Geriau būtų nekalbinęs. Nutylėjęs. Kaip nutylėjo savo atsakymus į tiesius ir konkrečius žurnalisto Petro V. Jurgėlos klausimus. Čia – neiškentė, atsivėrė. Ir tik tam, kad patvirtintų antikinį posakį: Quam parva sapientia regitur mundus! (Kokia maža išmintis valdo pasaulį!)
Pasijuto nusivylęs
Turėdamas prieš akis tokius rimtus, akivaizdžiai istorinės reikšmės klausimus, juolab vesdamas susirašinėjimą su pareigūnu, kuris siunčiamą ir gaunamą korespondenciją registravo, lauktum, kad valstybės prezidentas, kokiu A. Smetona save laikė, suvokdamas savo žingsnių ir veiksmų padarinius, žvelgtų į tai atsakingai ir duotų tą rangą atitinkančio valstybininko komentarus bei paaiškinimus.
Skaudu ir apmaudu skaityti, o drauge – suprasti, kad kritišku valstybės gyvenimo momentu Lietuva turėjo šalies vadovą, kuris elgės panašiai kaip bailus šių laikų interneto komentatorius: stokodamas argumentų dalykiškai polemizuoti nagrinėjama tema, šauna į autorių ad hominem su neslepiama pagieža:
Bergždžia cituoti tolimesnius prezidento išvedžiojimus, kurie tėra ne kas kita, kaip tik akla gynyba, verčiant atsakomybę bet kam aplinkui, tik nematant toje aplinkoje savęs. A. Smetonos atsaką P. Žadekis tiksliai reziumuoja (1941-10-29): „Perskaitęs Tamstos laišką iki galo, pasijutau nusivylęs, – nusivylęs dėl trijų to nepaprasto laiško būdingų savybių: a) laiške vengta į lengvai atsakomus paklausimus atsakyti, b) visas reikalas perkeltas į asmeniškumų sferą, c) vadovautasi absoliučiai klaidingai susidariusia nuomone link manęs, kaipo pareigūno.“
Stokojo tiek plano, tiek išteklių
Palikime ramybėje dviejų nepriklausomos Lietuvos pareigūnų asmeninių santykių aiškinimąsi. Akivaizdu viena: prezidentas įtikinamai ir argumentuotai paaiškinti savo pasitraukimo ir nesipriešinimo okupacijai motyvų neįstengė. Čia nesvarstau klausimo, ar tokių motyvų buvo. Konstatuoju faktą, kad prezidentas, jo statusui tinkamu būdu, to padaryti nepajėgė.
Tą istorinę klaidą matė ne vienas P. Žadeikis. Lietuvos atstovas Londone Bronius Balutis sakė tą patį (1941-05-10), tik kiek švelnesniu tonu: „Mes padarėme ne vieną klaidą. Tas dabar aišku. Klaida buvo, kad neparodėme jokio, bent simbolinio pasipriešinimo, išskyrus Tamsos pasitraukimą iš Lietuvos – tas galės mums atsirūgti ateityje. Kita klaida buvo, kad nepadaryta žygių aprūpinimui mūsų akcijos užsieniuose katastrofos atveju, nors dar 1939 m. lapkričio mėnesyje Klimas, Lozoraitis ir aš išdirbome ir su Lozoraičiu Kaunan pasiuntėme smulkų planą neatidėliotinai taip politiniai-juridiniai, taip ypatingai ir finansiniai akcijai pradėti. Stoka resursų dabar mums labai pasunkins tolimesnę mūsų darbuotę.“
Dar daugiau. Praėjus dviems mėnesiams B. Balutis rašo (1941-07-05) dar atviriau: „Labai gaila, kad nors turėjome 9 mėnesių įspėjimą (nuo spalio ligi birželio), visgi katastrofa ištiko mus sulyginamai netikėtai, – bent ta prasme, kad nesugebėta per tą laiką padaryti praktiškų žygių, kurie duotų galimybės, katastrofai ištikus, toliau vesti kovą. <...> Pasekmėje pasilikome, gali sakyti, visai be resursų tolimensės kovos vedimui ir, kas aršiausia, – pakrikę ir išblaškyti, palikti „kas sau plaukti“, kas kaip išmano. Pasekmėje, štai jau su viršum metai išėjo ir ligi šiol nesimato dar kad būtume išbridę iš to raisto į kokį nors aiškesnį politinį taką. Tenka mūsų visuomenei, ypač užsieniuose, veikti gaivališkai, vaduojanties instinktu, kol ta veikla galės susikristalizuoti į konkretiškesnes formas.“
Tauta nepasitikėjo
Konkrečias formas, – ir tai veikiant neatidėliotinai, – siūlė didesnės politinės patirties ir kur kas platesnio tarptautinio akiračio diplomatinio korpuso nariai. Vienas iš jų – Lietuvos generalinis konsulas Toronte, Kanadoje Geraldas Lynhamas Porte Grant-Suttie (1890-1949), kuris šia pareigas ėjo nuo 1937 m. iki mirties. Šis nuostabus Lietuvos draugas ir ištikimas bičiulis (reikia jam paminklo Lietuvoje! mažų mažiausia – monografijos!) kovojo už Lietuvos interesus taip, kaip nedaug kas tepajėgė iš lietuvių.
Jis susitikinėjo Kanadoje ne tik su svarbiais kanadiečių ir amerikiečių politikais bei diplomatais, bet taip pat ir su egzilyje veikiančiais pavergtų Rytų Europos šalių, sudariusių savo egzilines vyriausybes, atstovais bei lyderiais. Jis siuntinėjo pranešimus ir promemorijas tiesiogiai prezidentui, smulkiai informuodamas jį apie kiekvieną savo susitikimą, apie politinės nuotaikas, apie kintančią Lietuvos tarptautinę padėtį, apie svetimųjų požiūrį į Lietuvą.
Po susitikimo, pavyzdžiui, su Čekoslovakijos egzilinės vyriausybės nariais, G.L.P. Grant-Suttie konfidencialiame laiške (1941-12-19) A. Smetonai rašė: „P[onas] Masarykas (Čekoslovakijos prezidentas – V.V.) dėstė man, kad pirmiausiai reikia suformuoti stiprų Nacionalinį Komitetą, kuris, jo manymu, turėtų kurtis JAV, kur gyvena daug lietuvių ir kur lietuviai turi didelės politinės įtakos. Jis pažymėjo, kad Lietuvos vyriausybė tremtyje galėtų būti sėkmingai sudaryta ir pripažinta.“
Tam pačiam žygiui raginio ir Povilas Žadeikis. Ilgesnį laiką gyvenęs JAV ir puikiai suprasdamas autoritetingos atstovybės svarbą bei išmanydamas demokratijos veikimo mechanizmus, jis ragino prezidentą atitinkamai veiki ir nedelsti. Ėmėsi iniciatyvos ir pats, siekdamas konsoliduoti lietuvių politines pajėgas.
Tačiau A. Smetona pasipriešino. Įpratusiam Lietuvoje veikti autoritariniais metodais, suprasti tai buvo per sunku: „Gal tik vienas kitas Lietuvos piliečių (refugees U.S.A.) tegalėtų ką vertingo sakyti aukštosios politikos reikalu; kiti (daugumas) juk nestengs orientuotis, kaip ir kas Lietuvos atstovybei darytina. Lietuvos piliečiai, kuriems neprieinami politikos vingiai, kurie nėra galvoję politiškai, vargiai ką pridės vienoje ar kitoje mūsų problemoje. Jie gali tik savo norą pasakyti, o jis mums jau aiškus: Laisva Nepriklausoma Lietuva.“
Tai paaiškina, kodėl komunikacija tarp G.L.P. Grant-Suttie ir A. Smetonos buvo tik vienos krypties: į 29 ilgus, kartais po kelis ar net keliolika puslapių turinčius generalinio konsulo Toronte laiškus su priedais, iš Lietuvos „pasišalinęs“, kaip jis pats tai įvardijo, prezidentas teatsiliepė vos trimis trumpais, maždaug atvirlaiškio apimties laiškeliais ir vienu ilgesniu. Tačiau to ilgesniojo turinys buvo išskirtinai privatus: prašė pasirūpinti gauti darbą jo sūnui Kanadoje...
Niekas nieko nedarė
„Nepriklausomybė nebus suteikiama bet kuriai šaliai tol, kol ta šalis pati nekovos dėl jos, – tęsė generalinis konsulas, – Jeigu Lietuva galvoja, kad ji gali dykinėti ir laukti, kol karas pasibaigs, ir kad tada Churchilis ir Roosveltas, Sikorskis ir Masarykas, Wilhelmina ir Haakon, ir kt. pasakys: „Gerai padaryta, Lietuva, štai tavo nepriklausomybė“, jai teks skaudžiai nusivilti, taip vėlai pabudus.“
Anot G.L.P. Grant-Suttie, kaip tik dabar yra metas, kai „sudarinėjami pokarinės Europos planai. Dar gali bet kas atsitikti – kare ateitis yra nenuspėjama – bet nepaisant to visi sąjungininkai – tai reiškia visa Europa, išskyrus Vokietiją ir bendrininkus – dabar beveik kasdien susitinka konferencijose, ruošia planus, atsižvelgdami į kiekvieną minutę. Stebėtina, kaip minutės yra šių planų detalės. <...> O Lietuva net neįtrauką į konferencijų tvarkaraščius. Greitai žemė, kur buvo Lietuva, bus padalinta kitiems. Lietuvai gresia rimtas pavojus.“
Kilnaus kanadiečio rūpestis Lietuvos likimu ir jo pastangos prisibelsti iki „atostogų išvykusio“ prezidento sąžinės – jaudina: „Aš esu tas, kuris labai liūdnai žvelgia į brangaus draugo iškeliaujančią sielą ir gęstantį gyvenimą, nes niekas nieko nedaro, kad pagelbėtų. Jau vėlu, bet dar nėra visiškai per vėlu atgaivinti Lietuvos respublikos kenčiantį kūną ir sielą. Lietuvai reikia skubios stiprios pirmosios pagalbos. Stebuklai įvyksta tik tada, kai kažkas kažką daro. Sužeistos tautos miršta kaip ir žmonės ir palaidojamos užmarštyje, jeigu nėra aktyvios, kovojančios už sielos gyvybę. Dabartinė Lietuvos „visiško neveiklumo“ politika, laukiant kažkokios vyresniojo brolio šalies, kuri paimtų už rankos ir vadovautų, veda tiesiai į užmirštų tautų kapines. <...> Troškimas išlikti, kova ir jėga turi ateiti iš vidaus. Didžiosios demokratijos padės, kai tokie dalykai bus aiškiai parodomi. Šiuo metu jos nori, stovi šalia ir yra pasiruošusios padėti Lietuvai. Bet ilgiau jos nelauks ir negali laukti; kitos šalys, pasinaudodamos proga kad įgytų palankumą, greičiau veršis į priekį.“
Laistė rūtų darželį
Nei į šį, nei į dar trylika (!) kitų po jo sekusių G.L.P. Grant-Suttie laiškų A. Smetona neatsakė nieko. Tik po 4 mėnesių prezidentas atsišaukė. Bet kaip atsišaukė! Ir kuo jis džiaugėsi, į ką reagavo, kas jam atrodė svarbu!
Cituoju 1942 m. balandžio 7 d. trumpo laiškelio ištraukėlę: „Brangus p. Konsule, Jūsų laišką, rašytą 3.III.42, su įdėta laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ kopija, gavau <...>. Taip pat gavau antrą Jūsų laišką (31.III.42) su gana dideliu priedu - „P.Anthono Hlynkos kalba“. (Kanados ukrainiečių atstovo pasisakymas Kanados Bendruomenių rūmų debatuose, kuris įtaigia ir įtikinama kalba pristatė argumentus, kodėl Ukraina, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, turėtų būti atkurta kaip nepriklausoma valstybė – V.V.). Abu siuntiniai buvo labai įdomūs ir aš nuoširdžiai Jums už juos dėkoju. Aš tikiu, kad Jūsų rūpesčiu Kanados ir Lietuvos patriotiniai laikraščiai pasirodo Kanadoje (sic! - V.V.). Jei tai tęsis, tai realiai paruoš takelį į Lietuvos ir Kanados vienybę, nes šis laikraštis, daugiausia rašomas moterų, yra pripildytas garbingos dvasios ir tikros meilės savo tėvynei. <...> Aš labai džiaugiuosi, kad Jūs, Brangus Golandai, turėdamas tiek daug darbo, vis dar randate laiko informuoti mane, kas yra įdomaus ir naudingo Lietuvai. <...> Linkiu Jums per Velykų atostogas viso ko geriausio. A. Smetona.“
1942 metais susirašinėjimas tarp G.L.P. Grant-Suttie ir A. Smetonos nutrūksta. Generaliniam konsului, manyčiau, pasidarė per daug akivaizdu, kad siuntinėti lietuviškų laikraščių iškarpėles džiaugsmui žmogaus, laistančio savo rūtų darželį tuo metu, kada jo pirkios stogas apimtas liepsnų, nėra daug prasmės.
Pirmasis rūpestis – vadovauti
P. Žadeikis buvo atkaklesnis. Jo susirašinėjimas su prezidentu labai platus ir intensyvus, tęsėsi iki pat A. Smetonos mirties 1944-aisias. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone nesėkmingai bandė įtikinti jį veikti kaip dera tikram politiniam lyderiui ir siekti visuomenės paramos: „Pas[iuntiny]bė visados laikė savo pareiga galimai tampriau su visuomene santykiauti, ir čia turime vieną pavyzdį tokios pastangos, kuri duos pozityvius vaisius, bent niekam pakenkti negali. Aš negaliu suprasti kodėl Tamsta taip susirūpinai. Kodėl gi visuomenės bijoti? Negi atsiribojus nuo jos galima ką gero iš jos tikėtis?“ (1941-09-23).
Tačiau A. Smetona buvo nepajudinamas. Kadangi dauguma Lietuvos piliečių, jo žodžiais, „juk nestengs orientuotis“ kas ir kaip politikoje darytina, belieka „išmaningų žmonių grupė. Tačiau, kalbant apie ją, tenka atsisakyti plataus masto, – rašo A. Smetona P. Žadeikiui 1942.05.13. – Tie, kaip Pakštas, Grinius, pasirodė fantastai ir nesukalbami. Reikia dairytis kitų. Pirmučiausia mes patys: aš ir Tamsta. Toliau galėtų būti p. Simutis, mano sūnus, Robinzonas, jeigu jam liktų laiko nuo žydų pareigos, ir gal Frenkelis (iš Šiaulių). <...> Tai grupei, tos grupės darbams, galėčiau aš <...> vadovauti.“
Ilgainiui pasidarė pakankamai aišku, kad demokratijos sąlygomis A. Smetona nei sugeba veikti, nei turi ką visuomenei pasakyti. Į didelį išeivijos lietuvių renginį A. Smetona įsižeidęs neatvyko po to, kai nustatė, kad dėmesio jo asmeniui, prezidento požiūriu, rodoma nepakankamai. JAV lietuvių veikėjas, advokatas ir istorikas Kostas R. Jurgėla privačiame laiške (1943.09.18) rašė:
„Leisk man, Tamsta, pastebėti, kad daug kas nusivylė pirmąja Tamstos kalba šiame žemyne, Pierre hotely. Daug kas nusiskundė, kad laipsniškai Tamsta atrodai pasidavęs tokiems nenuosaikiems elementams, kaip triukšmadariai iš „Dirvos“ ir „Am[erikos] lietuvio“, atrodo, kad Tamsta išsivystai į frakcijėlės vadą. Daug kas tiki, būk Tamsta ieškai pritarimo sau, ne susitarimo. <...>
Na, o jei Tamsta pav. būtum atvykęs paprastu svečiu, atsisėdęs minioje, ir, pažinus, pakviestas pasisakyti, būtum pasakęs: buvau Didž[iajame] Vilniaus Seime 1905 m., buvau Vilniaus konferencijoje 1917 metais, pasirašiau Nepriklausomybės Aktą, buvau Steigiamojo Seimo atidaryme, ir, kaipo dabartinis teisėtas Prezidentas, dalyvausiu ir veiksiu visuomet, visur ir su visais, kas tik rūpinasi Lietuvios nepriklausomybe – 500 žmonių iš J[ungtinių] V[alstijų] ir Kanados būtų Tamstą ant rankų iškėlę didžiausiu nuotaikos pakilimu, ir visa buvusi opozicija buvus nušluota. Deja, ši proga buvo praleista.“
„Priešų trejybė“
Savo egzilyje rašytuose laiškuose A. Smetona, matyt, neatsitiktinai nuolat kalba apie savo „priešų trejybę“: tai – katalikai, socialistai ir bolševikai. „Katalikais“ jis vadino visas krikščioniškosios linkmės visuomenines grupes, pradedant kriščionių demokratų partija, darbo federacija ir baigiant ateitininkų sąjūdžiu bei parapijų komitetais. „Socialistai“ jam buvo valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir kitos centro kairės orientacijos visuomeninės grupės. Bolševikai – Stalino penktoji kolona ir Maskvos pinigais palaikomi komunistuojantys elementai. Būdinga, kad natūrali, konstitucinė, Lietuvos valstybės nepriklausomybei be išlygų įsipareigojusi opozicija A. Smetonai buvo tos pačios plotmės blogis kaip ir bolševikų totalitarinio režimo penktoji kolona.
Savo vaidmens ir iš jo kylančių politinių problemų priežasčių taip ir nesupratęs A. Smetona skundėsi (1943-03-12) pasiuntiniui S. Lozoraičiui į Romą: „New Yorke ir Čikagoje man buvo lietuvių suruošti susitikimai. Juos boikotavo tačiau Kunigų Vienybė (katalikai partiniai), socialistai ir, žinoma, bolševikai. Ši talka spaudoje rašė, šaipėsi ir kraipėsi prieš mane. Tokia tos trejybės linkmė, nukreipta prieš mane, tebėra ligi šiol. <...> Iš kur toks prieš mane partijų nusistatymas? Jis įkvėptas Lietuvos partinių vadoklių. <...> Jų neapykanta man stipresnė už jų meilę Lietuvai. Lietuvių amerikiečių minia, ypačiai pasiklausius mano kalbų, nėra man priešinga. Ji tik partinių vadoklių desorientuota.“
„Bėgti, tuoj bėgti!“
Šitas galvojimas, galimas daiktas, yra atsakymas kodėl lemiamu istorijos momentu, kada buvo sprendžiamas valstybės gyvybės ar mirties klausimas, perversmo keliu valstybės vairą sugriebęs ir trylika su puse metų kieta ranka šalį valdęs vadas, staiga subliūško. Po paskutinio vyriausybės posėdžio 1940 m. birželio 15-osios rytą jis įstengė tik tiek: „Man sunegalavus, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 71-uoju straipsniu, prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos Prezidento pareigose“. Tas prašymas buvo adresuotas ne kam kitam, o neįtikėtiną pasyvumą ir abejingumą valstybės likimui krizės dienomis demonstravusiam ministrui pirmininkui Antanui Merkiui.
Paskutinio posėdžio metu A. Smetona jau šaukėsi demokratijos: skaičiavo balsus ir rado, kad už pasipriešinimą pasisakančiųjų – mažuma. Jam nereikėjo demokratijos, kai pats rinkosi ministrus, skyrė generolus, nedelsdavo šalinti kiekvieną, kai tik pajusdavo, kad jo nuomonės paisoma per mažai. Pagal 1934 m. gruodžio 31 d. jo paties išleistą Kariuomenės vadovybės įstatymą Respublikos prezidentas, kaip vyriausiasis kariuomenės vadas, įsako pradėti karo veiksmus, „kai paskelbiamas Lietuvai karas arba kai priešingosios jėgos veržiasi į Lietuvos valstybės teritoriją“. Ir šia prasme istorikas Liudas Truska teisus: atsakomybės pabūgusiam prezidentui „nereikėjo nei Seimo, nei Ministrų Kabineto pritarimo. Todėl Smetonai nebuvo reikalingas ir birželio 15-osios posėdis; tereikėjo vykdyti pakartotinius Gynybos Tarybos nutarimus.“
Prezidentas to nedarė. Rokas Subačius rašo: „Rytą Smetona apatiškas sėdėjo prezidentūroje ir vieną po kito rūkė papirosus, jokio kreipimosi į tautą jis nerengė. Dar prieš dvi dienas Smetona buvo nurodęs žmonai surinkti daiktus kelionei, atsiėmė iš banko santaupas. Tad birželio 15-osios vidurdienį, išgirdęs žinią, kad Ukmergės plentu į Kauną jau žlega rusų tankai, jis energingai pašoko šaukdamas: „Bėgti, tuoj bėgti!“ Nekreipdamas dėmesio į A. Merkio prašymus pasilikti. Smetona su savo sūnumi Juliumi, dukra Marija, jų sutuoktiniais ir adjutantais trimis automobiliais išvažiavo į Kybartus, prie Vokietijos sienos.“
Šios akimirkos pakankamai išraiškingai charakterizuoja politinį profilį žmogaus, 1925 m. ėmusio paramą iš Sovietų Sąjungos atstovybės, 1926 m. įvykdžiusio valstybinį perversmą, 1928 m. sulaužiusio prezidentui K. Griniui duotą pažadą nekeisti 1922 m. demokratinės konstitucijos ir įvedusio autoritarinę valdymo sistemą, 1935 m. sušaudžiusio Suvalkijos ūkininkų streiką, kapituliavusio prieš visus 4 – lenkų, vokiečių ir du rusų – ultimatumus 1938, 1939 ir 1940 metais, klastojusio dokumentus („Kybartų aktai“) net ir pasprukus iš Lietuvos...
Tikro heroizmo šviesa
Likimas jam buvo gailestingas. Jis nesužinojo, kas darėsi jo paliktoje šalyje Antrajam pasauliniam karui pasibaigus. Pasibaigus visur kitur, bet ne Lietuvoje. Todėl neturėjo progos nė sielotis dėl to, kas draskė širdį Broniui Krivickui, nukautam tuč tuojau po to, kai sėdėdamas ant kelmo užrašė savo mintis, pasirodžiusias savilaidiniame lapelyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ 1952 m. spaly, jau po partizanų dainiaus žūties:
„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabarties vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. <...>
Šiandien kiekvienam Lietuvos valsčiuj rasime šimtus tokių pavyzdžių. Kiekvienas valsčius turi mažiausiai kelias dešimtis partizanų, kurie neteko gyvybės tesėdami pasiryžimą geriau žūti, bet neišduoti laisvės kovos idėjos. Kiekvienam valsčiuj rasime daugybę pavyzdžių, kur tardomieji geriau sutiko iškentėti kankinių mirtį ir pasmerkimą, bet neišdavė savųjų. O kiek žmonių išdrįso ir išdrįsta šioj baisioj kovoj rizikuoti ne tik savimi, bet ir artimaisiais. Didvyriškumo pasireiškimas mūsų tautoj šiuo metu yra masinis. <...>
Kaip visada lemiamais gyvenimo momentais, taip ir baisiajame šių dienų bandyme kiekvienas atskiras žmogus pasirodo, kas jis iš tikrųjų yra. Šiuo laiku aiškiau kaip niekad sužvilga atskirų žmonių kilnumas ir dvasinė didybė. Tačiau šalia to geriau kaip niekad turi progos pasireikšti ir atskirų žmonių niekšybė bei dvasios žemumas. <...> Tie šešėliai greičiau tik paryškina ir suteikia dar didesnę vertę viskam, kas šioj sunkioj tautos kovoj sužvilgo tikrojo heroizmo šviesa.“