Energetika niekada nebuvo „tik verslas“. Energetika visada yra ir aiškiai išreikštas geopolitinis įrankis, kurio aktualumas ypač išryškėjo Rusijai užpuolus Ukrainą.

Šiuo metu demonizuojamiems, tačiau vis dar dominuojantiems iškastiniams energetiniams resursams esant ne Vakarų pasaulio pusėje, tuo nuolat mėgina naudotis nedemokratinės agresyvios šalys, tokios kaip Artimųjų Rytų valstybės ar Rusija. Jeigu Irano agresyvumas apribotas, tai Rusija senojoje Europoje pastaruoju metu buvo laikoma visai tinkama prekybos energetikos resursais partnere, ignoruojant jos geopolitinį agresyvumą Vakarų pasaulio atžvilgiu.

Manytina, kad karas Ukrainoje nepakeitė fundamentalaus supratimo apie energetiką nei Vidurio Europos, nei Vakarų Europos valstybėse. Dėl galimų pokyčių Vakarinėje ES dalyje neverta turėti didelių iliuzijų. Kadaise, dar 2012 metais, Angelos Merkel remta „dviejų greičių“ Europos idėja agresijos Ukrainoje kontekste implikuoja, kad tokios šalys, kaip Vokietija ar Italija, ilgametės energetinės Rusijos prekybos partnerės, dėl esamos situacijos jaučiasi veikiau nepatogiai įspraustos į kampą, nei norinčios pakeisti savo ilgalaikį ydingą požiūrį.

Tai buvo tarsi toks į „tik verslas“ popierėlį įpakuotas XXI amžiaus Molotovo-Ribentropo paktelis. Vokietijai, Austrijai, Italijai ir kitoms senosios Europos valstybėms atlikus atgailą ir ėmusis šalinti priežastis, vedusias prie tokios situacijos, Vidurio Europa galėtų rasti pagrindą pasitikėjimui.

Ilgametė ciniška tokių šalių tolerancija Rusijos veiklai ir „verslo kaip įprasta“ praktika kelia klausimą, į kurį turbūt turėsime atsakyti ateityje: ar jų energetinė politika nebuvo išankstinis bendrininkavimas ir Ukrainos griovimo finansavimas?

Tokie su stipriu Vokietijos premjerų palaikymu įgyvendinami projektai kaip „Nord Stream“ siuntė aiškią tiek moralinio, tiek ekonominio palaikymo žinutę imperiniams Rusijos planams Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu. Tai buvo tarsi toks į „tik verslas“ popierėlį įpakuotas XXI amžiaus Molotovo-Ribentropo paktelis. Vokietijai, Austrijai, Italijai ir kitoms senosios Europos valstybėms atlikus atgailą ir ėmusis šalinti priežastis, vedusias prie tokios situacijos, Vidurio Europa galėtų rasti pagrindą pasitikėjimui. Tačiau šis scenarijus atrodo pernelyg optimistinis ir menkai tikėtinas. Iš esmės suvokusi fundamentalių senosios Europos energetinės strategijos pokyčių tikimybės menkumą, Vidurio Europa turėtų nustoti tikėtis ir imtis veiksmo. Tas veiksmas – aiškiai suvokto energetinės nepriklausomybės poreikio įgyvendinimas.

Dar 2007–2008 metais Lietuvos politinio elito aiškiai suformuluota energetinio savarankiškumo idėja buvo iš dalies įgyvendinta per pokyčius energetikos sektoriuje. Didelis ir matomiausias šių pokyčių pavyzdys yra dujų sektorius: nuo 2014 metų Klaipėdos uosto akvatorijoje esantis SGD terminalas „Independence“ ir dujų jungtis su Lenkija.

Visgi terminalo pavadinimas neturėtų klaidinti – energetinė nepriklausomybė dar nėra įgyvendinta. Tai labiau rodo tikslą, siekiamybę ir, bent jau šiuo metu, turintį atsinaujinti procesą. Tai, nors ir su didele delsa, vyksta Lietuvai prisijungiant prie ENTSO-E energetikos sistemos (įdomus faktas, kad prie jos Ukraina sugebėjo prisijungti visiškai neseniai, jau vykstant karui su Rusija). Tad šiuo metu nebijokime matyti to, kas matyti – Lietuvos energetinės nepriklausomybės klausimo, tiesiogiai susijusio su elektros energijos gamyba.

Kaip matyti iš anksčiau pristatyto konteksto, vargu, ar verta pasikliauti bendromis Europos Sąjungos energetikos strategijomis. Veikiau pripažįstant skirtingus ES narių interesus, dera ryžtingai siekti savų interesų įgyvendinimo.

Kaip matyti iš anksčiau pristatyto konteksto, vargu, ar verta pasikliauti bendromis Europos Sąjungos energetikos strategijomis. Veikiau pripažįstant skirtingus ES narių interesus, dera ryžtingai siekti savų interesų įgyvendinimo. Tam, be abejo, būtina ieškoti sutarimo su kaimyninėmis valstybėmis, tokiomis, kaip Lenkija ar Švedija (galbūt ir Latvija bei Estija, kurių veikimas tiek SGD terminalo, tiek Visagino AE projektuose toli gražu nebuvo įkvepiantis ir aiškiai rodantis energetinės nepriklausomybės klausimo svarbos suvokimą).

Taip pat ir valstybės politiniame lygmenyje partijos turėtų ieškoti sutarimo, kad vėl, naudodamiesi siaurais politiniais išskaičiavimais ir referendumais, netaptume nuo jaunikio, vardu „Hitachi“, pabėgusia nuotaka. Tik aiškiai susiformulavus energetinę nepriklausomybę, kaip aiškią Lietuvos valstybės siekiamybę, galima pereiti prie galimų to sprendimo variantų.

Pastarąjį dešimtmetį populiarios žaliosios energetikos idėjos gali būti patrauklios ir žavinčios. Pasakos apie žemą savikainą, nuolat šviečiančią saulę, pučiantį vėją ar tokius gražius karklus, kuriuos paskui efektyviai sudeginsim, deja, neatspindi kompleksiškos realybės. Tai it siūlymas penkių asmenų šeimai transporto problemas Vilniuje gruodžio mėnesį spręsti naudojantis paspirtukais ir dviračiais – nepaisant patrauklumo vienam rinkėjų (ar atsinaujinančių išteklių lobistų) segmentui, tai nėra tvarus sprendimas visuomenei ir valstybei.

Toks scenarijus tebuvo „dominuojančio importo iš trečiųjų diktatoriškų šalių“ eufemizmas. Tokiais ir panašiais scenarijais prisidengdama tuo metu valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija su koalicijos partnerėmis leido sau stabdyti jau patariamojo referendumo apdaužytą Visagino AE projektą.

Geopolitiškai ir (eko)logiškai turėtume atmesti ir scenarijų gamybai naudoti iškastinį kurą. Taip pat, siekdami tikros energetinės nepriklausomybės, turime griežtai atmesti ir viendimensinius (tik ekonomistiniais pasvarstymais grįstus) ir nieko bendro su geopolitine analize neturinčius Lietuvos Energetikos Instituto ekspertų siūlymus apsirūpinti elektra pagal „lankstų nebranduolinį scenarijų“. Toks scenarijus tebuvo „dominuojančio importo iš trečiųjų diktatoriškų šalių“ eufemizmas.

Tokiais ir panašiais scenarijais prisidengdama tuo metu valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija su koalicijos partnerėmis leido sau stabdyti jau patariamojo referendumo apdaužytą Visagino AE projektą. Tokie scenarijai taip pat skatino ir motyvavo Astravo branduolinės elektrinės statybą. O jos atsiradimas taip pat reiškia per 20 metų prarastą didelio elektros generatoriaus kontrolę bei atsakomybės už branduolinę saugą regione netekimą. Dabar saugumu „rūpinasi“ Baltarusija ir Rusija, o tai nėra labai geros naujienos.

Grįžtant prie esmės ir savarankiškumo. Egzistuoja paprasti atsakymai, kurie turi būti įvardinti. Elektros energijos gamybos sprendimų nereikia ieškoti toli ir jie mums pažįstami – tai konvencinė branduolinė energetika. Šiuo atveju nekalbu apie technologiškai nebrandžius mažuosius reaktorius. Tiek institucinė patirtis su Ignalinos AE, tiek tam tikrą brandą pasiekęs Visagino AE projektas (su stipria vadybos komanda), sustabdytas netoliaregiškų politikų, leidžia sakyti: kai norime – galime.

Dar 2008 metais pradėtos vykdyti, tačiau paskui pamirštos kompetencijos, ugdymo programos Lietuvos universitetuose taip pat davė rezultatą, tačiau juo naudojamės ne mes – tų laikų studentai darbą rado Europos šalių branduolinės energetikos objektuose ar universitetuose. Pamėginkime pasikviesti juos atgal.

Mano vertinimu, Lietuvos Vyriausybė turėtų pradėti svarstyti (ir, esant sveikai ambicijai, įgyvendinti) tokius scenarijus. Juolab, kad kitos, energetinio savarankiškumo užsitikrinimo siekiančios, šalys apie tai jau kalba – Belgija savo reaktorių numatytą eksploatavimą jau pratęsė, Jungtinės Karalystės premjeras Boris Johnsonas taip pat aiškiai įvardino, kad ketina imtis branduolinės energetikos plėtros, apie tą patį mąsto Švedija.

Nelikime paskutiniai eilėje. Laisvė ir saugumas kainuoja, o pasirinkę pigiausią „lankstų“ variantą, gyvendami prie Rusijos, galų gale liekame nei lankstūs, nei saugūs, nei mokantys priimtiną kainą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)