Vis dėlto, mąstant apie invazijos pradžią, negalima paleisti iš akių šios žiaurios mėsmalės dirigento ir pagrindinio organizatoriaus – Vladimiro Putino – pasaulėžiūros kontūrų. Priminti tai, kad jis įvardijo Sovietų Sąjungos žlugimą kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą reikštų nieko nepasakyti. Reikia imti jo kalbas ar jo vardu publikuotus tekstus, kad suprastum, kokia yra jo pasaulėžiūra, kaip jis mato regioną ir kokie konstruktai susivėlę jo galvoje.

Pirmiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį, V. Putinas savo galvoje susikūręs košę, kurioje šlovinga praeitimi dvelkia ir carų, ir Josifo Stalino valdymo periodai. Savo valdomos šalies istoriją jis suvokia kaip amžinojo centro (po tam tikrų perturbacijų centras galiausiai atsidūrė Maskvoje, ir tai jau Trečioji Roma, naujasis Amžinasis miestas), skirto dominuoti Europos Rytuose, sukūrimą. Jis prisimena ir Suomijos, ir Lenkijos okupaciją, laikydamas tai natūralia imperijos plėtros forma. Tačiau mieliausia ir geriausia jam Sovietų Sąjunga, kurią, jeigu jis leidžiasi į išvedžiojimus ir užsimiršta, neretai pavadina ir Rusija. Tai indikatorius. V. Putino galvoje Sovietų Sąjunga nėra žlugosi, jis psichologiškai nėra pasirengęs to pripažinti ir daro viską, kad prarastas teritorijas susigrąžintų. Jam akivaizdžiai skauda dėl prarastų Sovietų Sąjungos teritorijų, jis laiko didžiausia nesąmone tai, kad joje apskritai buvo numatytas išėjimo mechanizmas. Kaip neigiantis realybę, jis ir toliau nesugeba pripažinti, kad Sovietų Sąjunga ir buvo didžiausia XX amžiaus katastrofa: jos įsteigimas su diktatūra, su totalitarine marksizmo sistema, su kitaip manančiųjų persekiojimu ir naikinimu, su visų uždarymu kalėjime, pavadintame Sovietų Sąjunga.

Mes galėtume pamatyti pasimetusį žmogų, kuriam skauda ir kuris nežino, ką daryti su savo skausmu. Tai jokiais būdais nėra kvietimas jį suprasti. Tai kvietimas žiūrėti į žmogų, kuris nesuvokia realybės ir dėl to, turėdamas tokias galimybes, skandina kraujyje kaimyninę šalį – kaip tai darė ir anksčiau. Ir viskas tik dėl to, kad niekaip nesugeba suprasti, jog Sovietų Sąjungos nebėra.

Jeigu žvilgteltume į V. Putino straipsnį apie Ukrainą, kurį jis paskelbė prieš pradėdamas invaziją, jeigu pasiklausytume jo paskutinio didžiojo interviu su Tuckeriu Carlsonu, mes galėtume pamatyti pasimetusį žmogų, kuriam skauda ir kuris nežino, ką daryti su savo skausmu. Tai jokiais būdais nėra kvietimas jį suprasti. Tai kvietimas žiūrėti į žmogų, kuris nesuvokia realybės ir dėl to, turėdamas tokias galimybes, skandina kraujyje kaimyninę šalį – kaip tai darė ir anksčiau. Ir viskas tik dėl to, kad niekaip nesugeba suprasti, jog Sovietų Sąjungos nebėra. Jo galvoje – tiesiog pasikeitė šalies pavadinimas. Apie pasikeitusią realybę jis neturi supratimo.

Vis tik gyva Sovietų Sąjunga V. Putino galvoje yra tik viena šios problemos pusė. V. Putinas kalbėdamas apie mūsų regioną pasirodo kaip apgailėtinas istorikas. Jis gali pasiimti ir aiškinti imperinį naratyvą, kuris buvo būdingas cariniams ideologams, nė trupučio nepasistūmėdamas iš XIX a. pradžios taško. Tai, kas surašyta kaip legendos metraščiuose – V. Putino realybė. Apie etnogenezės procesą ir visuomenių raidą jis nėra nieko girdėjęs, tačiau bando samprotauti. Ir bando samprotauti rimtu veidu, nesijuokdamas ir pabrėždamas, kad jis kalba rimtai. Rusus, ukrainiečius ir baltarusius jis vadina viena tauta, nepalikdamas galimybės tautoms pačioms apsispręsti, kas jos tokios yra. Vienintelis būdas – mes jus priversim mylėti mus per prievartą. Tai tas pats sovietinis naratyvas. O kas svarbiausia, gali būti taikomos ir sovietinės priemonės: golodomoras, trėmimai, teroras, įkalinimai, sušaudymai.

V. Putinas, neigdamas kitų rytų slavų tautų egzistavimą, remiasi paviršutiniškais ir sau parankiais naratyvais. Jo teiginiai, dažnai turintys vienokį ar kitokį pagrindą, pradėjus juos organizuoti – subyra į šipulius. Jis nemato tautokūros proceso, nemato skirtumų tarp tautų ir vėl sau leidžia sukonstruoti fantominę erdvę.

V. Putino mąstyme Lietuva yra faktorius, kuris lėmė skirtingą Rusios žemių gravitaciją link skirtingų centrų. Pats jis aiškina, kad Vilnius – taip pat, kaip ir Maskva – rinko aplink save Rusios žemes, tačiau istorinės aplinkybės nulėmė Maskvos dominavimą. Ir ramindamas save jis primena vėlgi imperinį pasakojimą, kad visas valstybės pavadinimas yra Didžioji Lietuvos ir Rusios Kunigaikštystė.

V. Putinas labai aiškiai konstruoja priešpriešą su Lenkiją – tiek po Krėvos akto, tiek XVII a. vykstant Respublikos karams su kazokais, tiek XX amžiaus procesuose. Jis žarstosi faktais, dažnai neturinčiais jokio pagrindo, ir tai paverčia V. Putiną tuščiažodžiu, besiremiančiu XIX amžiuje carinėje imperijoje sukonstruotomis klišėmis ir sovietų propagandos kūryba. Lenkija yra blogis. Tiesa, jos buvimas kol kas nėra kvestionuojamas, bet V. Putino akyse tai akivaizdus blogis. Vis tik už to stovi galia ir negebėjimas savęs suvaldyti. O tai yra grėsmė visam regionui.

Tada galima klausti, kaip V. Putino matyme atrodo Lietuva? Labai dviprasmiškai. Jis norėtų Lietuvą ir apskritai Baltijos valstybes ignoruoti, tačiau jam to padaryti neišeina. Bandydamas aiškinti, kaip formavosi mūsų regionas, jis negali apeiti Lietuvos klausimo. Ir jis jam skaudus, nors pats yra gavęs raminamą atsakymą. V. Putino mąstyme Lietuva yra faktorius, kuris lėmė skirtingą Rusios žemių gravitaciją link skirtingų centrų. Pats jis aiškina, kad Vilnius – taip pat, kaip ir Maskva – rinko aplink save Rusios žemes, tačiau istorinės aplinkybės nulėmė Maskvos dominavimą. Ir ramindamas save jis primena vėlgi imperinį pasakojimą, kad visas valstybės pavadinimas yra Didžioji Lietuvos ir Rusios Kunigaikštystė.

Kalbėdami apie tai, kad Ukraina kariauja už mus ir kad tai yra mūsų karas, mes esame teisūs. Nes priešingu atveju, Maskvoje vėl kils galvos, vėl bus prisiminta agresija ir vėl bus bandoma mus įtraukti į dar vieną blogio imperijos formą.

Taip formuluojant galima eiti toliau. Lietuva ne tik konkuravo su Maskva, Lietuva yra ir vienas iš Rusios centrų (savo kalbose Putinas nelabai atskiria Rusią nuo Rusijos), todėl jis vėl galėtų grįžti į imperiją. XIX a. Lietuva jau buvo imperijoje, XX a. ji buvo Sovietų Sąjungoje ir tai galima prisiminti bei prie tokios situacijos galima bandyti grįžti. Etnogenetinių procesų ignoravimas ir sau naudingo diskurso kūrimas – vienas būdingiausių V. Putino retorikos bruožų, kuris kelią tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybingumui. Todėl šiandien, kalbėdami apie tai, kad Ukraina kariauja už mus ir kad tai yra mūsų karas, mes esame teisūs. Nes priešingu atveju, Maskvoje vėl kils galvos, vėl bus prisiminta agresija ir vėl bus bandoma mus įtraukti į dar vieną blogio imperijos formą.

Šiandien, minint invazijos pradžios antrąsias metines, tenka užduoti klausimą, kodėl vyksta karas? Žinoma, pirmasis ir akivaizdžiausias atsakymas – dėl to, kad V. Putinas blogas istorikas ir jis labai savotiškai mato pasaulį, mąstydamas pasenusiomis XIX ir XX a. koncepcijomis. Tačiau dar blogiau yra tai, kad Sovietų sistema jo galvoje nesubyrėjo. Ir matydamas aplinkui laisvas šalis, jis jaučia skausmą. Tai galūnės, kurios jau seniai nutrauktos ir nebeturi su organizmu jokio ryšio, tačiau V. Putinui skauda. Jis bando jas susigrąžinti, nors to padaryti niekaip nėra įmanoma. Jas priglaudus jos netaps gyvo organizmo dalimi. Ir kol Sovietų Sąjunga nežlugs Maskovijos galvose, tol fantominiai skausmai kamuos jos gyventojus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Dalintis
Nuomonės