V.Savukynas. Aš irgi griaunu mitą – Rusija ir Vokietija nekariavo

Ogi kariškiai skerdė civilius. Štai paskaičiavimai rodo, kad šio karo metu žuvo apie 70 milijonų žmonių, iš kurių dauguma buvo civiliai*.

Vadinasi, kariuomenės savo taikiniais laikė ne kitų kariuomenių kariškius, bet civilius. Gal net galime galvoti, kad šalių vyriausybės, matydamos bado grėsmę, nusprendė truputį panaikinti gyventojų skaičių. Kadangi akivaizdžiai to daryti buvo nepatogu, tai susitarė dėl akių tarpusavyje pakariauti. O tuo prisidengdami skerdė civilius.

Rašau visiškas nesąmones? Taip. Specialiai privedu prie absurdo metodą, kai iš kiekybinių duomenų norima išvesti kažin kokius kokybinius vertinimus.

Šiuo pavyzdžiu norėčiau reaguoti į Dariaus Pocevičiaus straipsnį apie Lietuvos partizanus. Remdamasis Pociaus knyga, bando paneigti kai kuriuos mitus. Jei juos apibendrintume, tai išeitų viena tezė: partizanų taikiniai buvo ne okupantai, bet paprasti žmonės. Visi kiti mitai tėra išvestiniai iš šios tezės. Štai kaip jis argumentuoja: „Taip, partizanai kovojo ir prieš sovietinius okupantus, tačiau pagrindinis jų atakų taikinys buvo kolaboravimu su okupantais įtariami Lietuvos gyventojai – vietiniai kaimuose gyvenantys lietuviai. Šį faktą įrodo 1944-1953 m. partizaninio pogrindžio antpuolių metu padarytų nuostolių analizė:

Nr. Nuostolių pobūdis Nuostolių dydis
1. Nukauta NKVD-NKGB-MGB darbuotojų 187
2. Nukauta MVD darbuotojų, milicininkų 138
3. Nukauta NKVD-MVD-MGB kariuomenės ir sovietinės armijos karininkų 177
4. Nukauta NKVD-MVD-MGB kariuomenės ir sovietinės armijos kareivių 136
Nukauta okupantų, iš viso (1-4) 638
5. Nukauta stribų 441
6. Nukauta partinių ir sovietinių aktyvistų 1 826
7. Nukauta civilių gyventojų 8 852
Nukauta žmonių, iš viso (1-7) 11 757“

Autorius toliau tęsia: „Taigi antpuolių metu pokario partizanai nukovė beveik 12 000 žmonių, tačiau okupantai tame skaičiuje sudaro tik 5 proc. Likusieji 95 proc. aukų – daugiausia lietuviai (stribai, partiniai ir sovietiniai aktyvistai, civiliai). Įdomu ir tai, kad 75 proc. aukų sudarė kolaboravimu kaltinti beginkliai gyventojai – 8 852 žmonės (K. Girnius savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ (Chicago, 1987) nurodė, jog žuvo nuo „7 000 iki 10 000 paprastų žmonių“)“.

Lyg turėtų susidaryti įspūdis, kad iš tiesų partizanai kovojo prieš savus ir nekaltus, o ne prieš svetimus okupantus.

Ričardas Čekutis jau atkreipė dėmesį, kad pateikiami skaičiai nėra tikslūs. Be to, labai sunku nustatyti, kur buvo nekalta auka, o kur sovietinis kolaborantas.

Jis savo atsakyme rašo: „Ar buvo tarp nužudytųjų nekaltų aukų? Žinoma, buvo. Lietuva ir čia jokia išimtis. Ir niekas neslepia tų nekaltųjų aukų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atlieka išsamų tyrimą, kurio rezultatus publikavus bus sudėlioti taškai ant „i“. Tačiau ir tada vargu ar bus galima vienareikšmiškai teigti, kas konkrečiai buvo ta vadinamoji nekaltoji partizaninio karo auka (spėju, daugeliui ir toliau stribai, išdavikai bei aktyvistai atrodys „nekaltai“) – tiesiog bus įmanoma aiškiau pasakyti, kiek tokių aukų buvo išprovokuota pačių kagėbistų veiklos, kiek kurių nužudyta MGB-KGB agentų-smogikų, kiek ir kurių civilių nužudė patys partizanai. Bus išleistas ir tokių aukų vardynas su pavardėmis bei mirties aplinkybėmis.

Tačiau jau šiandien vienareikšmiškai galima teigti: partizanų vadovybė kategoriškai draudė mažamečių žudynes bei kiekvienu atskiru atveju įsakinėjo atlikti kaip įmanoma objektyvesnį tyrimą, apklausiant kuo daugiau liudininkų, o, neišvengiamus nuosprendžius kuo griežčiausiai protokoluojant, kad išliktų istorijai, tikintis objektyvaus ateities kartų įvertinimo“.

Visgi manau, kad pasitelkus tik tokius skaičius (nesakau, kad nereikia jų nustatinėti) daromos neadekvačios išvados (demonstravau, kaip galima pasitelkus statistika sugriauti mitus apie Antrąjį pasaulinį karą). Skaičius reikia žinoti, tačiau jie menkai mums padeda, kai norime tiksliai įvardinti esmę.

Be to, jei norime pilnesnio vaizdo, reikėtų palyginti su analogiškais partizaniniais judėjimais kitose šalyse. Ar nebus taip, kad visi partizaniniai judėjimai daugiau kovoja prieš vietinius kolaborantus nei prieš okupantus. Ypatingai tokiomis sąlygomis, kada partizanų niekas neparemia iš šalies. Ar antinacinis judėjimas Prancūzijoje nepareikalavo nekaltų aukų? O kiek buvo po karo sušaudyta tikrai ir tariamai kolaboravusių su naciais?

Jei tik turėtume tokią galimybę ir galėtume išsiaiškinti motyvaciją, kodėl ėjo žmonės į miškus, galbūt pamatytume, jog meilė tėvynei buvo paskutinėje vietoje: iš tiesų žmonės ėjo todėl, kad neturėjo pasirinkimo, kad matė kankinamus savo artimus žmones ir pan. Tad tokiu atveju gal galime padaryti išvadą, kad partizaninį judėjimą nulėmė grynai savanaudiški tikslai. Taip ir vėl prieiname prie absurdo.

Partizanai atsirado todėl, kad sovietai okupavo Lietuvą. Nebūtų buvus okupacijos, nebūtų ir partizanų bei beprasmiškų žudynių. Ir štai čia yra esmė.

Esu kažkada rašęs, kad pokario kovos buvo pilietinė tragedija. Vytautas Landsbergis replikavo: koks čia pilietinis karas, jei buvo okupantai. Su šia pastaba reikia sutikti. Nebūtų pilietinio karo, jei nebūtų buvę sovietinių okupantų.

Darius Pocevičius rašo, kad istorija tiek sovietmečiu, tiek ir šiandien yra ideologizuota. Nesileisiu į ilgus teorinius svarstymus, necituosiu pripažintų autoritetų, bet reikėtų skirti du dalykus: istorijos ideologizavimą ir iškraipymą bei nutylėjimą ir moralinį vertinimą. Istorikai puikiai žino, kad pats ne tik istoriniai faktai, bet ir pats naratyvas apsprendžia vienokį ar kitokį istorijos vaizdą. Pasakodami istoriją (o tai irgi yra istorija), mes neišvengiame savo moralinio požiūrio. Jei jo neturime, tai vienodos yra stalininė Rusija, hitlerinė Vokietija ir demokratinė Prancūzija. Vienodi yra auka Aušvico kalėjime ar Vorkutos lageryje ir į dujų kameras varantis esesininkas ar sugautą partizaną kankinantis NKVD-istas.

Nenoriu tokios istorijos, kur tai būtų pateikiama vienodai, nenoriu tokio vadovėlio, kuris taip būtų „objektyvus“.

Štai kodėl privalome atsakyti į klausimą: o kas yra mūsų partizanai. Nuo požiūrio į partizanus priklauso mūsų požiūris į savo valstybę. Kas mes esame, jei išbraukiame partizanų kovas? Ogi prisijungusi prie Sovietų sąjungos valstybėlė, kurios prezidentas gėdingai pabėgo. Ir tik XX amžiaus pabaigoje sėkmingai susiklosčius geopolitinėms sąlygoms gavo nepriklausomybę, kurios nemoka vertinti. Kitaip tariant, esame apgailėtinas nesusipratimas, o ne valstybė.

Partizanų kovos, „karas po karo“ parodė, kad ne savo valia „prisijungėme prie šlovingos Stalino saulės“. Partizanų kovos parodo, kad nebuvome apgailėtini žmogeliai, nevertinę laisvės.

Ar partizanų auka buvo beprasmė? Taip, jei šiandien pasakome, kad nereikia aitrinti visuomenės, jog partizanų atminimo pagerbimas tėra menkas politikavimas. Tačiau tokiu atveju mes esame „apgailėtinas nesusipratimas“, kaip kažkada apie mus išsitarė Prancūzijos prezidentas F. Mitterandas.

Tą reikia suprasti, jei norime tinkamai vertinti partizanus, o ne pakliūti į beorę svaičiojimų erdvę. Tačiau manau, kad D. Pocevičiaus straipsnis atliko pozityvų vaidmenį tuo, kad leidžia pasitikrinti pozicijas ir dar sykį apmąstyti tai, kas yra svarbu.

*Šaltinis: Dunnigan, James. Dirty Little Secrets of World War II:Military Information No One Told You About the Greatest, Most TerribleWar in History, William Morrow&Company, 1994.