Kokiu nors komišku ar karikatūriniu palyginimu dažnai norima pasakyti, kad tas palyginimas vis dėlto neatitinka tikrovės. Šiuo atveju – jog Rusija vis dėlto arba tokia netaps, arba jei ir taps, tai labai tolimoje ateityje. Bet ji tuo apsnigtu Iranu jau iš esmės tapo.
Nieko keista – epochų lūžių metu istorinis laikas bei procesai kartais vyksta lėtai ir dėl to tarsi nepastebimai, o po to – žymiai greičiau, nei tikėtasi ar, teisingiau, norėta tikėtis.
O tai, kad tą patį lygį Rusija pasiekė ir geopolitinėje plotmėje, aiškiai parodė ir viena iš pagrindinių tarptautinės politikos naujienų tapęs Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino ir Šiaurės Korėjos tirono Kim Jong Uno susitikimas.
Tai, kad šios dvi diktatūros jau seniai yra viena kitos sąjungininkės ir rėmėjos, Rusijai greičiausiai padedant Šiaurės Korėjai vystyti savo branduolinį arsenalą, – jokia naujiena. Kremlius jau senokai tik vaizdavo, jog laikosi „padoriu“ atstumu nuo žmogėdriško režimo.
Pagrindinis praėjusios savaitės susitikimo aspektas, kėlęs pasaulyje spėlionių ir įvairių pranašysčių bangą, – jo demonstratyvumas ir tyčinė parodomoji pompastika.
Abu diktatoriai iš kailio nėrėsi, demonstruodami savo draugiškumą, jų „derybos“ ir „pokalbiai“ esą truko net kelias valandas.
Dar viena naujovė – istoriškai Šiaurės Korėjos režimas visuomet buvo Maskvos įrankiu ir remiamuoju, o šįkart paramos prašytojo vaidmenį atliko pirmiausia Kremliaus šeimininkas.
Nepaisant šių niuansų, abiejų režimų „bendradarbiavimo“ ir mainų kryptys – aiškios. Rusijai pirmiausia ir labiausiai reikia amunicijos ir įvairios ginkluotės tam, kad toliau galėtų visa jėga tęsti Ukrainos naikinimo ir sekinimo karą.
Tos ginkluotės šaltinis, panašu, yra ne tik ir ne tiek Šiaurės Korėja. Pastaroji greičiausiai bus naudojama kaip priedangos kanalas kiniškai ginkluotei ir amunicijai. Juk Kinijos diktatūra – neatimama ir ne mažiau natūrali šios „sąjungos“ dalis.
Tačiau dėl taktinių sumetimų, savo ekonomikos problemų ji greičiausiai dar nenori tiekti visos Rusijai reikalingos ginkluotės atvirai. Tad Šiaurės Korėja – ideali priedanga tokiam tiekimui.
Pastarajai taip pat reikia ginkluotės, tačiau ne tiek amunicijos, kiek technologijų ir paramos vystant savo raketinės ginkluotės potencialą. Reikia ir pinigų bei paprasčiausio maisto, bent šiek tiek sprendžiant nuolatinę humanitarinę krizę, į kurią despotija įvarė vergais paverstą savo visuomenę.
Neverta atmesti ir galimybės, kad dalis tų vergų gali atsidurti ir Rusijos rankose – nebūtinai kaip karinė „mėsa“, bet ir kaip vergiško darbo jėga ten, kur Rusijai to reikia.
Bet greičiausiai labiau Rusija norėtų, kad tie vergai būtų metami į frontą pačiame Korėjos pusiasalyje. Rusijos noras – jei ne atviras karas, tai bent kuo didesnė įtampa tarp abiejų pusiasalio pusių bei visame regione. Štai tam ji ir pasiryžusi, kiek pajėgia, prisidėti prie šiaurinės dalies karinio potencialo stiprinimo ir jos karingumo kurstymo.
Kiek ji prisidėjo, pavyzdžiui, prie pastarosios persversmų serijos Afrikos žlugusiose valstybėse, kol kas nėra aišku. Tačiau tai, kad tie pervesmai, potencialiai galintys sukelti daugiašalį karą šiame žemyne, jai yra it dangaus mana – faktas.
Labiausiai dėl to, kad dar labiau pakurstys nelegalios migracijos į Vakarų Europą procesus, kurie jau dabar kelia naują įtampą visoje Europos Sąjungoje ir gresia jai nauja krize. O taip pat – gerina radikalių dešiniųjų, antieuropietiškų jėgų pozicijas prieš Europos Parlamento rinkimus ir pačiose valstybėse narėse.
Bet ką reiškia visų šių siekių ir planų tyčinis demonstravimas su Šiaurės Korėjos diktatoriumi? Tai, jog Rusijai ir V. Putinui svarbu parodyti, jog jie neva nėra izoliuoti – ne pagrindinė priežastis.
Tai ir signalas Vakarams. Juos toliau bandoma gąsdinti vis aštrėjančia ir dėl to esą vis labiau branduoliniu karu gresiančia situacija, rodoma, kad prieš juos formuojasi platus frontas.
Taip, beje, ir yra. To fronto ašis ir yra Rusija, Šiaurės Korėja, Kinija, Iranas, dar, be abejo, Kuba, jau invazijos į Ukrainą pradžioje tiekusi į frontą gyvąją jėgą.
Ir šis frontas bando aštrinti Vakaruose konfliktą tarp skirtingų strateginių vizijų stovyklų. Tarp tų, kurie tvirtina, jog reikia ne tik toliau kovoti, bet ir kovoti iki galo, drąsiai žengti į atvirą konfrontaciją su Rusija ir kitais diktatūriniais režimais, siekiant juos palaužti, ir tarp tų, kurie tvirtina, jog karą Ukrainoje galima kažkaip „lokalizuoti“, o su diktatūromis – bent kai kuriomis – ne tiek galima, kiek „deeskalacijos“ labui būtina kažkaip „susitarti“.
Žinoma, nieko susitarti nepavyks, nes diktatūros juda pagal savo logiką savo kryptimi. Pirmiausia, Rusija, kuri visiškai sąmoningai seniai pasirinko „iranietišką“ kryptį – tik su ta viltimi ir išskaičiavimu, jog nebus taip izoliuota ekonomiškai kaip ajatolų režimas.
Vakarų sankcijos iš tiesų pakirto Rusijos ekonomikos vystymosi ir modernėjimo perspektyvas, galutinai pasmerkė ją būti globalinės ekonomikos paribyje.
Tačiau Rusija sugebėjo prisitaikyti prie šios būsenos ir atrasti naujų kelių apeiti sankcijas – pirmiausia, tas, kurios buvo nukreiptos į jos karinio potencialo Ukrainai naikinti mažinimą.
Tai esminis klausimas ir iššūkis Vakarams, kurie pastaruoju metu apskritai stokoja ne tik darbų, bet ir kalbų šia tema.
Turi būti priimti nauji sankcijų paketai, nukreipti į visos Rusijos ekonomikos dusinimą ir gniuždymą, siekiant tikro jos kolapso. Lygiagrečiai – mechanizmai, numatantys sankcijas tiems, kas padeda Rusijai jas apeiti ir apskritai maksimaliai užkertantys apėjimo kelius.
Tai, kad kol kas visa tai kabo nežinios ir politinės valios stokos vakuume, – žymiai iškalbingesnis Vakarų prasto strateginio mastymo simptomas nei viena koja nuolatos tebešlubuojanti karinė parama Ukrainai.
Tuo metu iš Vakarų viršūnių daugėja vis garsesnių ir atviresnių šios tikrovės konstatacijų – karas greičiausiai tęsis dar ne vienus metus. Vakarai „turi ruoštis“ būtent tokiai jo eigai ir „būti su Ukraina tiek, kiek reikės“. Šią, pirmiausia, Vašingtono administracijos kartojamą mantrą jau perėmė ir kitos Vakarų viršūnės.
Pastarosiomis dienomis tai savo viešuose pasisakymuose akcentavo, pavyzdžiui, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ar Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen. Pastaroji apie visos Europos Sąjungos ilgametę ir užtikrintą paramą Ukrainai – taip pat ir karinę – kalbėjo savo paskutiniame prieš Europarlamento rinkimus metiniame pranešime.
Pastarasis girtas ir liaupsintas kaip labai drąsus ir ambicingas – bene labiausiai dėl to, kad Komisijos vadovė labai ryžtingai ragino Sąjungą vėl plėstis bei priimti naujas nares, tarp jų – ir Ukrainą.
Tik ar labiausiai tikėtinos ateities perspektyvos konstatavimas – raginimas nusiteikti ilgam karui pačioje Europoje – yra kažkokia strategija ar planas, kaip tą karą kuo greičiau užbaigti?
Seniai akivaizdu, kad pagalba Ukrainai atsilaikyti ir atsikovoti kiek įmanoma daugiau savo teritorijos, o gal net visą, automatiškai nereiškia jos pergalės ir karo pabaigos.
Karo pabaigą atneštų arba Rusijos režimo visiškas fizinis bei ekonominis išsekimas, arba jo griūtis, arba Vakarų aiškus pasiryžimas ir įsipareigojimas patiems ginti Ukrainą savo ginklu, suteikiant jai arba NATO 5-ojo straipsnio saugumo garantijas, arba joms prilygstančias. Pavyzdžiui, tiesiog įvesti savo pajėgas į Ukrainos teritoriją ar bent jau uždaryti jos oro erdvę.
Nei vieno, nei antro, nei juolab trečio artimiausioje ir tolimesnėje ateityje neverta tikėtis. Tad toks karas tęsis ir toliau, Rusijai vis bandant jį kokiu nors hibridiniu būdu kliūstelėti per kraštą į kaimynines NATO valstybes.
Gal kokį nors lūžį pamatysime po šiomis dienomis vykstančio Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito JAV, kur jis susitiks su tenykščiu savo kolega? Lygiagrečiai matome ir platesnį sujudimą – Kinijos užsienio reikalų ministras vyksta į Rusiją, pakeliui susitikdamas su JAV prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
Tačiau kol kas visa tai taip pat atrodo tuščiai.
Taigi, jei Vakarai savo „strategiją“ grįs vien tik karine ir ekonomine parama Ukrainai, tikėdamiesi, jog Rusija ir jos sąjungininkės kažkaip pačios sustos ir pradės „tartis“ su Ukraina, tokia „strategija“ neveiks.
Teisingiau, ji bus tik į naudą viso pasaulio diktatūroms ir autoritariniams režimams, suteikiant jiems laiko vis labiau organizuotis ir apsikasti pietiniuose smėlynuose bei šiaurinėse pusnyse.
