Kas liko nepastebėta
Į visuomenės akiratį panašiais atvejais papuola dažniausiai tai, ką pastebi ir pabrėžia populiarios viešumos figūros: ryškesni politikai, politologai, istorikai, aktyvesni visuomenininkai. Sukaktuvinėmis progomis pasakytus žodžius pasigauna spauda, juos kartoja. Kartoja dažniausiai trivialius dalykus, nors ir jų priminimas taip pat yra savaip prasmingas.
Vis dėlto tokios progos kai kada iškelia ir kai ką netikėto, savito, originalaus. Juo maloniau, kai tai atsitinka ne sostinėje, ne visuomeniniu dėmesiu išlepintoje socialinėje terpėje, bet tolimoje provincijoje, aplinkoje žmonių, kurių sostinės elitas nepastebi ir kuriais nelabai nė domisi. Tie žmonės į viešumą nesiveržia, tyliai, kantriai gyvena savo gyvenimus, dažnai sudėtingus, kupinus neįtikėtinų išbandymų, šekspyriško dramatizmo.
Čia kaip tik norėčiau atkreipti skaitytojų akis į tai, kas liko anapus sukaktuvinių įvykių šurmulio, anapus prakilnių kalbų, spaudos dėmesio ir televizijos ekrano, kas liko nepastebėta platesnės visuomenės, bet kas, mano supratimu, yra reikšminga, svarbu, turi išliekamosios vertės.
Po vienos iš konferencijų, kurioje garsūs politikai, iškilūs istorikai ir tyrinėtojai svarstė Antrojo pasaulinio karo sukeltos katastrofos Lietuvoje padarinius, pastebėjau kuklų žmogelį iš Vilkaviškio, siūlantį Suvalkijoje išleistų knygų. Kiek nepasitikėdamas pavartinėjau gana pigiai, sakyčiau, gal net mėgėjiškai išleistas dvi knygutes. „Pirkite, nesigailėsite“. Žmogus neįkalbinėjo, pasakė tik du žodžius. Tačiau jo balsas ir akys bylojo taip, kad nebuvo galima abejoti tuo, ką jis sako. Vos už keliolika litų įsigijau knygas ir jos tapo šio straipsnio priežastimi.
Kęstutis Dambrava. Vienuolikametis nusikaltėlis. Marijampolė, 2011, 68 psl., tiražas – 300 egz. Mes matėme karą. Antrojo pasaulinio karo prisiminimai. Sudarytojas Modestas Vizgirda. Vilkaviškis, 2011, 252 psl., tiražas – 400 egz.
Istorija – nuolatinės grumtynės
Seniai buvau laikęs rankose knygas, kurių negali padėti į šalį, kol neužverti paskutinio puslapio. Kęstutis Dambrava ir Modestas Vizgirda grąžino mane į vaikystės ir jaunystės dienas, kada ant mokyklinio suolo laikiau atverstą uždavinyną ir languotą sąsiuvinį, o po juo ant savo kelių – Karlo May'aus tomelį apie Winnetou, išleistą dar „smetoninėje“ Lietuvoje. Dramatiškas išgyvenimas: pro suolo plyšį sekti kvapą gniaužiančius nesugaunamojo indėnų vado nuotykius, tuo pat metu žvaira akimi saugantis, kad mokytoja neužkluptų išsisukinėjant nuo algebros uždavinių.
Nei K. Dambrava, nei M. Vizgirdos surinktų prisiminimų autoriai su M. Bulgakovu varžytis, žinoma, negali. Ne tie žanrai, ne tie tikslai, ne tos galimybės. Tačiau blogio pavidalai, kuriems išreikšti ir pavaizduoti net M. Bulgakovui teko griebtis transcendentinės aprėpties, šėtoną („satana“ aramėjų k. – „priešas“) įkūnijus racionalaus, išsimokslinusio, iškalbingo, paprastus mirtinguosius daugeliu atžvilgiu pranokstančio profesoriaus intelektualo asmenyje, atpažįstami ir lietuvių autorių prisiminimuose. Nors velnias čia tiesiogiai ir nepasirodo, tačiau situacijos, kuriose atsiduria okupacijų siaubą ir karą išgyvenę lietuviai, perteikiamos su didele įtampa, sprogdinančia blogio semiamą pasaulį.
Kam blogis yra tik paprastas trūkumas, tam istorija yra tik šiapusinė gyvenimo tėkmė, plaukianti nuolatinio tobulėjimo ir nepertraukiamo išsivystymo linkme. Tačiau kam blogis yra pikta jėga, tam istorija, anot Antano Maceinos, yra „nuolatinės grumtynės, apimančios ir žemę, ir dangų, nes jose dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas. Vieną dieną šios grumtynės bus lemiančios.“
Skaitė iš tėvo veido
Abiejose knygose Antrojo pasaulinio karo vaizdai perduodami taupiai, tačiau įtikinamai ir išraiškingai. Tai liudijimai, kad pragaras tikrai yra. O jei yra pragaras, tuomet, ant Nobelio premijos laureato Isaaco Bashevio Singerio, „turi būti ir visa kita“.
Vaiko akimis patirtais ankstyvosios jaunystės išgyvenimais Kęstutis Dambrava, Užpalių policijos nuovados tarnautojo Silvestro Dambravos ir Apolonijos Pabarškaitės-Dambravienės sūnus, žinomo diplomato Vytauto Antano Dambravos jaunesnysis brolis, pasako kas yra tas „visa kita“: „Man atrodė, kad Užpaliai – tai dainuojantis miestelis. Bažnyčioje sekmadienio pamaldose labai gražiai giedodavo choras. Patikdavo klausytis, kaip pamaldų metu solo giedodavo brolis Vytautas. Visuomet dainuodavo susirinkęs jaunimas. Bet labiausiai jaudino dainos, kurių klausydavausi nuėjęs ant Šventosios tilto. Iš visur sklido dainos, vienos girdėjosi garsiau, kitos, matyt, iš toli, vos girdimos. Bet kokios jaudinamai gražios... Rodėsi, visas slėnis dainuoja. Atrodė, kad tų nuostabių dainų klausosi ir jas sugeria gražuolė Šventoji, paupio gluosniai – klausiausi ir aš. Vėliau dar ilgai ieškojau tų laimingos vaikystės dainų, kurios mane lydėjo visą gyvenimą...“
Dainuoja tik tam tikros dvasinės būsenos žmonės – laisvi sieloje, nenešiojantys pykčio ir pagiežos, pažįstantys džiaugsmą, suprantantys laimę. Galbūt tai iš dalies paaiškina, kodėl „dainuojančių slėnių“ šiais laikais beveik nebegirdėt.
Šiandien dalis istorikų jau nebežino kada prasidėjo Lietuvos okupacija: gal ne birželio 15-ąją, gal liepos 21-ąją, o gal rugpjūčio 3-ąją? Pagaliau, gal okupacijos ir išvis nebuvo, buvo tik valdžios pasikeitimas... na, aneksija, inkorporavimas, socializmo statyba (tiesa, su „tam tikrais“ stalininiais iškraipymais), bet šiaip – krašto raida pažangos linkme nesustojo?..
Ko mokslo vyrai šiandien negali suprasti studijuodami istorinius dokumentus, vienuolikametis tai skaitė iš savo tėvo veido: „Atėjo neramus 1940-ųjų metų birželis. Tėtės darbe prasidėjo nemalonios permainos – policijos tarnautojams įsakė atiduoti tarnybinius ir asmeninius ginklus, sakė, patikrinimui. Bet ne patikrinimui juos paėmė, o todėl, kad ruošėsi atleisti policininkus iš darbo, netrukus tą ir padarė.
Tėtę vis dažniau kviesdavo enkavedistai tardymams. Jis labai pasikeitė, retai aš jį matydavau besijuokiantį... Kartą, grįžęs iš krautuvės, pasidžiaugiau, kad degtukai atpigo. Jis pasakė žodžius, kurių pamiršti negaliu: „Dabar viskas pabrango, tik žmogaus gyvybė atpigo“. Buvęs kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinys, ilgus metus dirbęs vargonininku, jis nebeprisėsdavo prie pianino, nors anksčiau visuomet pagrodavo.“
Apsimetimas kaip veiksena
Nutilusi daina ir muzika, ką tučtuojau pajuto vaiko širdis, yra aiški skirties riba, ženklinanti laisvų ir pavergtų žmonių gyvenimus. „1941 metų pavasarį mūsų bute apsigyveno du enkavedistai, – tęsia savo išgyvenimus K. Dambrava, – kurie dieną ir naktį stebėdavo namų aplinką ir registruodavo pas mus ateinančius žmones, tikrindavo jų dokumentus. Gal jie norėdavo pagauti generolą Stasį Raštikį, nes anksčiau generolas dažnai aplankydavo savo tėvus, kurie nuomojo mūsų name du kambarius, o gal kokiais kitais tikslais. Vienus saugumiečius keisdavo kiti, ir tris savaites mes turėjome kęsti tuos nemalonius gyventojus. Jiems išėjus, laisviau atsikvėpėme, bet neilgam.
Tai buvo dar tik vienuolikamečio „nusikaltėlio“ kančių ir pažeminimo Kalvarijų pradžia: „Vagonuose kimšte prikimšta žmonių, tvanku. Vežė gyvuliniuose vagonuose ir elgėsi su tremiamaisiais kaip su gyvuliais. Sunku net įsivaizduoti, kaip jautėsi moterys, atlikdamos gamtinius reikalus prie vyrų. Valgio dar turėjome, bet kankino troškulys, o vandens ilgai nedavė. Pradėjo lynoti, ir mes, vaikai, iškišę pro grotuotą langelį rankutes, laikydami puodelį rinkome nuo vagono stogo varvantį vandenį.“
Velnias, pasak A. Maceinos, pasislepia po žmogaus tikrove ir patį žmogų padaro vieninteliu jo buvimo ir veikimo matu. Velnio veiklos tikslas yra nebūtis, apsireiškianti neapykantos, griovybos, žudymo ir melo pavidalais: „Švenčionėliuose, kur baigiasi siaurojo geležinkelio bėgiai, mus persodino į plačiojo geležinkelio vagonus, – liudija K. Dambrava. – Daugumą vyrų, tarp jų ir Tėvelį, atskyrė nuo mūsų ir įsodino į kitą ešeloną. Matyt, visokių būna išsiskyrimų, bet liūdnesnį išsiskyrimą sunku įsivaizduoti. Sargybiniai aiškino, kad tai tik trumpam, tik kelionei, nes sanitariniais sumetimais geriau, kad vyrai važiuotų atskirai nuo moterų. Bet tai buvo dar vienas enkavedistų melas. Daugiau savo tėčio nei gyvo, nei mirusio nebematėme.“
Paraitotomis rankovėmis
Čia tik kelios citatos, rodančios niekšybės paslapties atodangas, iškeltas iš vaiko sąmonėje įspaustų išgyvenimų. Kęstučio Dambravos pasakojimas savo įtaigos jėga pranoksta daugelį panašaus žanro kūrinių. Jis perduotas iš perspektyvos tokio amžiaus žmogaus, kuris dar nemoka kaltinti, nežino kaip ir neturi kam skųstis. Ši nedidelė kelių dešimčių puslapių brošiūra patvirtina, kad pasakotojo talentu autorius vargu ar nusileidžia savo broliui Vytautui, rafinuotam publicistui ir patyrusiam diplomatui.
Tai, apie ką rašoma M. Vizgirdos sudarytoje knygoje, Kęstutis Dambrava jau nebematė. Tuo metu jis jau dirbo taigoje toli nuo Lietuvos, prižiūrimas sargybos, kuri kas rytą rūsčiai primindavo, kad „panaudos ginklą be įspėjimo“, jei tik kuris įkaitas žengtels bent žingsnį į šalį.
Tuo metu Lietuvoje, Kybartuose, pagrindine gatve Vilkaviškio kryptimi judėjo vokiečių kariuomenė: „Jau prašvitus pasirodė motociklų su priekabomis daliniai, – pasakoja Stasys Petrikas. – Ant motociklų sėdėjo žalia uniforma vilkintys su šalmais ir automatais ginkluoti vokiečiai. Motociklų lopšiuose matėsi lengvieji kulkosvaidžiai.“ Vokiečių kariai, pasak Sigitos Saukienės, „buvo stambūs ir gražiai nuaugę vyrai. Kai kurios moterys juos pasitiko su džiaugsmu ir gėlėmis, nes daug kas galvojo, kad jie išgelbėjo Lietuvą nuo Rusijos.“
Pirmoji karo diena buvo saulėta. „Gatve nesibaigiančia vora važiavo kariuomenės dviratininkai. Ant krūtinių buvo užkabinti automatai, šalmai kabėjo prie dviračių. Apie pietus matėme šalikelėje varomus rusų belaisvius. Juos saugojo vokiečių sargyba. Rusų kareivių uniformos buvo sudraskytos, purvinos. Rusai buvo nusigandę, pasimetę, kai kurie basi. Vokiečiai buvo ginkluoti automatais, uniformų rankovės paraitotos. Jie žengė nugalėtojų žingsniu, jų nuotaika buvo pakili.“ (S. Petrikas)
Tačiau greitai prasidėjo nerimas ir ašaros...
Reikėtų valstybės dėmesio
Prie šios knygos dar teks sugrįžti kituose straipsniuose. Joje sutelkta medžiaga verta kur kas platesnio aptarimo ir pristatymo. Čia noriu tik pabrėžti panašių iniciatyvų ir liudijimų svarbą. Atsiminimus reikia surinkti. Ir kuo skubiau. Karta, mačiusi karą, pergyvenusi okupacijas ir žvelgusi šėtonui į veidą, palaipsniui išeina. Neužrašius jų liudijimų dabar, to darbo jau niekas nebeatliks.
Reikėtų kur kas didesnio valstybės dėmesio. Kai iškyla kartais net ir tarptautiniai ginčai istoriniais klausimais, tada politikai patetiškai ima grąžyti rankas: kur istorikai, kur argumentai, kur liudijimai?!. Kol ramu – visa paliekama mėgėjams ir kraštotyros entuziastams. O derėtų pasimokyti iš žydų, kurie sistemingai ir nuosekliai geba dokumentuoti savo istoriją, rinkti ir saugoti žydų tautos išgyvenimus ir atsiminimus. Galbūt Lietuvos vaizdo ir garso archyvui derėtų numatyti išlaidų eilutę, kuri leistų įgyvendinti panašaus pobūdžio projektus.