškos. Generolai buvo skiriami atsižvelgiant į jų ištikimybę Kremliui, o ne į jų drąsą ar kompetenciją. Vergiškumas tinka tada, kai kariuomenė nekovoja su stipriu priešininku. Tačiau pataikūniški generolai nepajėgūs stoti prieš Ukrainos kariuomenę.
Irina Borogan ir Andrejus Soldatovas, vieni geriausių Rusijos psichodramos stebėtojų, teigia, kad Putino paranoja ardo pasitikėjimą pačioje Rusijos šventovėje – slaptosiose valstybės tarnybose (buvusioje KGB). Jie praneša, kad buvo sulaikyti Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas ir jo pavaduotojas, „pareiškus jiems įtarimus dėl ardomajai veiklai skirtų operatyvinių lėšų iššvaistymo ir netikslios žvalgybinės informacijos pateikimo prieš pradedant Rusijos invaziją“.
Už visa tai atsakingas pats vadas. Karių motyvacija prasta, nes Putinui nerūpi nei jie, nei Rusijos liaudis. Jo kariuomenėje klesti korupcija, nes, kaip kartą man pasakė Aleksejus Navalnas, „jis pats yra korupcijos caras“. Buvęs KGB šnipas, užuot žaidęs golfą, laisvalaikiu užsiima įsivaizduojamų priešų paieška. Jo karas nesiseka, ir dėl to kaltas tik vienas žmogus. Nenuostabu, kad Maskvoje sklando gandai, jog aukšti FSB pareigūnai išparduoda savo vilas Kryme.
***
Už kelių mylių nuo pakelės memorialo, skirto 1937 m. Stalino Didžiojo teroro metu nužudytiems ukrainiečiams – metaliniai kryžiai, granito plokštė, tamsią praeitį menantys beržai, – yra paskutinis Ukrainos kariuomenės patikros postas.
Paskutinis, bent jau mums.
Dabar – kovo vidurys. Kai priartėjame prie posto, mums liepiama važiuoti atgal, Brovarų link. Prieš savaitę už šio patikros posto gynėjai sunaikino į Kyjivą riedėjusią rusų tankų koloną. Pasalos vieta – vos už kelių šimtų metrų, bet ukrainiečių kareivis nepalenkiamas: „Grįžkite atgal.“
Tarsi patvirtinant jo žodžius, dešinėje, miške, pasigirsta didžiulis trenksmas. Ne arti, bet ir ne taip toli. Tai – ukrainiečių patrankos šūvis. Gana greitai išmokstama atskirti sviedinio iššovimo garsą nuo jo sprogimo garso. Pirmuoju atveju pasigirsta vienas trenksmas, oro slėgis nesikeičia. Antruoju atveju gali būti du trenksmai, ir tiesiog kojomis jauti, kaip sudreba žemė.
Sėdame į automobilį, grįžtame šiek tiek atgal, sustojame pakelės poilsio aikštelėje, klausomės, kaip vėl šaudo artilerija, žiūrime, kaip juodi dūmai tingiai terlioja šaltą mėlyną dangų. Kartkartėmis keturių juostų greitkeliu kaukdamas pralekia greitosios pagalbos automobilis, skubantis į Kyjivą.
Mūsų link, karo link, eina pora. Mes trumpai pasikalbame. Vania ir Nataša – vidutinio amžiaus, santūrūs, ryžtingi žmonės. Prieš karą jis prekiavo jūrų gėrybėmis, ji augino agurkus ir salotas.
– Norėčiau sumuštinio su rūkyta lašiša ir agurkais, – pajuokauju.
Miške, dešinėje, pasigirsta dar vienas trenksmas.
– Apgailestauju, bet šiuo metu neturime, – atsako ji.
Ukrainiečių humoro jausmas – nuostabus. Nataša vis dar rimto veido.
– Parašysiu apie jus prastą įvertinimą, – šypsodamasis sakau.
Ji irgi nusijuokia, ir kelias akimirkas, užmiršę karą, mėgaujamės juoku ir gyvenimu. Su manimi dirba Vladas, vairuotojas, kuris mane paėmė, kai pirmosiomis karo dienomis mėginau nuvažiuoti prie raketomis apšaudyto televizijos bokšto Kyjive, ir Eugene‘as, pats blogiausias pasaulyje vertėjas. Žinoma, tai visiška netiesa. Eugene‘as – tikra žvaigždė. Kartu su jais juokiasi ir Emile‘is Ghessenas, filmų kūrėjas iš Londono, kažkada buvęs Karališkųjų jūrų pėstininkų seržantu. Dalyvavo operacijose Irake ir Afganistane.
Kur Vania ir Nataša eina?
– Namo, į artimiausią kaimą už dviejų kilometrų.
– Ar jis yra rusų rankose?
– Ne, mūsų.
– O tolimesnis kaimas? Jį tebekontroliuoja rusai ar ukrainiečiai?
– Niekas nežino.
Rusai netoli, gal už penkiolikos kilometrų, gal arčiau.
Pavažiuojame dar šiek tiek atgal ir sustojame degalinėje rytinėje Brovarų dalyje išgerti kavos.
Denisas, kresnas taksi vairuotojas, padeda vienai porai perkrauti daiktus iš jų sudaužyto automobilio į savo. Automobilis neteko didžiosios dalies priekio ir tai, kad sugebėjo nuvažiuoti iki degalinės, yra dar vienas karo stebuklas. Vyras tylėdamas, niūriu veidu krauna daiktus; moteris prislėgta verkia. Suskamba telefonas, ir ji ilgai su kažkuo kalbasi. Tuo metu Denisas užsidega cigaretę ir šnekteli su mumis. (Neklausiau jo pavardės. Kai netoliese girdisi rusų kariuomenė, nemandagu įkyrėti žmonėms tokiais klausimais.)
Girdėjau pranešimų, kad Rusijos kariuomenės dalis, mėginusi pulti Kyjivą šia kryptimi iš rytų, ne tik įstrigo, bet ir traukiasi atgal.
– Ar rusai pajudėjo?
– Ne, – atsako Denisas. – Jie stovi toje pačioje vietoje, nejuda nei pirmyn, nei atgal.
– Kaip jie elgiasi?
– Kaimiečiai pasakoja, kad jie kaulija maisto. Jie tokie alkani, kad užeina pas kaimiečius į namus ir prašo duoti ko nors pavalgyti. Žmonės sako, kad jie nėra agresyvūs. Rusų vadai nori, kad jie kovotų, būtų žiaurūs, bet jie tenori numalšinti alkį.
