KT yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą niekada ateityje negali būti renkamas nei Seimo nariu, nei Respublikos Prezidentu. Kol Konstitucija nepakeista, tokia jos samprata yra privaloma ir Seimui, ir Respublikos Prezidentui, ir Vyriausybei ir teismams.
Deja, į tai, ką konstatavo KT, įstatymo projekte visiškai nekreipiama dėmesio. Projekto rengėjai nusprendė, kad Konstitucijoje nurodyto draudimo nėra, kad KT neva „neteisingai išaiškino“ Konstituciją, ir nutarė „pataisyti“ KT nutarimą.
Visiškai užmiršdami, kad KT nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami, kad jie yra privalomi visiems, taip pat ir Seimo nariams, kad juos pakeisti gali tik pats KT ir tik savo iniciatyva, ir tik tuomet, kai paaiškėja aplinkybės, kurių KT nežinojo, kai buvo priimamas nutarimas, ir, jeigu jos būtų žinomos, – KT nutarimas galėtų būti kitoks.
Tarp EŽTT ir KT nėra jokių pavaldumo ar viršenybės santykių, kiekvienas iš jų yra aukščiausias jam priskirtos teisės sistemos (jurisdikcijos) srityje. EŽTT sprendimai ir juose pateiktas Konvencijoje numatytų žmogaus teisių ir laisvių aiškinimas savaime netampa valstybių konstitucijų ar įstatymų sudedamąja dalimi, jų nepakeičia. Minėtame sprendime EŽTT konstatavo tik tai, kad Lietuvos teisės sistemoje yra toks teisinis reguliavimas, kuris neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatytų standartų, kad draudimas asmeniui, kuris buvo pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, būti bet kada ateityje renkamam parlamento nariu, yra neproporcingas, ir kad Lietuva turi pataisyti savo teisinę sistemą taip, kad ji atitiktų Konvencijos reikalavimus.
Be abejo, Lietuva privalo įvykdyti EŽTT sprendimą. Tačiau tai galima padaryti tik vienu būdu – pakeičiant Konstituciją. KT 2011 m. sausio 10 d. padarė specialų pareiškimą, kuriame aiškiai pasakė, kad EŽTT sprendimą galima įvykdyti tik pakeitus Konstituciją, kad kito kelio nėra. Tą patį konstatavo ir ministro pirmininko sudaryta darbo grupė. Įstatymo projekto autoriai, tvirtindami, kad tokio draudimo Konstitucijoje esą nėra, ne tik nepaiso to, ką konstatavo KT, bet kažkodėl nutyli ir tai, kas parašyta EŽTT sprendime.
Jame rašoma (citatos): „Kaip šiuo metu numatyta pagal pozityviąją konstitucinę teisę, jam visam laikui ir negrįžtamai atimta galimybė būti renkamam į parlamentą“ (sprendimo 103 punktas); „šioje byloje nagrinėjamam apribojimui ne tik nėra nustatyta jokio termino, bet ir jį pagrindžianti taisyklė turi konstitucinį pagrindą“ (sprendimo 110 punktas).
Šios formuluotės reiškia, jog EŽTT sutiko su KT konstatuota aplinkybe, kad Konstitucijoje yra nustatytas draudimas bet kada ateityje rinkti Seimo nariu asmenį, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą. EŽTT neaiškino ir negalėjo aiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nes jis neturi tokios teisės. Įgaliojimus aiškinti Lietuvos Konstitucija turi tik KT. EŽTT aiškina tik Konvenciją ir sprendžia, ar valstybė jos nepažeidė. Būtent tai, kad Konstitucijoje ir Seimo rinkimų įstatyme yra numatytas nurodytasis draudimas ir kad jis buvo pritaikytas R. Paksui, buvo pagrindas EŽTT pripažinti, kad pažeistas Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis, įtvirtinantis asmens teisę būti renkamam į parlamentą.
KT yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame KT nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, - antraip galėtų būti sudarytos prielaidos įstatymus pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.
Žinoma, galima iki užkimimo įrodinėti, kad draudimo bet kada ateityje rinkti Seimo nariu asmenį, kurį Seimas pašalino iš pareigų apkaltos proceso tvarka, Konstitucijoje nėra, bet tai bus tik nuomonė (gal ir autoritetinga), kuri jokių teisinių pasekmių niekam nesukelia. Teisines pasekmes sukelia tik tokia Konstitucijos nuostatų samprata, kurią pateikė KT. Situacija nesikeičia net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia projekto autoriai, KT „suklydo“.
Kol KT nenuspręs kitaip, tol minėtas draudimas liks, ir niekas jo negali panaikinti ar pakeisti, nebent būtų pakeista Konstitucija. Minėta, kad KT nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami. Konstitucija draudžia ignoruoti KT nutarimus.
Jeigu kokia nors Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucija ar pareigūnas galėtų spręsti, teisingas ar neteisingas yra KT sprendimas, o nusprendęs, kad, jo nuomone, KT „neteisingai suprato Konstituciją“, galėtų atsisakyti vykdyti KT sprendimą arba atsisakyti paklusti KT nutarime pateiktai Konstitucijos nuostatų sampratai, apie jokią realią konstitucinę kontrolę, teisinę valstybę net nebūtų prasmės kalbėti. Dėl to teisingumo Lietuvoje tikrai nepadaugėtų.