Siekdamos konkrečių tikslų, organizacijos, jų lyderiai, valstybių vadovai, galiausiai vyriausybės turi mąstyti apie strategiją tikslams siekti. Daugelis Vakarų valstybių veiklos prioritetus numato strateginiuose dokumentuose, o numatytus strateginius tikslus siekia ne viena, o kelios Vyriausybės.
Atgavusi nepriklausomybę Lietuva taip pat turėjo strateginių tikslų, įtvirtintų ne viename strateginiame dokumente, kai kuriuos jų (pavyzdžiui, tapti Europos Sąjungos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija nare), Lietuva puikiai įgyvendino, tad, kodėl LGBT asmenų lygybė ir nediskriminavimas negalėtų tapti vienas ambicingesnių strateginių tikslų, kurio nuosekliai siektų valstybė, o ne pavienės politinė jėgos, Seimo nariai, juoba, kad įstodama į Europos Sąjungą Lietuva prisiėmė gerbti ir puoselėti ES vertybes.
Prieš keletą dienų Vyriausybės paskelbtoje Lietuvos ateities vizijoje „Lietuva 2050“ skelbiama, kad „kurdami savo ateitį, gerbsime žmogaus teises, remsimės politinės ir kultūrinės tapatybės išsaugojimo, laisvės ir lygybės, pagarbos žmogaus orumui, teisingumo ir bendruomeniškumo vertybėmis“. Įdomu tai, kad vizija įgyvendinama per Nacionalinį pažangos planą, o jis tvirtinamas
įgyvendinant dar 2012 m. Seimo nutarimu patvirtintą Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“, kurioje apie žmogaus teises, lyčių lygybę bei į įvairovę nėra užsimenama.
Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ sukūrimas puikus žingsnis, tačiau kyla klausimas, kokia jos vertė, jei ji nėra paremta politinių partijų susitarimu, koks Prezidento vaidmuo įgyvendinant Lietuvos ateities viziją.
Nūdienos aktualijos parodė, kad ši Vyriausybė, jos nariai apie pagarbą žmogaus teisėms, teisės viršenybei – Konstitucijai suvokia savitai, todėl, tikimybė, kad kitos Vyriausybės nebus linkusios interpretuoti vizijoje įvardytų vertybių mažai tikėtina.
Dar daugiau, neaiškus šios vizijos tvarumas, nes Nacionalinis pažangos planas, kuriuo įgyvendinama vizija keičiamas sulig kiekviena Vyriausybe. Pavyzdžiui, Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė patvirtino 2021–2030 metų nacionalinį pažangos planą 2020 m. rugsėjo 9 dieną, o Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė 2021 m. spalio 8 dieną jį pakeitė ir išdėstė nauja redakcija.
Diskutuojant apie civilinę partnerystę mėginama „vynioti į vatą“ jos esmę – kodėl civilinė sąjunga yra svarbi. Liberaliųjų jėgų politikai tarsi mėgina įtikti visuomenei ir neįvardyti tų, dėl kurių ji kuriama, esą, civilinės partnerystės institutas lygiai vienodai reikalingas ir reikšmingas ir heteroseksualioms, ir homoseksualioms poroms. Ar tiktai?
Artūras Zuokas, Remigijus Šimašius, Žygimantas Pavilionis galėjo ir susituokti, ir išsituokti, kai homoseksualios poros negali nei vieno, nei kito. Taigi, civilinė sąjunga – heteroseksualioms poroms alternatyva santuokai, kai homoseksualioms, siekiančioms įteisinti savo santykius – vienintelis pasirinkimas.
Lygybė, nediskriminavimas bei socialinė sanglauda – vienas esminių LGBT judėjimo siekių, todėl politinis sprendimas, kai LGBT bendruomenei siūloma sutikti su išlygomis, tarsi LGBT asmenys, šeimos, būtų antrarūšiai visuomenės nariai, o jų poreikiai verti kompromisų vargu, ar atitinka Europos Sąjungos vertybes, dera su Lietuvos įsipareigojimais žmogaus teisių apsaugos srityje. Nors apie civilinę partnerystę kalbama kaip apie ženklų pasiekimą lygybės ir nediskriminavimo srityje, visgi tai – pradinis, kone minimaliausias, žingsnis siekiant LGBT asmenų pripažinimo.
Vargu, ar suteikdama vienintelę kompromisinę galimybę vienalytėms poroms įteisinti šeiminius santykius heteronormatyvi visuomenė elgiasi garbingai, ar pati ši galimybė nėra grįsta diskriminaciniu principu, kai iš galios pozicijų heternormatyvi visuomenė apsprendžia kitos likimą.
Haas ir Whitton (2015) tyrimas atskleidė, kad ne tik šeiminių santykių įteisinimas yra svarbus vienos lyties paroms, tačiau jų forma taip pat apsprendžia, kaip poros jaučiasi visuomenėje, valstybės požiūrį į piliečius, jų pačių santykį su valstybe.
Sutikdami su kompromisiniu civilinės partnerystės įstatymu, LGBT aktyvistai tarsi sutinka su A. Širinskienės argumentais, kad vienalyčių asmenų poros nieko bendro neturi su Civiliniame kodekse įtvirtintu šeimos institutu, kuris įformintas santuoka, kad šiame institute įtvirtintos teises ir pareigos bei garantijos nėra aktualijos vienalytėms poroms.
Visgi, ar toks reglamentavimas, kad santuoka galima – tik tarp vyro ir moters apskritai atitinka ES puoselėjamą pagarbos įvairovei dvasią, ar toks požiūris neatskleidžia politinės valios stoką atsisakyti diskriminacinio požiūrio valstybės valdyme, kai įvairios politikos (angl. policies) priimamos diskriminuojant visuomenės narius, pavyzdžiui, pagal jų lytinį tapatumą.
Nors apie diskriminacines nuostatas arba jų suderinamumą su kitomis Konstitucijos nuostatomis kalbama retai, tačiau Civilinės partnerystės įstatymas neišsprendžia Konstitucijoje užprogramuotos diskriminacijos vienalyčių porų atžvilgiu.
Jei Konstitucija skelbia, kad visi asmenys lygūs prieš įstatymą, o jų teisių negalima varžyti, be kita ko, lyties pagrindu (Konstitucijos 29 str.) tuomet, kodėl jų lytis apsprendžia, ar jie laisvu sutarimu gali sudaryti santuoką (Konstitucijos 38 str.).
Taigi, ar nevertėtų iš esmės spręsti LGBT asmenų lygybės ir nediskriminavimo klausimo strateginiu lygiu, t. y. atnaujinant Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir galvojant ir apie Konstitucinių nuostatų keitimą, numatant lyčiai neutralią santuoką bei civilinę partnerystę, o taip pat mąstant apie programas bei priemones joms įgyvendinti Nacionaliniame pažangos plane.
