aA
Šviesios atminties amerikiečių istorikas Howardas Zinnas knygoje „Istorijos politika“ (The Politics of History, 1990) teisėtai sukritikavo neutralaus stebėtojo, arba istorijos „prašalaičio“, reiškinį pačios istorijos rašyme: „Nėra vieno teisingo kurios nors istorinės situacijos paveikslo, vieno objektyvaus aprašymo. Ironiška, jog ši neegzistuojančio objektyvumo paieška mus atvedė į retrogresyvų stebėtojo subjektyvumą. Visuomenė turi įvairuojančius ir konfliktuojančius interesus, o vadinamasis objektyvumas yra vieno šių interesų – būtent neutralumo – priedanga. Tačiau neutralumas tėra išmonė pasaulyje, kuris nėra neutralus. Yra aukos, yra budeliai, yra stebėtojai“ (p. 40).
Vygandas Šiurkus
Vygandas Šiurkus
© Asmeninio archyvo nuotr.

Istorijoje gausu paliudijimu, jog būtent pastaroji, tariamai neutrali, stebėtojo nuostata yra moraliai ir politiškai bejėgė smurto ir neteisybės akiračiuose.

Istorinių įvykių atmintis yra ne tik tiesos apie praeitį liudijimas, bet ir tuos įvykius menančiųjų solidarumo šaltinis, pastaruosius sutelkiantis į netapačių istorinių pasakojimų bendruomenes, kurioms tai, kas ir kaip yra istoriškai atmintina, tampa ne tik moralinės vaizduotės, bet ir politinės kovos reikalu. Istorinė atmintis yra ypatingai pajėgus moralinio bei politinio bendruomeniškumo šaltinis. Istorinės atminties politikoje tikrieji priešai yra ne viešai įtvirtintoms nuomonėms prieštaraujantys kritikai, bet istorinių įvykių istoriškumo neigėjai, t. y. ne jų užmaršties šalininkai, bet veiklūs visiškai kitokios „tiesos“ apie istorinius įvykius tvirtintojai, ar net jų atminties klastotojai.

Nebūdami vieninteliai ir išskirtiniai istorinės atminties ideologizavimo talkininkai, pastarieji savoms nuostatoms istorinių ortodoksijų atžvilgiu teisėtumui pagrįsti dažniausiai pasitelkia pažintinės žiūros krypčių netapatumo bei nevieningumo (kraštutinio „perspektyvizmo“) ir pilietinių teisių į viešą nuomonės paraišką bei žodžio laisvę argumentais.

Be abejo, istorijos ideologizavimas nėra visiškai tapatus istorijos klastojimui, arba klaidingos sąmonės sąmokslui prieš istorinę atmintį. Tačiau tai nėra ir tariama „objektyvi“ bei „nešališka“ akademinė istorijos revizija. Istorijos ideologizacija pirmiausiai yra ypatinga istorinės atminties sąranga, istorinius įvykius pasitelkianti politiniams tikslams pasiekti.

Kadangi politiniai tikslai esti skirtingi, todėl ir istorinių įvykių atrankos, atskirties, vertinančių sprendimų bei nuomonių sąryšiai nuolat kinta. Žinoma, vertinanti istorinių įvykių atranka yra neatsiejama nuo istorijos rašymo apskritai, o ir patys istoriniai pasakojimai laikui bėgant nuolat kinta, tačiau nepaisant to, ne kiekvienas istorijos rašymas yra jos ideologizavimas, juo labiau kraštutinis pastarojo pavidalas – istorijos klastotė. Apie tai šiandien itin reikšmingai byloja Holokausto atminties ir jos neigimo pavyzdinis atvejis.

Ar Holokausto neigimas yra istorijos revizija?

Istorijos revizija yra įsitvirtinusioms nuomonėms apie tam tikrus istorinius įvykius ir jų vertinimus prieštaraujantis bei jas naujais vertinimais ir atradimais papildantis bei pertvarkantis istorinio pasakojimo tęsinys. Pavyzdžiui, knygoje „Ispanų inkvizicija: istorinė revizija“ (The Spanish Inquisition: A Historical Revision, 1997) profesorius Henry’is Karmenas pasitelkęs naują istorinę medžiagą bei ja pagrįstus vertinimus reikšmingai suabejojo XIX a. siekiančia istorikų nuomone apie, jo žodžiais tariant, „patį garsiausią vakarų pasaulio tribunolą“ kaip visagalę ir kraugerišką instituciją.
Istorinės revizijos apimtys gali būti dar plačiau aprėpiančios. Ar tik ne visą potarybinę Lietuvos istoriografiją gerokai apibendrindami galėtumėme vadinti didžiąja istorijos revizija, liudijančia, jog pastaroji, net ir turėdama aiškią politinę kryptį, gali atlikti istorijos deideologizavimo veiksmą – istorijos rašymą be „baltų dėmių“?

Antisemitizmo ir kitų neapykantos pavidalų marginalizacija, mano įsitikinimu, nėra jų veiksminga įveika.
Vygandas Šiurkus

Tačiau tariama istorijos revizija savo viešą veiklą apibrėžia ir Holokausto kaip nacistinės Vokietijos ir jos talkininkų vykdytos žmogžudiškos antisemintinės politikos Europos žydų bendruomenės atžvilgiu neigėjai. Holokausto tragediją pasklebdami esant tik literatūrine išmone „pasaulinės žydijos“ savanaudiškiems tikslams pasiekti, Holokausto istoriškumo neigėjai ne tik pareiškia abejonę, jog nacistinė ideologija buvo išrankiai žmogžudiška, bet ir patvirtina seną tarptautinį antisemitinį prietarą apie tariamai visagalę, piktadarystei susitelkusią, pasaulinę žydų bendruomenę.

Išankstinės, dažniausiai antisemitinės, nuomonės patvirtinimui mėgdžiodami „objektyvų“ ir „neutralų“ istorinį tyrimą, Holokausto neigėjai istorinius įvykius įrašo į neistorinę legendų plotmę, o tiksliau, į savotišką europinės modernybės aušros terra incognita, arba anapus civilizuotos žmonių bendruomenės esančią paslaptingą bei grasinančią sritį, kurion iš anksto yra nurašoma visiškai svetimo ir piktavalio žydo šmėkla. Taigi Holokausto neigimas yra išankstinės nuomonės apie tariamus žydus kenkėjus ir jų savanaudišką sąmokslą įrodinėjimas, prisidengęs teisėtos istorinės revizijos regimybe.

Klaidinga manyti, jog Holokausto neigimas tėra „akademinės“ istorijos neišmanėlių užsiėmimas, tarpstantis apsišvietusios visuomeninės sąmonės tamsiuose pakraščiuose. Holokausto neigimas yra tapęs savotišku solidarumo šaltiniu ne tik neapykantą ir smurtą teigiančioms visuomenės grupėms, bet ir kai kuriems akademinės bendruomenės ar politinio elito atstovams. Petro Stankero byla Lietuvoje nėra išimtis, tai yra tik lietuviškas tarptautinio reiškinio atkartojimas.

Tariamos tarptautinio Niurnbergo teismo istorinės revizijos reikšminiame akiratyje, kaip ir įprasta Holokausto neigėjų pareiškimuose, buvo suabejota Holokausto ir jo mastų istoriškumu. Todėl negalioja žurnalo „Veidas“, kuriame buvo išviešintas Holokausto istoriškumą neigiantis straipsnis, redakcijos pateikti straipsnio autorių ginantys argumentai, jog tai neva buvo tik istoriko stilistinė nesėkmė, rašinyje pasitaikęs literatūrinis nesklandumas.

Straipsnyje buvo išviešintas teiginys, jog nacistinės Vokietijos ir jos talkininkų vykdyta visuotinio Europos žydų sunaikinimo politika stingant paties diktatoriaus parašo tėra Niurbergo tarptautiniais teisės aktais įtvirtinta literatūrinė išmonė, arba legenda. Pastarasis teiginys yra ypatingai populiarus šiandieninėse antisemitinėse ortodoksijose. Tačiau tokiais pareiškimais stojama ne veidu į istorinę tiesą, bet į neapykantą.

Holokausto neigimas ir pilietinė teisė nuomonės laisvei

Viešo pasmerkimo ar net teisinės bausmės akivaizdoje savo viešų nuomonių gynybai Holokausto neigėjai pasitelkia pilietinių teisių, užtikrinančių minties ir žodžio laisvę, argumentus. Visuomenėse, kuriose įstatymais ginama Holokausto atmintis, o jo neigėjai gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, minties ir žodžio laisvės klausimas tampa tikru iššūkiu, sukuriančiu ne vieną ypatingos įtampos lauką.

Iš tiesų, kur yra toji riba, skirianti skirtingos, dažnai kraštutinės ir nepopuliarios, nuomonės laisvės užtikrinimą, ir akivaizdų neapykantos kurstymą, dar vadinamą „neapykantos nusikaltimais“? Ir kas yra šios ribos apimtis nusprendžianti autoritetas? Ar įtakoms imli „viešoji nuomonė“ ir įstatymų kaitai pavaldus vietinis teismas yra pakankami pilietinių teisių laisvai minties ir žodžio paraiškai viešuomenėje saugikliai?

Istorinės atminties politikoje tikrieji priešai yra ne viešai įtvirtintoms nuomonėms prieštaraujantys kritikai, bet istorinių įvykių istoriškumo neigėjai, t. y. ne jų užmaršties šalininkai, bet veiklūs visiškai kitokios „tiesos“ apie istorinius įvykius tvirtintojai, ar net jų atminties klastotojai.
Vygandas Šiurkus

Daug dėmesio ir prieštaringų vertinimų yra susilaukusi garsioji prancūzų literatūros profesoriaus, savo rašiniuose abejojusio nacių koncentracijos stovyklų egzistavimu ir jose pasitelktų masinio naikinimo priemonių taikymu, Roberto Faurissono byla, kurią į pasaulinio skandalo lygį didele dalimi padėjo iškelti garsaus amerikiečių kalbos teoretiko bei aštraus politinio kritiko Noamo Chomsky’io straipsnis apie minties ir žodžio išraiškos laisvę, kuris tapo R. Faurissono knygos „Paraiška gynybai: prieš tuos, kurie mane kaltina istorijos klastotoju“ (Mémoire en défense: contre ceux qui m’accusent de falsifier l’histoire,1980) įvadu.

Jame N. Chomsky’is polemiškai teigė: „(...) metais, išties amžiais, jau yra tapę savaime aišku, jog būtent siaubingiausių idėjų atveju išraiškos laisvė privalo būti stipriai ginama; pakankamai lengva ginti išraiškos laisvę tų, kurie tokios gynybos nereikalauja.“ Nepaisant neabejotinai prieštaringo reikšminio konteksto, vis dėlto pastarasis teiginys yra ne tik atsakomybės ir rūpinimosi pilietinėmis teisėmis, bet ir tolerancijos ribų klausimas.

Pokario metų knygoje „Pamąstymai žydų klausimu“ (Réflexions sur la Question Juive, 1946) filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as, kritiškai tyrinėdamas antisemitizmo pavidalus, pastebėjo, jog antisemitinių pažiūrų asmenys savo neapykantos žydams nuomones visiškai neteisėtai dangsto demokratinių įstaigų ir pilietinių teisių vardu. Jau knygos pradžioje mąstytojas griežtai pareiškė: „Bet aš atsisakau nuomonėmis vadinti mokymus, kurie yra tiesiogiai nutaikyti į paskirus asmenis ir kurie siekia suvaržyti jų teises ar juos sunaikinti. (...) Antisemitizmas nėra idėjų, ginamų laisvos nuomonės teise, kategorijoje.“ 

Pritardamas noriu pabrėžti, jog antisemitiniai ir rasistiniai iššūkiai reikalauja ypatingo pasipriešinimo, kuris privalo būti bendruomeninės protesto kultūros pamatiniu principu. Lengviausiu, tačiau klaidingiausiu, atsaku į Holokaustą neigiančias ar apskritai antisemitines nuomones būtų moralinio ostrakizmo taikymas, kada šias pažiūras viešinantys asmenys yra simboliškai išvejami, arba įrašomi į visuomenės paraštę paskelbiant juos bendruomenės atskalūnais, kuriems nėra vietos bendruomeninės ar visuomeninės sąmonės švarraščiuose. 

Tačiau šitaip tėra sukuriama vieta antisemitinių ir kitų neapykantos prietarų šiltadaržiams. Antisemitizmo ir kitų neapykantos pavidalų marginalizacija, mano įsitikinimu, nėra jų veiksminga įveika. Istorija primena, jog tokios paraštės netrunka virsti pagrindiniais puslapiais politinėse dienotvarkėse, kadangi jos neturi joms priskiriamų griežtų ribų.

Ką mums mena tragiška Holokausto atmintis?

Holokausto atmintį galima naikinti ne tik šią tragediją neigiant naujomis „tiesomis“ apie jos tariamą istorinę nebūtį, bet ir ją paverčiant politine ideologizavimo bei moralizavimo priemone neliberalių nacionalistinių pasakojimų kūrime, dažnai net pateisinant žmogžudiškus nusikaltimus. Lietuvoje, deja, tokiu klystkeliu žengia tie, kurie Holokausto paaiškinimui pasitelkia jų kritikų nevykusiai vadinamą „dvigubo genocido“ teoriją, o tiksliau, tariamu dantis už dantį teisingumu grįstą keršto psichologiją. 

Jos šalininkai nacistinės Vokietijos ir jos vietinių talkininkų vykdytos visuotinio žydų sunaikinimo politikos pateisinimui brėžia klaikią simetriją tarp pastarosios ir kai kurių žydų kilmės Tarybų Sąjungos bei Lietuvos piliečių dalyvavimo žmogžudiškose stalininėse represijose tarybinės okupacijos metais. 

Svarbios ne semantinės kovos, suteikti ar nesuteikti stalininimas nusikaltimams Lietuvoje genocidinės žmogžudystės apibrėžtį, bet pasipriešinimas antisemitinės nuomonės tvirtinimui, jog Holokaustas Lietuvoje tebuvo vietinė keršto kova tarp Lietuvos patriotų ir komunistų žydų, o tai dažniausiai tampa tapatu Holokausto įvykio kaip daugiaplotmės visumos istoriškumo neigimui.
Vygandas Šiurkus

Šiame akiratyje, mano manymu, svarbios ne semantinės kovos, suteikti ar nesuteikti stalininimas nusikaltimams Lietuvoje genocidinės žmogžudystės apibrėžtį, bet pasipriešinimas antisemitinės nuomonės tvirtinimui, jog Holokaustas Lietuvoje tebuvo vietinė keršto kova tarp Lietuvos patriotų ir komunistų žydų, o tai dažniausiai tampa tapatu Holokausto įvykio kaip daugiaplotmės visumos istoriškumo neigimui.

Užaštrindamas priminsiu, jog Izraelio Knesseto pirmininkui Reuvenui Rivlinui lankantis Vilniuje, 2003 metų rugsėjo 25 dienos laikraščio „Jerusalem Post“ redakcijos skiltyje buvo rašoma: “Holokaustas Lietuvoje buvo išskirtinis net Holokausto kaip visumos kontekste. Lietuvių gaujos nelaukė kol vokiečiai įdiegs „tvarkingą“ galutinį sprendimą. Praėjus dviems dienoms nuo Vokietijos įsiveržimo į TSRS, jie pradėjo skersti savo kaimynus žydus. Lietuva turi dar vieną išskirtinumą: jos gyventojai žydai iškentė didžiausias netektis nei bet kuri kita žydų bendruomenė karo metų Europoje. Devyniasdešimt keturi procentai Lietuvos žydų buvo nušluotą. Tuo lietuviai pralenkė tokius kruvinai mąstančius kolaborantus kaimynus, kaip latviai ir ukrainiečiai. (...) Jokia pelno dalis negali pateisinti sandėrių su Holokausto neigėjais, ar tai būtų individai, ar tautos, nenorinčios pripažinti savo kolektyvinės kaltės.“ 

Žinoma, pasirinktoji citata nėra nei reikšmiškai pati jautriausia, nei istoriškai – teisingiausia, nes šiame teiginyje Holokaustas Lietuvoje pateikiamas, istoriko Sauliaus Sužiedelio žodžius prisiminus, tarsi vykęs „be vokiečių“, o ir kriminalinės kaltės, mano įsitikinimu, visų pirma turi būti konkrečios ir individualios, o ne kolektyvinės, nes taikant kolektyvines kaltes dažniausiai nukenčia nekaltieji. 

Pastarąjį teiginį patvirtina ir Niurnbergo teisinis nuosprendis, jog nusikaltimo paskelbimas „turi būti naudojamas atitinkamai pagal gerai nustatytus teisinius principus, kurių vienas pačių svarbiausių yra tas, jog kriminalinė kaltė yra asmeniška, o masinė bausmė turi būti panaikinta“ (žr. 1946 m. rugsėjo 30 – spalio 1 d. Niurnbergo teismo sprendimą „Dėl žydų persekiojimo“). Tačiau vis dėlto Jeruzalės laikraščio redakcijos teiginyje lieka klausimas, kurį su rūpesčiu manęs yra paklausęs ne vienas išeivijos žydas. Mes vis dar liekame šio klausimo akiratyje.

Gilios ir jautrios minties mąstytojas Zygmuntas Baumanas neseniai knygoje „Ar etika turi šansą vartotojų visuomenėje“ (Does Ethics Have a Chance in a World of Consumers? , 2008) dar kartą priminė, jog Holokaustas turi būti mąstomas modernybės kilmės supratimo akiratyje. Modernybės istorijoje pasikartojančias genocidinio žmonių naikinimo tendencijas pavadino kategorinėmis žmogžudystėmis. Jas nuo anksčiau istorijoje gausiai vykdytų masinių žudynių skyrė ne aukų skaičius, bet tai, jog jos buvo kategorinės, t. y. „(...) vyrai, moterys ir vaikai buvo naikinami, nes jie buvo priskirti turinčių būti sunaikintais žmonių kategorijai.“

Būtent kategorinės žmogžudystės monologinis ir vienašališkas pobūdis jas esmingai skiria nuo pačių kruviniausių ir daugybės aukų pareikalavusių konfliktų. Holokaustą vadindamas archetipiniu, pavyzdiniu kategorinės žmogžudystės įvykiu, Z. Baumanas jo, kaip ir kitų kategorinės žmogžudystės įvykių, nepalieka nei tarsi sušventinto istorinio išskirtinumo, nei moralinio subanalinimo ribose. 

Pasitelkdamas lenkų žurnalisto ir rašytojo Ryszardo Kapuścińskio pastebėjimus, Z. Baumanas reikšmingai perspėjo: „Kada pasikartojantys kategorinės žmogžudystės įtūžio proveržiai yra sušventinami kaip privati aukų tragedija, kaip aukų bei jų palikuonių išskirtinai nuosavas paveldas, kada likusioji žmonijos dalis juos subanalina kaip apgailestautinas, tačiau visur pasitaikančias žmogiškojo neteisingumo ar iracionalios kvailystės išraiškas, tada bendras to įtūžio šaltinių apmąstymas ir bendras veiksmas, nutaikytas jų sukliudymui, tampa tiesiog neįmanomi.“

Tokio masto kategorinė žmogžudystė kaip Holokaustas buvo įmanoma todėl, jog modernybėje pasitelkus totalitarinę tvarkodaros politiką buvo kuriamos naujos visuomeninės tvarkos. „Aušvicas ir Kolyma buvo laboratorijos, kuriose buvo tyrinėjamos žmogiškojo lankstumo ribos, o svarbiausia - buvo išbandomos bei praktiškai pritaikomos pačios veiksmingiausios priemonės visuomenės apvalymui nuo jos netvarkingų, netikrumą keliančių užkrėtimų,“ - rašė Z. Baumanas. 

Siekiant užkirsti kelią kategorinėms žmogžudystėms, anot mąstytojo, reikia solidarios žmonijos pastangų. Tačiau tai nėra atsakymas, bet veikiau mįslė, kurią mums užmena tragiška Holokausto atmintis. Todėl veiksmingai priešintis jos neigimui, kaip ir kitoms antisemitinėms nuomonėms, privalome ne dėl tam tikros naudos partinėje politikoje, net ne dėl tariamos kolektyvinės kaltės išpirkos, bet todėl, jog tai yra kategorinės žmogžudystės galimybę daiginantys neapykantos pavidalai, kurių akivaizdoje būti tariamai nuošaliais stebėtojais yra tiesiog neįmanoma.

Autorius yra lituanistas, judėjimo „Santara-Šviesa“ dalyvis.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Migrantų kontrabandos užkulisiai: suvilioja svaiginančiais uždarbiais ir nutyli apie tikruosius pavojus (4)

Lengvų pinigų tikėjęsis gruzinas Nika Beselia sutiko vykdyti mįslingo darbdavio nurodymus. Toks...

Kiek uždirba Lietuvos „1 proc.“: prasideda derybos dėl pokyčių mokesčių sistemoje

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 1 proc. daugiausiai uždirbančių gyventojų pernai...

Gresia kalėdinių prekių trūkumas: kroviniai užkimšę pagrindinį JK uostą

Kaukiant sirenoms, kranai kelia konteinerius iš „Ever Genius“ – keturis kartus platesnio už...

Latvijoje įvedamas karantinas, planuojama įvesti komendanto valandą šalis yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal sergamumo augimą (486)

Latvijoje nuo ketvirtadienio keturioms savaitėms – iki lapkričio 15-osios – įvedamas...

Politikams įteikė tyrimą dėl tos pačios lyties kartu gyvenančių porų: vienas Seimo narys tikina, kad jo nuomonę pakeistų tik avarija (538)

Lietuvoje sociologai pirmą kartą atliko mokslinį tyrimą apie kartu gyvenančias tos pačios lyties...

Modesta Meškė | D+

Viskas apie kvepalus ir jų dėvėjimo kultūrą: ekspertė išaiškino, kokios galioja etiketo taisyklės ir kada jokiu būdu negalima kvėpintis (3)

Kvėpintis mėgstame visi, tačiau dažnai besirinkdami pasiklystame parfumerijos lentynose, skirstome...

Kauno daugiabučio gyventojai šildymo nesulaukia iki šiol: parašykite prašau, kad kai kuriems asmenims trūksta žmoniškumo (39)

Šildymo sezonas Kaune buvo pradėtas dar rugsėjo pabaigoje, bet miesto centre vieno namo...

Per 89-ąjį gimtadienį Landsbergis sulaukė staigmenos

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pirmadienio vakarą profesoriui...

Orų prognozė: ciklonas atneša ir lietų, ir šilumą

Šiandien rytinės šalies pusės orus dar lems besitraukianti aukštesnio slėgio juosta, o...

Sniego pilys | D+

Pasakiški sovietų šulų turtai: varguoliai juos būtų suplėšę į gabalus, jei sužinoję, kokioje prabangoje maudėsi vadai (4)

Sovietiniams nomenklatūrininkams nebuvo reikalingi pinigai, nes jie viską gavo nemokamai. Jiems...