Klausau andai radiją. Duoda dienos klausimą: ar žinomi veidai visuomenei padeda tinkamai pasirinkti? Viešųjų ryšių specialistas šaiposi atvirai: reklamos projektuose vaikų naudoti neleidžiama; galbūt būtų gera idėja uždrausti naudoti tam tikslui ir senus žmones? Maždaug pagal tą posakį: „Jauni šoka – žemė dreba, seni šoka – dantys kleba...
A. Čekuolio dalyvavimą Visagino atominės elektrinės informavimo kampanijoje referendumo išvakarėse taikliai įvertino Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija, pastebėjusi, kad žurnalisto įsitraukimas į propagandos kampaniją „nesusijęs su socialiniais ir humanistiniais tikslais, o šių sąvokų vartojimas informavimo kampanijos kontekste tėra nesąžiningas būdas pridengti politinio-ekonominio projekto reklamą“.
Reklamos kampaniją netiesiogiai užsakę politikai mūru stoja už į viešųjų ryšių barščius įkritusį žurnalistą: „Ponas Čekuolis tikrai labai gražiai ir labai suprantamai paaiškina apie šį projektą“, - džiaugiasi Seimo pirmininkė Irena Degutienė. „Aš žinau mūsų atsakomybę paaiškinti žmonėms apie projektą, kaip mes matome projekto naudą, paaiškinti taip, kad visi žmonės tai išgirstų ir suprastų“, - antrina jai premjeras Andrius Kubilius.
Tačiau tokiais savo pareiškimais politikai pripažįsta, kad jie neskiria visuomenės informavimo, nešališkos faktų sklaidos ir jų analizės nuo pigaus, kryptingai orkestruoto propagandinio vajaus.
Gamtosaugos organizacijos „Greenpeace“ vadovo Kumio Naidoo atvirame laiške Vyriausybei išsakyti priekaištai, esą ši vengia įvairiapusiškų, faktais paremtų diskusijų Visagino atominės elektrinės (VAE) statybų tema ir tik pateikia vienpusišką informaciją už mokesčių mokėtojų pinigus, patvirtina, kad valdančiųjų pozicija šiuo klausimu nėra nei labai skaidri, nei labai sąžininga. Kodėl?
P. Antonovo rengti TV reportažai atominės energetikos tema Bulgarijoje buvo nominuoti prestižiniam Europos jaunojo aplinkos žurnalisto apdovanojimui Paryžiuje. 2010 m savaitraštis „Capital“ išrinko P. Antonovą į aktyviausių pilietiškumo skatintojų dešimtuką Bulgarijoje. Šiuo metu bulgarų žurnalistas rašo daktaro disertaciją Atvirajame universitete (angl. Open University) Didžiojoje Britanijoje. Jo akademiniai interesai – aplinkos apsaugos vaizdavimas žiniasklaidoje, žiniasklaidos manipuliacijos apie atominę energetiką Bulgarijoje, ekonomikos įtaka žurnalistikai, pilietinei visuomenei ir demokratijai pokomunistinėse šalyse.
P. Antonovo viešnagės metu parengiau su juo interviu, kurio spaudoje iki šiol nebuvau skelbęs. Ir vargu ar jau bebūčiau skelbęs, jeigu ne „žinomi veidai“, „padedantys visuomenei pasirinkti“. Tas pokalbis, manau, gali padėti ne tiek „pasirinkti“, kiek atskirti žurnalistą nuo propagandisto.
- Pone Antonovai, priminkite padėtį Bulgarijoje atominės energetikos srityje?
- Vos prieš mėnesį Bulgarijos vyriausybė priėmė sprendimą atsisakyti statyti Belenės atominę jėgainę ant Dunojaus upės kranto. XX a. aštuntame dešimtmetyje Bulgarija jau buvo pasistačiusi jėgainę su sovietinio tipo reaktoriais Kozlodujaus mieste. Po Černobylio avarijos ir politinių permainų Bulgarija patyrė intensyvų spaudimą uždaryti nesaugius reaktorius. Viešoji nuomonė taip pat nebuvo palanki atominei energetikai.
- Kaip vyksta uždarymo procesas? Ar jis sklandus, ar visuomenė juo patenkinta?
- Praėjo dešimtmetis po to, kai Europos Komisija patvirtino jėgainės uždarymo fondą. Pagrindinis investuotojas buvo ES, iš dalies jį finansavo ir Bulgarija. Pusė fondo lėšų jau yra dingę, realaus ir apčiuopiamo darbo nepadaryta. ES tam skyrė beveik 600 mln. eurų. Dabar jau nebegalima atsekti, kas už tą pusę sumos buvo padaryta, kam tie pinigai išleisti.
- Kokias esate pastebėjęs informavimo atominės energetikos klausimais tendencijas šalyse, kuriose veikia atominiai reaktoriai arba ketinama juos statyti?
- Vykdydamas tiriamąjį žurnalistinį darbą pastebėjau, kad demokratinėms institucijoms ir nepriklausomai spaudai daromas spaudimas. Spaudimą daro su atomine energetika susijusios struktūros. Ir procesai skirtingose šalyse yra labai panašūs. Galiu pagrįstai tvirtinti, kad tiek Bulgarijoje, tiek Lietuvoje vyksta labai panašūs procesai. Žiniasklaidos pranešimai apie atominę energetiką rodo, kad vis labiau atsisakoma kokybiškos tiriamosios žurnalistikos. Suinteresuotų subjektų pateikiamą informaciją žiniasklaida priima nekritiškai, rašo daugiau apie politikų debatus tais klausimais, negu nagrinėja pačius faktus, juos vertina ir pristato visuomenei.
Bulgarijoje, pavyzdžiui, labai sudėtinga žurnalistams atlikti nepriklausomą ekspertizę. Šalies atominės energetikos ekspertai arba mokslininkai vengia laisvai reikšti savo vertinimus, kritiškai pasisakyti apie atominę energetiką. Ir tam yra rimtų priežasčių. Mes pastebėjome, kad rimti finansiniai srautai, susiję su atominės energetikos struktūromis, patenka žiniasklaidos priemonių savininkams. Tie pinigai arba duodami už reklamą, arba sumokami, kad tam tikra informacija, priešinga atominės energetikos plėtrai, viešumoje tiesiog nepasirodytų. Ne taip svarbu priežastys, svarbu, kad visuomenės tokiose valstybėse negauna objektyvios informacijos.
- Atominė energetika, korupcija, poveikis žiniasklaidai. Ar esama čia ryšio? Kokia Jūsų patirtis?
- Kur daug pinigų, ten natūrali korupcijos praktika. Politinės raiškos lauke žiniasklaida turi didelę galią. Tačiau imuniteto prieš šią įtaką nėra. Akivaizdu, kad atsispirti didelių pinigų spaudimui yra sunku. Žinau daug atvejų, patvirtinančių finansinį poveikį žiniasklaidos priemonių vadovaujančioms grandims. Man pačiam buvo pasiūlyta redaguoti aplinkos žurnalą, kuris galėtų rašyti apie ką tik noriu, išskyrus viena: tame žurnale turėtų būti skatinama atominė energetika ir pristatoma kaip „švari“ energetika. Deja, labai sunku pateikti dokumentus ir atskleisti tokias korupcijos praktikas. Tačiau nemanau, kad dėl to turėtume sustoti ir pasiduoti.
- Žurnalistai turi mažai laiko, laikraščiai nėra turtingi, tyrimai - brangūs, reikalauja kvalifikacijų. Ar Bulgarijoje yra patikimos tiriamosios žurnalistikos atominės energetikos klausimais?
Tačiau šalyse, kurios turi stiprias žurnalistines tradicijas ir palyginti tvirtą ekonominį pagrindą, pusiausvyra tarp žurnalistikos kokybės ir informacijos patikimumo dar išlaikoma. Anglijoje, pavyzdžiui, žmonės gali skaityti „The Guardian“, klausyti BBC, gauti pakankamai kokybiškų žinių, įskaitant ir apie atominę energetiką. Tačiau pokomunistinėse šalyse situacija kitokia: žiniasklaidai sunku rasti išteklių, vykdyti žurnalistinius tyrimus. Vis dėlto Bulgarijoje, tikiu, kad ir Lietuvoje, vis dar yra žurnalistų, kurie nori ir vykdo žurnalistinius tyrimus atominės energetikos srityje.
- Kaip valstybės geopolitinė padėtis sąlygoja atominės energetikos klausimų nušvietimą šalies žiniasklaidoje? Ar tai turi įtakos?
- Lietuvoje ir Baltijos valstybėse apskritai geopolitinis veiksnys yra labai svarbus, pabrėžiama energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos. Tai pastebimas argumentas, išsakomas debatuose. Panašūs argumentai Bulgarijoje taip pat buvo girdimi. Mes irgi kalbėjome apie energetinę nepriklausomybę. Tačiau įdomu tai, kad tas rusiškasis faktorius Bulgarijoje vertinamas visai kitaip. Atominė energetika Bulgarijoje laikoma Rusijos projektu. Manau, kad šis faktas kai ką pasako. Jeigu argumentą galima apversti ir panaudoti jį tiek už (tiek prieš vieną ar kitą siūlymą), tai nėra labai stiprus argumentas. Noriu pabrėžti štai ką. Tokioms visuomenėms kaip mūsų - Bulgarijos ir Lietuvos, kurios siekia tapti labiau išsivysčiusios ir labiau demokratiškos - reikėtų daryti sprendimus, kurie remtųsi gerokai racionalesniais faktais ir argumentais, nei ideologinėmis ar geopolitinėmis baimėmis.
- Ką jums sako faktas, kad Lietuvoje planuojama statyti itin didelio dalingumo (1300 MgW) reaktorių?
- Turiu vilties, kad Lietuvos žmonės dar persvarstys su tuo susijusius aspektus ir gerai apgalvos savo sprendimą. Ir ne vien tik saugumo aspektus, kadangi tuos klausimus paprastai aptaria atominės energetikos oponentai. Tačiau pasižiūrės ir į ekonominę projekto pusę, įvertins, ar tikrai Lietuvai tai yra ekonomiškai naudinga. Bulgarijos atveju tai buvo pagrindinis argumentas, kodėl buvo atsisakyta statyti naują atominę elektrinę. Nebuvo pakankamai domenų, kurie leistų pagrįsti, kad projektas duos finansinės naudos.
Buvo vadovaujamasi sena ekonomine mąstysena: ekonomika turi augti, plėstis, didėti, energijos suvartojimas taip pat turi išaugti. Bet toks mąstymas jau atmetamas, vadovaujamasi nauju požiūriu. Mūsų šalys turi didelį potencialą mažinti energijos suvartojimą, skatinti atsinaujinančios energetikos diegimą. Labai tikiuosi, kad Lietuvoje neatsitiks taip, kad po kelerių metų žmonės pastebės, jog turi labai didelį naują reaktorių, kuris yra jiems nereikalingas, bet kuris kainavo labai brangiai.
- Kai Bulgarija nusprendė atsisakyti atominės energetikos ar buvo apskaičiuota alternatyvūs šaltiniai iš ko bulgarai apirūpins energija?
- Apskaičiuota, kad Bulgarija turi labai gerą saulės, vėjo, taip pat biomasės energetikos potencialą. Laikydamasi ES politikos gairių, atsinaujinančius energetikos šaltinius per pastaruosius penkerius metus Bulgarija labai smarkiai plėtojo. Būtent šia linkme ir privalu eiti, tai teisinga. Mūsų vyriausybės turėtų mokytis iš tokių valstybių, kuriose atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo praktika yra nusistovėjusi, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ar Šiaurės šalys. Teisinga kryptis būtų skatinti, kad kiekvienas namų ūkis, kiekviena šeima pasigamintų reikalingą energijos kiekį, naudotųsi saulės, vėjo energija, kuo mažiau priklausytų nuo centrinių energijos šaltinių.
- Esate gilinęsis į manipuliacijas atominės energetikos populiarinimo srityje. Kaip atpažinti dalykinę informaciją, nuo viešųjų ryšių, nuo propagandos, kuria užsiiminėja atominės energetikos lobistai?
- Labai geras klausimas. Jis gali būti pritaikytas kalbant apie bet kokią žurnalistikos akiratyje esančią temą. Reikėtų pasimokyti iš tų šalių, kurios turi senas žiniasklaidos tradicijas. Neatskleisiu paslapties sakydamas, kad būtina visada įvardyti šaltinį. Jei naudojamas skaičius ar faktas - privaloma nuoroda iš kur jis paimtas. Taip pat žmonės turėtų mokėti atskirti nuomonę nuo fakto. Man visada kelia įtarimą tokie pasisakymai: tai daroma dėl „mūsų intereso“. Aš visada keliu klausimą: kas yra ties „mes“? Pradedama aiškinti apie kažkokią abstrakčią ekonominę naudą. Bet tai nebūtinai nauda visuomenei.
Tokius argumentus patariu labai atsargiai vertinti. Kai sakoma, kad tai yra „mūsų nacionalinis interesas“, kad „mums visiems bus ekonominės naudos“, į tai reikia labai įdėmiai pasižiūrėti: ar iš tiesų tai naudinga visuomenei, ar tik tam tikroms grupėms? Labai dažnai tokie dalykai, kaip mokyklos, sveikatos sektorius, viešasis transportas, keliai, infrastruktūra aukojama vardan įtakingų suinteresuotų grupių intereso.
- Ar vienas žmogus, vienas žurnalistas gali kažką apčiuopiamo šioje srityje padaryti? Kaip apibendrintumėte savo paties patirtį?
- Taip, neabejotinai. Manau, kad ir pavienis žurnalistas gali turėti poveikio ir daug ką pakeisti. Aš drąsinčiau jaunus ir ne tokius jaunus žurnalistus turėti tai galvoje ir dirbti. Didžiausias žurnalistinio darbo atpildas ir yra tas, jeigu jo darbas padarė įtakos geriems pokyčiams visuomenėje. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad buvo malonu patirti, kai mano žurnalistinio darbo pastangos sukeldavo tam tikrų reakcijų. Negalėčiau pasakyti, kad lėmiau kažkokius istorinius pokyčius. Tačiau sunkais momentais išmokau vieno dalyko: nereikia imtis darbų, kurie prieštarauja tavo įsitikinimams. Privalu išlikti stipriam, nepalūžti ir nepasiduoti spaudimui. Yra šalių (ir tokiose šalyse aš dirbau), kuriose žurnalistų darbo sąlygos yra labai sudėtingos, netgi pavojingos gyvybei. Tačiau nemanau, kad Bulgarija ar Lietuva yra tarp jų. Todėl skatinčiau kiekvieną žurnalistą ginti savo įsitikinimus, dirbti ir didžiuotis savo darbu.
- Nepatyrėte situacijų, kad Jus bandytų nutildyti, papirkti ar įbauginti?
- Taip, esu patyręs, bet gal būtų nekuklu apie tai kalbėti. Kadangi tie bauginimai nebuvo tokie rimti, kaip, pavyzdžiui, vieno mano bendramokslio žurnalisto, kuris nukentėjo fiziškai už straipsnius, kuriuos parašė. O mane viso labo grasino atleisti iš darbo. Kiekvienas žmogus, taip pat ir žurnalistas, turi nusibrėžti aiškias ribas, kurių negali sau leisti peržengti. Aš tai padariau. Dirbau nacionalinėje televizijoje. Kompromisas, kurį man siūlė priimti, buvo per didelis, man netiko.
Pasakodamas šią istoriją jauniems žurnalistams pabrėžiu, ji man labai patinka, ji pasitarnavo mano labui. Tuo metu, kai jau buvo pradėtas mano atleidimo procesas, pasikeitė vyriausybė. Pasikeitė ir televizijos vadovybė. Ir kai jau atėjau atsiimti atleidimo dokumentų, mane iš tiesų paaukštino. Tapau vyriausiuoju redaktoriumi. Kadangi atsispyriau cenzūrai. Šita istorija yra su laiminga pabaiga. Ir man patinka istorijos, kurios baigiasi laimingai. Manau, kad tokias istorijas verta priminti ir skatinti dalykus, kurie kažką keičia.
- Ko palinkėtumėte Lietuvos žurnalistams, nušviečiantiems atominės energetikos problematiką?
- Palinkėčiau to paties, kaip ir kitiems, rašantiems bet kuriais kitais klausimais: linkiu išlikti sąžiningais žmonėmis ir didžiuotis savo darbu. O atlikus darbą nebijoti pasižiūrėti savo vaikams ir skaitytojams į akis.