Stebint viešąją erdvę, pasisakymus ir judėjimus, norisi suvokti, kodėl mūsų jausenos yra būtent tokios – didžioji dalis lietuvių palaiko Izraelį, pergyvena už jį, tačiau tuo pačiu viliasi, kad šį kartą karinė jėga padės pasiekti tokių rezultatų, jog susidarys prielaidos stabilesnei situacijai. Kodėl taip yra?
Norėtųsi gilesnių tyrimų, siekiant suprasti, koks yra šiuolaikinis lietuvių santykis su žydais, tačiau jų vis dar pasigendama.
Apie lietuvių ir žydų santykius mes galime mąstyti iš istorinės perspektyvos, galvodami, kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo kuriamas bendro sugyvenimo modelis. Sudėtinga atsakyti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo žydų ir lietuvių kontaktai.
Galima kalbėti apie negausius prekybinius kontaktus, galima kalbėti apie žydų faktorių Rusioje, kur plečiantis Lietuvos valstybei buvo susiduriama su žydų bendruomenėmis. Neabejotina viena – vos tik Lietuva priėmė krikštą 1387 metais ir pradėjo kodifikuoti viešojo gyvenimo normas Jogailai suteikiant privilegijas Katalikų Bažnyčiai, Vilniaus miestui ir Lietuvos bajorams, beveik iškart kilo ir žydų klausimas. Taip 1388 metais Vytautas išdavė privilegiją Brastos žydams, kurioje reglamentavo žydų teises ir jų santykių modelius su aplinka.
Gyvenimas šalia žydų ir su žydais pakeitė mus. Lietuvių jausmų diapazonas buvo be galo platus: nuo antisemitizmo proveržio iki žydų gelbėjimo Nacių okupacijos metu. Pasitaikė išgamų, kurie prisidėjo prie Holokausto vykdymo, tačiau tuo pačiu galima pasidžiaugti, jog turime pasaulio teisuolių, kurie rizikuodami savo ir šeimų gyvybėmis prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Sumišę mūsų jausmai. Mes patys nelabai gerai žinojome, kaip elgtis žydų atžvilgiu. Galima prisiminti literatūrą, kur žydai padėjo slėpti uždraustą spaudą, pergyveno dėl lietuvių tautinio atgimimo judėjimo dalyvių ir su jais broliavosi. Galima prisiminti kovotojus Nepriklausomybės kovose iš žydų tarpo. Mes gyvenome su jais ir sugyvenome.
Net ir antisemitizmo proveržiai Lietuvoje buvo nevienareikšmiai. Galime prisiminti Jono Noreikos knygutę „Pakelk galvą, lietuvi“, kurioje viena iš matomų grėsmių buvo žydų ekonominis dominavimas. Tačiau net ir už to slepiasi susižavėjimas žydais: gebėjimas verstis taip, kad būtų tam tikra siekiamybė lietuviams, kuriems trūksta susitelkimo, kuriems trūksta susipratimo ir perspektyvos matymo.
Nors tai aiškiai neišsakoma, tačiau siūloma mokytis iš žydų, kaip kurti prekybinius santykius. Žydai buvo matomi ir kaip pavyzdys, ir kaip grėsmė. Agrarinis Lietuvos kraštovaizdis buvo paįvairinamas pirmiausia žydų verslo pasauliu ir norėta, kad į tą pasaulį įžengtų lietuviai. Iš šiandienos perspektyvų žvelgiant, toks raginimas atrodo mažiausiai neskaniai, nes buvo siūloma konkuruoti ne ieškant geresnių prekybos modelių ar platesnių rinkų, tačiau iš principo boikotuojant žydų verslininkus.
Tačiau pati idėja negali būti pamesta iš akiračio: lietuviams būtina tapti kaip žydams, užsiimti prekyba ir savo krašto ekonominės gerovės kėlimu, plačiau įsitraukiant į šį procesą, kadangi jame matoma ateitis. Taip tarsi pasakoma, kad žydai turi būti lietuvių mokytojai. Galima tik konstatuoti, kad toks sumišęs požiūris vertintinas mažiausiai kaip nevienareikšmis.
Šalia to pynėsi ir sumaišytas religinis antisemitizmas. Prietarai ir kaltinimai žydams sumaišyti su brolybės jausmais. Jeigu ilgą laiką krikščionybės suformuluotas požiūris į žydus buvo smerkiantis už Jėzaus Kristaus pasmerkimą, primenant, kad jo kraujas turi kristi ant žydų galvų, tai XX a. šis požiūris smarkiai keitėsi. Išrinktoji tauta, kilusi iš Abraomo ir per Abraomą sudariusi sandorą su Dievu, galėjo būti suvokti kaip broliai. Nebūtinai kaip kraujo broliai, kuomet visi kildinami iš Adomo ir Ievos.
Galima prisiminti ir Jono Krikštytojo sušukimą, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš akmenų. Tokiu būdu išrinktoji tauta pagal kraują yra mūsų broliai pagal pašaukimą. Mes galime jaustis žydų broliais dalydamiesi bendru palikimu, bendromis sandoromis ir bendru pažadu. Mes turime daug bendrybės ir tuo pačiu turime aiškius skirtumų.
Todėl šiandieną, kada Izraelis stovi akivaizdaus pavojaus akivaizdoje, reikia įsiklausyti, ką kalba mums mūsų vidinis žydas. Per šimtmečius periminėję iš žydų patirtis, mes po truputį tapome bent iš dalies panašūs į juos. Kartais kalbėdamas apie lietuvius, tariu, kad mes – šiaurės žydai.
Žydai žavi pirmiausia savo tautos gyvybingumu, gebėjimu išlikti be tėvynės ir be valstybės. Tam jiems užtenka knygos, kurią nuolat skaito. Kitaip tariant, žydai žavi savo atsparumu, susitelkimu ir gebėjimu prisitaikyti įvairiomis sąlygomis, išlaikant savąją tapatybę. Įdomu, kiek žydų bendruomenių modelis buvo svarbus kuriant modernios lietuvių tautos tapatybės kontūrus? Pavyzdžiui, Vinco Kudirkos „Varpas“ evoliucionavo, išeidamas iš provincialaus antisemitizmo į svarstymų lauką, kaip reikia sugyventi su žydais. Tai pamokos, ties kuriomis dar turime ruošti savuosius namų darbus.
Todėl šiandien, graužiami netekties skausmo ir kaltės, jog nesugebėjome išsaugoti savųjų bendrapiliečių okupacijų metais, su nerimu žvelgiame į tai, kas vyksta Izraelyje. Tauta, šimtmečius gyvenusi išblaškyta, neretai engta ir persekiota, pergyvenusi Holokaustą, turi teisę gintis ir kabintis į savo išlikimą.
Dar daugiau – tai jos pareiga. Grįžusi į namus, iš kurių buvo šimtmečiams išvaryta, ji gali atkurti juose savąją tvarką. Nepaisant to, jog arabų pasaulis to nenori. Nepaisant to, kad teroristai nuolat rengia išpuolius. Pasaulis turi suprasti – mes jau esame padarę neatitaisomų klaidų.
Kuomet XX amžiuje poetų ir filosofų nacija bandė surasti galutinį žydų problemos sprendimą, tai suteršė visą Europą. Mes nesame atsparūs, o savo žmogiškumu – mes silpni. Todėl žydai patys turi kurti sau saugią erdvę, todėl jie turi įvesti tokią tvarką erdvėje, įsispraudusioje į arabų pasaulį, kuri užtikrintų jų tautos tęstinumą ir saugumą. Ir šiandien tenka pripažinti: jeigu mes esame per silpni rasti sprendimą Šventojoje Žemėje, palikime šio sprendimo paieškas patiems tos žemės gyventojams. Atriškime žydams rankas – jie suras tą modelį, kaip sukurti tvarią taiką.
Todėl šiandien lietuvio vidinis žydas šaukia iš skausmo, matydamas neteisybę, kaip beginkliai žmonės buvo žudomi už vaikų ir moterų besislepiančių teroristų. Jis šaukia, nes mato žūstančius brolius ir seseris, kurie be jokios kaltės buvo brutaliai išžudyti. Būtent dėl to šiandieninis nuo kraujo ir mirties atpratęs lietuvis girdi vidinį pasipiktinimo šauksmą dėl savo artimajam daromos milžiniškos skriaudos. Ir tas skausmas negali nurimti.
