aA
Džiugu, jog diskusija apie Lietuvos lenkų integraciją sulaukė dėmesio ir tampa ne tik siauru ir paviršutinišku „plėsti ar neplėsti mokymą lietuvių kalba“ klausimu.
Vytautas Sinica
© DELFI / Domantas Pipas

Po DELFI paskelbtų įžvalgų, kad Lietuvoje formuojasi trečioji, rafinuotesnė ir todėl sunkiau atpažįstama Pietryčių Lietuvos autonomijos šalininkų banga, sulaukiau šias įžvalgas su kaupu patvirtinančios ir todėl neraminančios kritikos.

VU TSPMI dėstytojo J. Dementavičiaus atsakyme buvau apkaltintas kaip smarkiai meluojantis, taip pat sulaukiau tokiais atvejais įprastos insinuacijos, kad galbūt esu palankus Kremliui.

Beprasmiška gintis, kai oponentas kaltina melu, bet taip ir nepasako, kodėl, arba meta įtarimo šešėlį, nesivargindamas jo pagrįsti.

Tačiau diskusijos tema tokia svarbi Lietuvai, kad prasminga aptarti naujus J. Dementavičiaus teiginius.

„Kad kitataučiai jaustųsi gerai“

Tenka sutikti su kritiko pastaba, kad savo tekste tik pasmerkiau LLRA opozicija apsimetančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) teiginius ir nepagrindžiau jų klaidingumo.

Pasitaisau. VU TSPMI dėstytojas M. Antonovičius ir Vyriausybės tarnautojas A. Radčenko savo straipsniuose teigė, kad Seime registruoti siūlymai plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba mobilizuos LLRA rinkėjus. Jie visiškai teisūs! Taip ir nutiks. Problemos esmė – visai kita.

Tariamieji LLRA oponentai šią kritiką išsakė su aiškia intencija: baugindami galima nauda V. Tomaševskiui jie gina to paties Tomaševskio nuostatą, kad projektai plėsti lietuvių kalbos mokymą yra apskritai žalingi ir neturėtų būti svarstomi.

Jokiu kitu atveju ši jų kritika apskritai neturėtų prasmės. Tačiau įgyvendinant LLRA programos reikalavimus, kaip reguliariai ragina Lenkų diskusijų klubo nariai ir VU TSPMI politologai, V. Tomaševskio įtaka tik sustiprės – LLRA galės ne be pagrindo girtis, kad privertė net priešininkus pripažinti ir vykdyti jos programą, o naujų reikalavimų ir „diskrimacijos“ formų visada surasime.

Žinoma, bet kokie realūs žingsniai siekiant integruoti Lietuvos lenkakalbius piliečius į šalies kultūrinę ir politinę erdvę sukels itin aktyviai už LLRA balsuojančių lenkakalbių nepasitenkinimą ir mobilizuos antivalstybiškai nuteikinėjančios partijos rinkėjus.

Tai natūralu, nes LLRA du dešimtmečius savo platformą kūrė ir įtaką didino kurstydama tautinį priešiškumą – priešindama Lietuvos lenkus ir neva juos engiančią ir jiems kažką skolingą Lietuvos valstybę.

Todėl pastangos integruoti šią bendruomenę ir ugdyti jos narius lojaliais Lietuvos piliečiais (kam būtinas, bet ne pakankamas ir geras valstybinės kalbos mokėjimas) daug kam nepatiks.

Istorija savo ruožtu moko, kad tokios nuolaidos lojalumo neskatina. Priešingai, 1991 m. padarius nuolaidas dėl asmenvardžių rašymo pasuose (taigi lojalumą perkant), po kelių mėnesių lenkų deputatai skelbė autonomiją net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje. Tiek lojalumo atnešė „w“.
Vytautas Sinica

Tai vienintelis efektyvus kelias, turėsiantis ir politinę kainą. Tačiau ši kaina bus trumpalaikė ir įdėtos pastangos ilguoju laikotarpiu atsipirks su kaupu, jeigu kuriai nors Lietuvos vyriausybei užtektų valios iš tiesų įgyvendinti integracijos priemones.

Galiausiai, lenkai ir dabar dalyvauja rinkimuose itin aktyviai, tad parama LLRA reikšmingai išaugti paprasčiausiai negali.

Šis integracijos kelias gali ir neatrodyti vienintelis realus tikintiems, jog Lietuvos valstybė gali nusipirkti lenkakalbių piliečių lojalumą nuolaidomis ir privilegijomis, t. y. kad vienintelė veiksminga būtų „lojalumo su sąlygomis“ strategija, kurios gaires dar Sąjūdžio metais nubrėžė Česlavas Okinčicas.

Dėl tekste dėstomų priežasčių drįstu įtarti, kad mano kritikas palaiko kaip tik tokią strategiją ir tiki, kad suteikus ar toliau teikiant Lietuvos lenkakalbiams privilegijuotas mokymosi sąlygas, segragaciją skatinančius kitakalbius viešuosius ženklus, viešąsias paslaugas ar paso įrašus nevalstybine kalba, Putiną mylintys Pietryčių Lietuvos gyventojai pamils Lietuvą.

Taip niekada nebus. Tyrimai aiškiai rodo, kad Lietuvos lenkakalbiams asmenvardžių ar gatvių užrašai lenkų kalba yra visai nereikšmingas klausimas (nuorodos p. 87). Istorija savo ruožtu moko, kad tokios nuolaidos lojalumo neskatina.

Priešingai, 1991 m. padarius nuolaidas dėl asmenvardžių rašymo pasuose (taigi lojalumą perkant), po kelių mėnesių lenkų deputatai skelbė autonomiją net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje. Tiek lojalumo atnešė „w“.

Tarp LLRA politizuotų klausimų reikšmingas yra tik švietimas, kurį sėkmingai pavyko įpinti į „kas ne lenkiška, tas asimiliuoja“ demagogijos voratinklį.

Šiandien iš tiesų daug, net trečdalis, lenkakalbių mano, kad tarp svarbiausių dalykų lenkams yra galimybė jų vaikams įgyti išsilavinimą lenkų kalba (ten pat, p. 87). Tai rimta problema, tačiau šį voratinklį reikia išnarplioti. Paliktas kaboti, jis įšaldys esamą susvetimėjimo valstybei situaciją.

Pats J. Dementavičius rašo, kad „iš dalies sutinka su [mano] teiginiu“, jog „Lietuvoje daroma per mažai, kad kitataučiai jaustųsi gerai“.

Sutinka tik iš dalies, nes „problema yra ne santykyje su kitataučiais, o su bet kuriuo Lietuvos piliečiu“.

Tačiau aš nieko panašaus neteigiau. Priešingai, kritikuota ir net pašiepta idėja, kad mažumoms reikia įtikti, šitaip siekiant jų lojalumo.

Rašiau, kad Lietuvoje „užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai.“

Sunku pasakyti, kiek radikalūs – kaip Alanduose ar kaip žemyninėje Suomijoje – yra LLRA pažadai ir norai. Net ir nuosaikusis variantas Lietuvoje reikštų dezintegracinį chaosą.
Vytautas Sinica

Ar tai su šiuo mano teiginiu ar būtent su pašiepta pataikavimo mažumoms koncepcija „iš dalies sutiko“ J. Dementavičius?

Tai klasikinis prasmę apverčiančio citavimo pavyzdys. Tokio citavimo nevengiama, pavyzdžiui, vaizduojant mane teigus, kad yra sakančių, jog „lenkai niekada neišmoks lietuviškai“, nors aš teigiau lenkus skelbiant, kad jie niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios.

Skirtumas akivaizdus ir esminis. Toks citavimo stilius verčia susitelkti ne į kritiką, o į aptartą autonomijos idėją.

„Šiaudinė autonomininkų baidyklė“

„Dėl autonomininkų ir kitų šiaudinių baidyklių“ – tokia yra J. Dementavičiaus atsakymo tema, skelbianti, kad autonomijos grėsmę aš (o tikriausiai ir visi, apie ją kalbantys) įsivaizduoju, nes ji tėra „šiaudinė baidyklė“, netikras baubas žvirblių protelio skaitytojams gąsdinti.

Gaila, bet taip nėra. Ilgus metus Lietuvoje buvo galima tik logiškai (ir remiantis 1988–1991 metų istorija) numatyti artėjantį Lietuvos lenkų autonomijos reikalavimą.

Apie tokią grėsmę kalbantieji buvo liberalaus elito išjuokiami kaip paranojikai. Jau pora metų, kai įžvalgesni žmonės, nepaisant jų pažiūrų skirtumų, nebesijuokia.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija 2016 m. rinkimų programoje atviru tekstu paskelbė: „Tautinių mažumų apsaugos srityje nereikia iš naujo išradinėti dviračio – tereikia nevengti įvykdyti tarptautinių įsipareigojimų ir konvencijų.

Esame įsitikinę, jog artimiausiu laiku taip ir bus, o Lietuvos tradicinės tautinės mažumos turės panašias teises kaip Švedai Suomijoje ar Austrai Šiaurės Italijoje.“

Kokias teises Suomijoje turi švedai? Suomija pagal Konstituciją yra dvikalbė valstybė, kas reiškia, kad savivaldos lygmeniu gali būti įvedinėjamos oficialios mažumų kalbos. Tai daroma kuriai nors mažumai savivaldybėje sudarant vos 8 procentų gyventojų.

Dvikalbėje savivaldybėje visi valstybės tarnautojai turi gerai kalbėti tiek suomių, tiek švedų kalba. Viešieji ženklai (ne tik gyvenviečių pavadinimai) tokiose savivaldybėse yra abiejomis kalbomis. Švediškos Alandų salos turi išskirtinį autonominį statusą, apimantį salų neutralitetą ir jose gyvenančių švedų teisę netarnauti Suomijos kariuomenėje.

Saloje tik švedų kalba turi oficialų statusą, salų moksleiviai neturi laikyti suomių kalbos egzamino, privalomo žemyninės šalies dalies moksleiviams.

Alandų salų parlamentas gali leisti savo įstatymus, kurie vėliau peržiūrimi nacionalinės valdžios institucijų. Srityse, kuriose įstatymus leidžia vietos parlamentas, jų įgyvendinimą vykdo vietinė vyriausybė.

Suomijos politika švedų atžvilgiu suformuota prie šimtmetį ir kyla ne iš multikultūralizmo, o buvo sąlygota istorinių aplinkybių.

Šios aplinkybės visiškai priešingos nei Lietuvos lenkų atveju. Iki tautų pavasario Suomijos inteligentija kalbėjo daugiausiai švediškai, tačiau priėmė pokyčius ir XIX a. taikiai „finlandizavosi“. Kuriantis moderniai Suomijos valstybei, švedai nemėgino jos okupuoti, nemėgino atplėšti sostinės, nemėgino smeigti į nugarą per suomių Šiaurės karą su SSRS, neskelbė autonomijų savavališkai ar juo labiau ne Švedijos sudėtyje.

Švedų mažuma Suomijoje buvo lojali, o Švedija moderniais laikais buvo solidari kaimynė, nevykdanti Suomijoje kresų politikos. Suomijos švedų pavyzdys Lietuvai lenkų klausimu yra mažiausiai tinkamas visoje Europoje.

Jeigu autonomija reikštų tiesiog savivaldą, šio žodžio net nereikėtų – visi rajonai būtų autonomijos. Jeigu teisė turėti tautybę, kaip ją supranti, ir kalbos svarbos tautybei pripažinimas reikštų autonomiją, Lietuvoje seniausiai klesti visų tautų autonomijos. Išeitų, kad lenkai jau dabar turi autonomiją.
Vytautas Sinica

Tačiau šis pavyzdys labai svarbus mums, nes apie jį kalbėti siūlo ir pats J. Dementavičius. Jis rašo: „kodėl nepakalbėjus apie Suomiją su reikšminga švedų mažuma, kuriai yra suteikiama kur kas daugiau teisių nei lenkams Lietuvoje [...]?“.

Tikslumo dėlei taip pat nurodo, kad skiriasi Alandų salų ir „žemyninės“ Suomijos švedų teisės. Galiu klysti, bet J. Dementavičiui tai neatrodo atgrasus vakarietiškos praktikos pavyzdys. Jį autorius pateikia priešindamas manajam griežtos norvegiškos imigrantų integracijos pavyzdžiui.

Čia nesileisime į spekuliacijas, ar Lietuvos lenkakalbiai yra daugiau autochnonai, ar visgi sovietmečio imigrantai.

Užtenka užfiksuoti požiūrį į autonomijos idėją. Ją autorius vadina nerealistiniu baubu, bet pats aprašo kaip ne tokią ir baisią, tokią, apie kurią „verčiau pakalbėti“.

Tuo būdu (kiek ironiška) J. Dementavičius pasitelkia tą patį autonomijos pavyzdį, kurį kaip siektiną renkasi LLRA. Sunku pasakyti, kiek radikalūs – kaip Alanduose ar kaip žemyninėje Suomijoje – yra LLRA pažadai ir norai. Net ir nuosaikusis variantas Lietuvoje reikštų dezintegracinį chaosą.

Dar labiau stebina J. Dementavičiaus pateikiama autonomijos samprata, kurią jis radikaliai „išplauna“.

Pagal J. Dementavičių, „savotiškai autonomija (ar, lietuviškai, savivalda) yra pripažinti mažumoms teisę turėti tautybę taip, kaip jie ją supranta, prisimenant, kad kalba yra viena svarbiausių to žymių, ir atitinkamai daryti viską, kad jie mylėtų Lietuvos valstybę“.

Tai iš tiesų unikali autonomijos samprata, paverčianti bet kokią diskusiją beprasme.

Jeigu autonomija reikštų tiesiog savivaldą, šio žodžio net nereikėtų – visi rajonai būtų autonomijos. Jeigu teisė turėti tautybę, kaip ją supranti, ir kalbos svarbos tautybei pripažinimas reikštų autonomiją, Lietuvoje seniausiai klesti visų tautų autonomijos. Išeitų, kad lenkai jau dabar turi autonomiją.

Ko tada norėtų J. Dementavičius?

Pirma, kalbos politikos srityje jis ragina taikyti vadinamąjį subsidiarumo principą, pagal kurį valstybės institucijos turi atlikti tik tas funkcijas, kurių negali geriau atlikti žemesnės, tai yra vietos lygmens, valdžios struktūros.

Į pastabą, kad ši krikdemiška idėja visiškai netinkama instituciškai LLRA kontroliuojamai Lietuvos lenkų bendruomenei, atsakyta, kad ir kai ją kėlė Šalkauskis, lenkų ir tautinės įtampos Lietuvoje netrūko.

Tiesa, tačiau pastaba ne apie tautybę, o apie savivaldą – prieškario Lietuvos lenkai buvo nepalyginamai laisvesni žmonės, nemanipuliuojami LLRA.

Kodėl šitaip sutampa Lietuvą prieš tris dešimtmečius šantažavusių burokevičinių autonomininkų ir šiandienos intelektualų ir politologų pažiūros? Keltina hipotezė, kad juos sieja paradoksaliai sutampantis požiūris į Lietuvos valstybę.
Vytautas Sinica

Antroji kritiko tezė – reikalavimas stiprinti lietuvių kalbos mokymą vertinamas kaip sovietinio totalitarizmo reliktas.

Bet tokiu atveju totalitarinėmis reikėtų vadinti visas demokratines Vakarų šalis, kuriose privalomas mokymasis valstybine kalba laikomas savaime suprantama norma: ne siekiant nutautinti kitakalbius, o dėl praktinės būtinybės sklandžiam valstybės gyvenimui.

Tačiau susiejus šias dvi kritiko tezes galima užčiuopti, apie kokią siektiną autonomiją kalbama. Tokia ,,subsidiarumo“ principu grindžiama autonomija faktiškai yra reikalavimas teisės vykdyti savarankišką kalbos politiką. Tokią teisę gavusios Pietryčių Lietuvos savivaldybės tokios būtų tik pavadinimu, tačiau faktiškai judėtų būtent teritorinės-politinės autonomijos link.

Juk autonomija yra konkretus ir aiškiai apibrėžiamas dalykas – tam tikros gyventojų grupės ar teritorijos didesnis savarankiškumas nuo centrinės valstybės valdžios ir privilegijuotas, palyginti su kitais šalies gyventojais ir regionais, statusas.

Būtent tai turi švedai Suomijoje. Būtent to siekė jedintsviniai platformininkai ir šiandieniniai tomaševskininkai. Ir būtent apie tai, painiodamas sąvokas, atsisako aiškiai kalbėti Justinas Dementavičius.

Išvalstybinamos Lietuvos integracija

Bet kodėl apie tai nekalbėti? Kodėl nepasakyti, ką konkrečiai reiškia mįslingasis siūlymas „daryti viską, kad jie [lenkai] mylėtų Lietuvos valstybę“?

Esu kaltinamas abstraktumu už nepalyginamai konkretesnius integracijos priemonių siūlymus.

Iš to, jog

a) siekiama išvengti „LLRA rinkėjų mobilizacijos“;

b) platesnis mokymas lietuvių kalba laikomas lenkų asimiliavimu;

c) siūloma verčiau žiūrėti į Suomijos dvikalbystės ir autonomijos pavyzdį;

d) siūloma piliečių daugumai neprimetinėti sprendimų mažumoms, susidaro vaizdas, jog mažumas integruojanti į vieningą politinės kultūros, ekonominės sistemos, istorinės atminties ir – taip, tai svarbiausia – valstybinės kalbos erdvę moderni tautinė valstybė J. Dementavičiui nėra pageidaujama.

Siūloma nemobilizuoti LLRA rinkėjų jų neerzinant ir „neasimiliuojant“ jiems atgrasia lietuvių mokomąja kalba, ieškoti jų gyvenimą „gerinančių“ viešo nevalstybinės kalbos vartojimo įteisinimo formų ir, įsidėmėtina, daugiau nei 80 procentų lietuvių daugumai nesinaudoti demokratine daugumos teise ir „neprimetinėti“ iš daugumos valios kylančių sprendimų.

Priešingai, reikalaujama savoje valstybėje „lygiaverčiu dialogu“ tartis dėl bendro lietuvių ir lenkų (o logiškai ir kitų tautinių bendrijų) sugyvenimo formos.

Siūlymas taikyti subsidiarumo principą ten, kur jis akivaizdžiai netinka, priekaištai dėl pramanytų totalitarizmo apraiškų, raginimai tartis dėl dalykų, kurie laikomi savaime suprantamais demokratiškiausiose valstybėse, galiausiai atkaklus nenoras pripažinti, kad Pietryčio Lietuvoje vyksta pavojingi separatistiniai procesai, apie kuriuos prabilta ne tik lietuviakalbėje žiniasklaidoje – visa tai randame J. Dementavičiaus ir kitų LLRA reikalavimų šalininkų rašiniuose čia svarstoma tema.

Jie ir kiti srities profesionalai (kiekvienas čia atpažins save, jei tai apie jį) žino, kad modernios nacionalinės valstybės stabilumas ir gyventojų lojalumas remiasi kolektyvine tapatybe, kurios pagrindas visur yra kalbos, bendros istorinės atminties ir kultūros kombinacija.
Vytautas Sinica

Kodėl šitaip sutampa Lietuvą prieš tris dešimtmečius šantažavusių burokevičinių autonomininkų ir šiandienos intelektualų ir politologų pažiūros? Keltina hipotezė, kad juos sieja paradoksaliai sutampantis požiūris į Lietuvos valstybę. Autonominkai nėrėsi iš kailio, kad XX a. pradžioje atsiradusi moderni tautinė Lietuvos valstybė nebūtų atkurta. Trečiosios bangos autonomininkai daro viską, kad ta Sąjūdžio atkurta valstybė būtų dekonstruota.

Siūlydamas iš pažiūros labai gražų ir patrauklų Lietuvos tautinių bendrijų sugyvenimo modelį J. Dementavičius faktiškai neigia pamatinį Lietuvos Respublikos konstitucinį principą – Lietuvos valstybės kūrėja ir suverenas yra lietuvių tauta. Modernioji Lietuva yra lietuvių tautos politiškai organizuota erdvė, įvairiais aspektais – teritorijos, kalbos, kultūros, įstatymų – atribota nuo kitų tautų analogiškai organizuotų erdvių. Tai yra daugiatautė valstybė, kurios lygiateisiais piliečiais yra kitų joje istoriškai gyvenančių tautinių bendrijų nariai. J. Dementavičiaus siūloma dialogo ir subsidiarumo programa, ignoruojant faktines aplinkybes, veda prie konstitucinės Lietuvos tautinės valstybės ir jos daugiatautės visuomenės sampratos dekonstrukcijos.

Šios dekonstrukcijos ašis yra tekste išsprūdusi nuostata, kad konstitucinis principas, jog lietuviai yra šios valstybės kūrėjai, turi tik istorinę, bet ne aktualią politinę prasmę. Tik Lietuvos Respublikos suverenu nebelaikoma lietuvių tauta turi dėl joje galiojančių teisės ir elgesio normų tartis (šventas dialogas) su tautinėmis bendrijomis – šiandien dar tradicinėmis, rytoj jau imigrantais iš Ukrainos, kuriuos taip pat netruks atsirasti norinčių kiršinti ir politizuoti.

Pati Lietuvos kaip daugiatautės valstybės idėja taip pat išnyksta užleisdama vietą „Lietuvos tautos“ arba „multikultūrinės visuomenės“ vizijai. Tai nėra tas pats. Pagrindinis „Lietuvos tautos“ skirtumas nuo modernios nacionalinės, nors ir daugiatautės valstybės yra nebuvimas vienos dominuojančios tautos, jos kalbos, kultūros ir normų, kurias privaloma perimti integruojantis. Tokioje valstybėje vyksta dezintegracija ir fragmentacija, ji skaidosi į kultūriškai skirtingus „tautinių mažumų“ apgyvendintus regionus, kurie, kaip rodo LLRA ir jų rėmėjų reikalavimai, siekia „autonomizuotis“ ir vykdyti net savarankišką kalbos politiką.

Iš kur visa tai?

Neatsitiktinai vienu iš svarbiausių šių multikultūrinių nuostatų bastionų Lietuvoje tapo VU TSPMI. Didelė dalis instituto darbuotojų yra nuoseklūs šios ideologijos šalininkai, o kitaip mąstantys menkai varginasi taisyti pirmųjų kuriamą ir juos visus juodinantį instituto įvaizdį.

Monumentų statybos ir dainų šventės, o platesne prasme ir viskas, kas turėtų stiprinti piliečių kolektyvinį tapatumą jiems dvelkia XIX amžiaus pelėsiais ir yra atgrasūs, trukdantys žengti koja kojon su globalėjančiu pasauliu ir įvairovę aukštinančia naująja Europa. Jų pasirinkta tyrimų kryptis reikalauja dekonstruoti tokius mėginimus, o ne prie jų prisidėti.
Vytautas Sinica

N. Putinaitė skelbia, kad J. Basanavičius ir visas jo kurtas etnokultūrinės Lietuvos valstybės projektas yra atgyvenęs ir palankus Sovietų Rusijai. Prideda, kad tą etnokultūrinės Lietuvos idėją sovietmečiu žadinęs J. Marcinkevičius buvo pagarbos nevertas prisitaikėlis ir propagandistas. L. Gudžinskas žavisi komunistine Spalio revoliucija ir jos indėliu į Lietuvos išsivadavimą, demokratinių laisvės ir lygybės idėjų plėtrą pasaulyje. Grupelė TSPMI dėstytojų pasirašinėja peticijas prieš seniausio valstybės simbolio – Vyčio – monumento statybas žuvusių už Lietuvos laisvę įamžinimui skirtoje Lukiškių aikštėje, dar daugiau, apskritai prieš šios aikštės politizavimą. D. Jakniūnaitė piktinasi, kad kažkam Lietuvoje suverenumas yra absoliuti vertybė, keliama aukščiau individo poreikių (žmogaus teisių). Instituto direktoriaus pavaduotoja M. Šešelgytė vainikuoja ansamblį viešai komentuodama, kad į Švediją iš Sirijos grįžę Islamo valstybės kovotojai iš tiesų turėtų būti įsileidžiami į šalį ir integruojami. Instituto tarybos pirmininkas G. Vitkus dalyvauja steigiant Europos federalistų sąjungą Lietuvoje. Ir taip toliau.

Jie ir kiti srities profesionalai (kiekvienas čia atpažins save, jei tai apie jį) žino, kad modernios nacionalinės valstybės stabilumas ir gyventojų lojalumas remiasi kolektyvine tapatybe, kurios pagrindas visur yra kalbos, bendros istorinės atminties ir kultūros kombinacija. Jie žino, kad kiekviena moderni valstybė ugdo šiuos dalykus per švietimo sistemą, didvyrių kultą, valstybės simbolius, šventes, konkretaus istorinio pasakojimo populiarinimą, kad tam pasitarnauja visų sričių menai ir viešosios erdvės. Žino, tačiau su šia tikrove turi kritišką santykį, iš aukšto žvelgdami į tautinę valstybę kaip į laikiną ir dirbtiną, o tautiškumą – kaip XIX a. inteligentėlių sukonstruotą tradiciją.

Monumentų statybos ir dainų šventės, o platesne prasme ir viskas, kas turėtų stiprinti piliečių kolektyvinį tapatumą jiems dvelkia XIX amžiaus pelėsiais ir yra atgrasūs, trukdantys žengti koja kojon su globalėjančiu pasauliu ir įvairovę aukštinančia naująja Europa. Jų pasirinkta tyrimų kryptis reikalauja dekonstruoti tokius mėginimus, o ne prie jų prisidėti.

Net to paties VU TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė šiomis dienomis DELFI rašo: „Puikiai žinoma, jog valstybės palaikomais didžiaisiais istoriniais pasakojimais dažnai siekiama suteikti piliečiams patrauklią praeities interpretaciją, juos telkti, teikti pasididžiavimą ir bendros tapatybės jausmą. Būtent tokios atminties formos pirmiausia įkūnijamos valstybiniuose paminkluose, muziejuose, šventėse.“ Tiesa, toliau seka „bet...“ tipo santykis su šiomis tiesomis.

Kokiai daliai šių žmonių rūpi išsaugoti tautinę valstybę su dominuojančia lietuvių kalba, lietuvių gyventojų dauguma ir ta pačia kultūra, kurioje ši valstybė buvo entuziastingai kuriama? Tai yra terpė, kurioje mažiausiai dešimt metų yra formuojami Lietuvos ateities lyderiai, būsimi politikai, diplomatai, analitikai, žurnalistai ir nuomonės formuotojai. Terpė, kurioje tik pavieniams ir vis sunkiau kolegų pakenčiamiems dėstytojams rūpi Konstitucijoje įtvirtintos nacionalinės valstybės išsaugojimas bet kokia kaina.

Tenka vis sugrįžti prie žurnalistikos mohikano Vido Rachlevičiaus pernykščio teiginio, kad „TSPMI iš esmės tapo leftistisinių pažiūrų dėstytojų prieglauda, [o pati] TSPMI visa savo esme tampa konjunktūrine organizacija, kuri yra išsikėlusi labai jautrias vėtrunges, rodančias, iš kurios pusės vėjas pučia. Taigi, tai yra politinių chameleonų perykla. Nemažai instituto auklėtinių vėliau tampa diplomatais, žurnalistais, viešųjų ryšių specialistais, todėl galime teigti, kad auginama karta, kuri vėl vadovaujasi viena vienintele „teisinga“ ideologija“.

Praėję daugiau nei metai, kai VU TSPMI viešai mestas šis kaltinimas, bet institutas nedaro nieko, kad tai paneigtų. Priešingai, nuolatos duoda pagrindo jį patvirtinti, kad ir kartu su rektoriumi sudarydamas personalizuotas konkurso sąlygas nepatogaus „euroskeptiko“ V. Radžvilo pašalinimui (ne Sinicos, o VU Senato išvada).

Tokiame kontekste nieko negali stebinti subrendusi ir pasklidusi nuostata normalizuoti Sąjūdžio metais valstybės išdavyste laikytą autonomijos ir sovietinę (kad ir kaip nepatinka šis žodis) internacionalinės valstybės idėją, paslepiant jas po europietiškumo ir žmogaus teisių diskursu. Kaip bevyniotume, autonomijų skelbimas ir jų palaikymas lieka tuo, kuo buvo ir 1990–1991 metais – būtent valstybės išdavyste. Mintis, kad kas nors kitas, be lietuvių tautos, yra šios valstybės savininkas, yra juo didesnė išdavystė. „Autonomijos šiaudinės baidyklės“ neįmanoma paslėpti po pilkais sudėtingos tikrovės atspalviais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais (573)

Susiskaldžiusi Europa , stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius...

Lietuva užsienio akimis: darbuotojai emigruoja, bet pensininkai lieka (157)

Kad nepatirtų ekonominio nuosmukio, rytinėms ES narėms teks susigrąžinti išvykusius darbuotojus...

Rimvydas Valatka. Išgirsti popiežių Pranciškų pavergto proto šalyje (309)

Kodėl pavergto proto? Juk popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad „ši tauta iš tiesų...

Baigėsi popiežiaus vizitas Lietuvoje: miniai žmonių – išskirtinis gestas linkėjo tapti vilties švyturiu, atnaujinta 19.00 (1322)

Popiežius Pranciškus sako, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (10)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Gražulio nuopelnų (20)

Petro Gražulio paskyrimas į Žmogaus teisių komitetą ne tik sulaukė 16 tūkst. parašų,...

Mokslininkai pasiūlė devynias priežastis, kodėl iki šiol dar neaptikome nežemiškos gyvybės (17)

Šiuo metu mokslininkams žinoma, kad visatoje egzistuoja milijonai, o gal ir milijardai planetų,...

Ar kada nors susimąstėte, kaip namus įsirengtų „Hario Poterio“ personažai?

Jei nesate abejingi „Hario poterio“ romanų serijai, veikiausiai perskaitę visas knygas dar kurį...

Audriaus Bružo ir Šorenos skyrybų byloje – lemtingas verdiktas: teismas įvykdė poros prašymą (2)

Tai, kad byra aktoriaus Audriaus Bružo ir dainininkės Šorenos Džaniašvili santuoka paaiškėjo...

Pirmoji budistų vienuolė lietuvė: kartais atrodė, kad neištversiu (18)

„Ir uždarame vienuolyne tam tikrų praktikų pagalba galima pasiruošti taip, kad iš to išėjęs...