Vytautas Sinica. Europa ir naujasis marksizmas

Lietuvoje vis dar neįprasta kalbėti apie naująjį marksizmą ir daug kas stebisi apie tai girdėdami. Juo labiau žmonės stebisi, kai marksizmas siejamas ne su Rusija, o su Vakarais ir Europos Sąjungos projektu. Pirminė pokario Europos vienijimo iniciatyva buvo krikščioniška ir radikaliai antimarksistinė. Ši iniciatyva faktiškai žlugo 1954 metais, o galutinai jos atsisakyta aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Krikščioniška vieningos Europos vizija buvo pakeista iš pradžių funkcionalistine ir iš esmės liberalia, o vėliau ir atvirai marksistine filosofija. Šiandieninė Europos Sąjungą grindžianti doktrina yra jų abiejų samplaikos rezultatas, todėl tikslu ir teisinga, nors kol kas ir neįprasta ją vadinti liberalkomunizmu.

Šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje Europos Bendrijos politinėje darbotvarkėje įsivyravo diplomato ir konjako prekeivio Jeano Monnet vizija. Pagal ją, būsimoji Europa turi būti sukurta iš naujo ir iki šiol apskritai neegzistavo. Būsimosios Europos kūrimas numatytas per laisvą prekybą, bendrus interesus ir nuolatinį krizių įveikimą. Bent pirmieji du – iš esmės liberalūs principai. Tačiau Monnet vizija jau remiasi ir negatyvios dialektikos principais – viena pamatinių naujojo marksizmo idėjų.

Europos vienijimo projektą grindžia socialinis konstruktyvizmas. Tai tikėjimas, kad visi pokyčiai visų pirma vyksta žmonių sąmonėse ir visa socialinė tikrovė, kiekvienas jos aspektas, yra dirbtinai sukurtas žmonių ir žmonių gali būti perkurtas. Toks požiūris neįmanomas be negatyvios dialektikos. Ji teigia, kad tikrovė priklauso nuo to, kaip ji yra suvokiama, ir kad pokyčiai plėtojasi nuolatinio to, kas buvo, neigimo keliu. Europos vienijimo projekte kaip tik tai ir vyksta: istorinės ir socialinės aplinkybės (pirmiausiai karo patirtis) steigia naująjį Europos subjektą (būsimąjį europietį), tačiau šis įsisąmonina, kad politinę tikrovę reikia ne pažinti, o kurti ją anapus patirties nubrėžtų rėmų. J. Monnet mintis, kad Europa iki šiol neegzistavo ir turi būti sukurta, yra neomarksizmo negatyvios dialektikos išraiška.

Europos integracija galima tik per nepaliaujamas krizes, kurios visada turi būti išsprendžiamos ne keičiant pačią situaciją (tai yra, ne sprendžiant problemą), o keičiant suvokimo būdą. Monnet sako, kad būsimas situacijas pralenkia ir de facto sukuria jų įsivaizdavimas sąmonėje, taigi tikrovę keičia tam tikra reguliatyvinė idėja, tarsi tai, kokius akinius pasirinksime žiūrėjimui į pasaulį.

Neofunkcionalistinėje Europos vienijimo vizijoje tokia reguliatyvinė idėja yra rinkos idėja, tad ES legitimuojama principu, kad viskas daroma vardan geresnio rinkos funkcionavimo, esą laiduosiančio ES šalių klestėjimą. Neatsitiktinai kritinė teorija (naujasis marksizmas) ir jos priešybių įveikinėjimo logika tampa ES integracijos logikos dalimi. Nuostata keisti mąstymą (perinterpretuoti realybę) krizės akivaizdoje yra būtina vykstančio integracijos projekto sąlyga. Dabartinė ES integracijos kryptis yra nuosekliausias negatyviosios dialektikos taikymo politikoje atvejis.

Pusę amžiaus plėtojamas Europos vienybės projektas neatsiejamas ir nuo kitų pamatinių naująjį marksizmą apibrėžiančių teorijų. Tarp jų itin ryškios dvi – Erico Hobsbawmo išrastõs tradicijos ir Herberto Marcuse`s represyvios valstybės bei mažumų emancipacijos idėjos. XXI amžiuje Europos Sąjungos lyderiams tapo įprasta viešai teigti, kad moderni suvereni nacionalinė valstybė, Europos šalių tautinis homogeniškumas ir apibrėžtas jų teritoriškumas yra ne tik istoriškai atsitiktinis, tačiau ir žalingas reiškinys. Iškiliausi šiandieniniai Europos projekto kritikai „Paryžiaus manifeste“ nurodo, kad „Europa puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu žmogaus laisvei, tačiau ši laisvė yra labai vienpusiška. Ji pateikiama kaip laisvė nuo suvaržymų: seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė „būti savimi“. 68-ųjų karta laiko šias laisves brangiomis pergalėmis prieš kadaise visagalį ir represinį kultūrinį režimą“.

Iš tiesų neofunkcinis-marksistinis – arba kaip nuo šiol vadinsime – liberalkomunistinis Europos vienijimo projektas perėmė ir pritaikė minėtas neomarksistų idėjas. Tautos, kaip galutinis politinių pasirinkimų legitimacijos pagrindas, traktuojamos kaip atgyvenęs ir keistinas XIX-XX a. tariamos socialinės inžinerijos, visų pirma tautinių simbolių ir mitų kūrimo produktas. Pagal šią marksistinę logiką, lietuvių tauta atsirado, o čia gyvenantys žmonės susiprato esą lietuviais, nes jiems šią nepagrįstą mintį kaip propagandą įpiršo Basanavičius, Kudirka ir kita to meto nacionalistinė inteligentija.

Tuo pačiu metu europinį tapatumą mėginama kurti formuojant naujas „europines tradicijas“ ir rašant naują europinę istoriją. Iškalbinga, kad Europos istorija visada rašoma kaip individo išsivadavimo iš bet kokių suvaržymų istorija. Šios pastangos sukurti Europos istoriją pasmerktos prieštaravimams, nes neįmanoma kurti tapatumo, jo neapibrėžiant, tačiau pasirinktas kelias kaip tik neleidžia apsibrėžimo. Kuriamoji Europa privalo būti atvira visam pasauliui, Kitą mylėti ir priimti labiau nei savą, o kartu apsimesti, kad tarp jų nemato jokio skirtumo.

G. Delanty teigimu, Europai būtina rasti europinę tapatybę, kuri būtų pakankamai tvirta telkti savo narius, bet ir pakankamai plati, kad juos įtrauktų, o ne atstumtų. G. Delanty nurodo, jog marksistų taip trokštamą universalistinį principą (pagal kurį tautos neturi reikšmės, nes visi esame tik viena žmonija) įgyvendinti, taigi ir Europos tautų vienybę užtikrinti, įmanoma tik panaikinus ribotus kolektyvinius tapatumus, kurie dalija Europos šalių visuomenes. Pokariu ir ypač po SSRS prievartinio režimo nesėkmės tam pasirinktas subtilus metodas – sąmoninga ir tikslinga skirtybių ir įvairovės gamyba, vadinamoji tapatybių politika. Tapatumą laiduojantys kolektyviniai bruožai (lytis, orientacija, tautybė, rasė, religija ir taip toliau) yra išryškinami viešojoje erdvėje, pabrėžiamos vis naujos ir vis kitokios žmonių grupės ir jų išskirtinumo egzistavimas, o tada įtvirtinama nuostata, kad teisiškai šis tapatumas neturi jokios reikšmės.

Dekonstruoti prigimtinę šeimos tarp vyro ir moters sampratą nuo pat 1848 metų „Komunistų partijos manifesto“ yra vienas pagrindinių marksizmo tikslų, pastaraisiais dešimtmečiais tapęs pačiu svarbiausiu naujojo marksizmo dekonstrukcijos programos punktu.

Vytautas Sinica

Tai pavadinama nediskriminavimu. Tam pasitarnauja H. Marcuse`s „represyvios tolerancijos“ teorija – nuostata, jog politinė valdžia turi aktyviai prisidėti prie mažumų emancipacijos ir dominuojančių tapatumų ar nuostatų slopinimo. Tolerancija visais laikais reiškė pakantumą tam, ką laikai esant klaida ar blogiu, o nediskriminavimas – skirtingus dalykus traktuoti skirtingai, o vienodus vienodai. Naujojo marksizmo pasaulyje abi sąvokos apsiverčia aukštyn kojomis. Tolerancija nuo šiol reiškia apskritai atsisakyti, kas yra moraliai gera arba bloga. Nediskriminavimas – skirtingus dalykus traktuoti kaip vienodus.

Taip, viena vertus, konstruojamos ir laisvinamos įvairios mažumos ir kartu unifikuojama paneuropinė visuomenė – būsimas, Nyčės žodžiais, gerasis europietis turi gebėti matyti ir ignoruoti tapatumus, nes šie esą neturi jokios reikšmės ir neturi būti kolektyvinio apsibrėžimo pagrindu. Taip neutralizuojant kolektyvinius tapatumus prarandama ir juos lemiančių bruožų ar elgesio vertinimo galimybė. Žmonių ar jų elgesio skirtumus naujasis marksizmas leidžia pastebėti ir aprašyti, bet jokiu būdu ne vertinti.

Prancūzų filosofas Pierre`as Manent tiksliai apibūdina, kaip visa tai reiškiasi dabartinėje Europos Sąjungoje: „Bet koks didelis kolektyvinis skirtumas kelia pavojų žmonijos vienybei, todėl reikia, kad bet koks skirtumas būtų mažas. [...] Vienintelis tikrai blogas dalykas [tapo] galvoti ar veikti manant, kad viena gyvenimo forma blogesnė ar geresnė už kitą“. Tačiau kai jokia elgesio forma, kaip sako P. Manent, negali būti vertinama gerumo atžvilgiu, jokių normų apskritai nelieka.

Nė vienas istoriškai susiformavęs gyvenimo būdas, nė vienos tautos nuostatos nebegali būti vertintinos kaip turinčios savaiminę arba moralinę vertę, todėl gali ir turi būti laisvai keičiamos europeizacijos proceso metu visuomenėse įtvirtinant šalyse narėse naujas, joms svetimas ir Europos mastu vienodas viešojo elgesio normas bei tapatumų ignoravimą, kaip svarbiausią normą ir pačios europiečių tapatybės pamatinį principą. Šis individų emancipacijos iš represyvios valstybės ir jos primestų normų procesas tampa Europos vienijimo įrankiu.

Neseniai turėjome porą tobulų pavyzdžių, kaip Europoje – ne žemyne, o pseudopolitinėje teisinėje sistemoje, - praktikoje skleidžiasi neomarksistinė ideologija. Vienas jų buvo 2018 metų birželio 5 dieną, kai Europos Teisingumo Teismas byloje Comanas prieš Rumuniją išaiškino, jog visos ES valstybės narės privalo pripažinti kitose ES šalyse sudarytas vienalytes „santuokas“, leisdamos vienos lyties „sutuoktiniams“ gyventi šalyje net jei vienas jų nėra ES pilietis. Tai reiškia, kad šalys įpareigotos ne pačios įteisinti vienalytes „santuokas“, bet pripažinti jų galiojimą šalyje. Juk vienintelis gyvenimo šalyje teisės pagrindas šiuo atveju – kitoje šalyje ne ES piliečio su ES piliečiu sudaryta vienalytė „santuoka“.

Visai neseniai Lietuvos Konstitucinis Teismas aklai perkėlė šią europinės teisėkūros nuostatą į Lietuvą, pripažindamas vienos lyties „sutuoktiniams“ teisę gyventi Lietuvoje jų „santuokos“ pagrindu. Taip pat su komjaunuolišku įkarščiu nuo savęs pridėjo iš mūsų šalies Konstitucijos teksto niekaip nekylančią ir pačių teisėjų išsigalvotą nuostatą, kad „šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu“. Netrūksta mūsų Konstitucijos autorių, kurie gali aiškiai paliudyti, kad rengiant Konstituciją šeimos samprata buvo radikaliai priešinga. Tačiau dekonstruoti prigimtinę šeimos tarp vyro ir moters sampratą nuo pat 1848 metų „Komunistų partijos manifesto“ yra vienas pagrindinių marksizmo tikslų, pastaraisiais dešimtmečiais tapęs pačiu svarbiausiu naujojo marksizmo dekonstrukcijos programos punktu.

Akivaizdi tendencija priimti valstybių galias silpninančius, tradicinius tapatumus paminančius, alternatyvas prigimtinei šeimai įteisinančius, kalbinį ir istorinį pliuralizmą įtvirtinančius ir religiją iš viešojo gyvenimo ištremiančius sprendimus.

Vytautas Sinica

Antrasis pavyzdys dar naujesnis. Europos Žmogaus Teisių Teismas visiškai neseniai išaiškino, kad valstybės turi teisę atimti vaikus iš tėvų, kurie dėl savo įsitikinimų atsisako leisti juos į valstybines mokyklas ir renkasi mokymą namuose. Tai tapę ypač aktualia problema šalyse, kuriose įteisintas ankstyvas ir seksualizuotas lytinis švietimas, konservatyvių tėvų nuomone, nepriimtinas vaikams ir nesuderinamas su jų doroviniais įsitikinimais. Europoje netrūksta vaikų, kurie buvo atimti atsisakymo leisti į tokias pamokas pagrindu. Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimas galutinai įtvirtina nuostatą, kad valstybė geriau žino, kokių vertybių turi būti auklėjai vaikai, o šeimos laisvė ir pirmenybė auklėti pagal savo įsitikinimus yra radikaliai apribojama.

Požiūris, kad valstybė geriau už šeimą žino, kokio turinio ir priemonių turėtų būti vaikų auklėjimas taip pat kyla tiesiogiai iš marksizmo doktrinos, dar daugiau buvo plačiai pritaikyta praktikoje Sovietų Rusijoje po Spalio revoliucijos, kai visoje šalyje kūdikiai buvo paimami iš tėvų ir auginami „gerais komunistais“ tam skirtuose internatuose/komunose. Sovietų eksperimentas žlugo, liberalkomunistinės Europos eksperimentas tebevyksta.

Akivaizdu, kad būtent teismai – visų pirma Europos Sąjungos Teisingumo Teismas – yra tos institucijos, per kurias nežiūrint jokių sutarčių ir beatodairiškai yra plečiama ES valdymo sritis ir siaurinamas šalių suverenumas. Kitos ES institucijos neturi teisės priimti sprendimų kai kuriose srityse kaip švietimas ar šeimos politika. Teisingumo Teismas gali viską, o jo sprendimai laikomi privalomais šalims narėms. Toks šalių suverenumo siaurinimas savaime yra marksistinis nacionalinės valstybės – kaip neva dirbtinio produkto ir neva istorinės atgyvenos – naikinimas.

Tačiau žiūrint į europinių teismų sprendimus, akivaizdi tendencija priimti valstybių galias silpninančius, tradicinius tapatumus paminančius, alternatyvas prigimtinei šeimai įteisinančius, kalbinį ir istorinį pliuralizmą įtvirtinančius ir religiją iš viešojo gyvenimo ištremiančius sprendimus. Visa tai yra naujojo marksizmo bruožai. Naujojo marksizmo misija išardyti (arba moksliškiau kalbant, dekonstruoti) tautą, religiją, kalbą, istoriją, šeimą ir viską, kas laiko žmogų pririštą prie jo gimtosios vietos, bendruomenės, papročių ir elgesio normų, yra nuosekliai įgyvendinama Europos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pagalba. Tik visiškai atsisakiusi šios praktikos Europos Sąjunga galės išsivaduoti iš naujojo marksizmo spąstų.