Lyg ir galėtume vadovautis prielaida, kad prezidentė reiškia arba nereiškia nuomonę pagal nuostatą: „Noriu – kalbu, noriu – nekalbu“. Tačiau pagal LR Konstitucijos 77 straipsnį, Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas ir atstovauja Lietuvos valstybei.
Dalyvaudama(s) politiniame gyvenime ir jį vertindama(s), Prezidentas negali kartais vadovauti ir atstovauti valstybei, o kartais to nedaryti: jis (ji) nėra privatus asmuo. Ir pasisakydama(s), ir nutylėdama(s) jis (ji) demonstruoja politinį požiūrį, prisiimdama(s) visos tautos išrinkto valstybės vadovo atsakomybę.
Todėl kai D. Grybauskaitė vienus dalykus viešai komentuoja ir vertina, sakydama, ką galvoja ir kaip, jos manymu dera ar nedera elgtis, o apie kitus dalykus netikėtai tyli, mums natūraliai turi kilti klausimas: kodėl tyli? Kodėl valstybės vadovė kartais ima ir dingsta tada, kai ją rinkusiai tautai kaip tik turėtų būti svarbi jos pozicija?
„Ypatingų komentarų prezidentė čia neturi, nes tai yra kompetencija Vyriausybės <...> Prezidentė to nekomentuoja, tiesiog pabrėžia, kad Lietuvos energetika nėra vien tik branduolinė, ji yra vykdoma kompleksiškai, o atominė yra tik viena iš šakų“, - pareiškė D. Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys. Ir viskas: tiek žinių.
Palaukit, palaukit. O kaip dėl „Leo LT“? Juk ir per prezidento rinkimų kampaniją, ir tapusi valstybės vadove D. Grybauskaitė įgarsino nemažai „ypatingų komentarų“ apie atominės elektrinės reikalus. Ji aiškiai sakė, ką galvoja ir kaip, jos supratimu, reiktų elgtis, nors tai ir „yra kompetencija Vyriausybės“.
Taigi vienu atveju Vyriausybė ir mokoma, kaip jai elgtis, ir raginama, ir skubinama, o kitu atveju – „ne mano reikalas: žinokitės“. Kai vėjyje plaikstosi populiarios kovos su „oligarchija“ vėliavos, prezidentė per daug nepaiso, kur Vyriausybės kompetencija, o kur – ne: ryžtingai moja ranka ir byloja tautai. Bet kai Vyriausybės energetinė politika patiria nesėkmę, ji traukiasi atokiau ir sako, kad tai – ne jos daržas.
Gal vis dėlto ne kompetencijų atskyrimas, o kiti politiniai motyvai lemia prezidentės kalbėjimą arba nekalbėjimą? Juolab, kad esama ir kitų pavyzdžių, kurie liudija, kad D. Grybauskaitė ne itin skrupulingai skirsto politines kompetencijas į „Vyriausybės“ ir „prezidento“. Prisiminkime kad ir valstybės vadovės reakciją į vėtros padarinius šią vasarą. Tąkart premjeras Andrius Kubilius kažkur pranyko, o prezidentė žmonėms apsireiškė ministro pirmininko, kalbančio apie nuostolių kompensavimą, vaidmenyje.
O kaip dėl Ūkio ministerijos siūlyto „Visuomio“ projekto? Ar prezidentė sakė, kad tai – Vyriausybės kompetencijos sritis, ir todėl ji nekomentuosianti? Nieko panašaus! “Idėja įdomi, ji gerai prigijo Skandinavijoj ir duoda gerą rezultatą. Lietuvoje projektas visiškai neparengtas lietuviškai aplinkai“, - kategoriškai pareiškė valstybės vadovė. Ir „Visuomis“ nugeibo, neatsiradęs.
Po netikėto balsavimo Seime, kai parlamentarai nusprendė atimti mandatą tik iš L. Karaliaus, bet palikti jį A. Sacharukui, prezidentės vardu kažkodėl prabilo nacionalinio saugumo klausimus kuruojantis patarėjas Jonas Markevičius. Jis pareiškė: „Prezidentė negali vertinti Seimo sprendimo, kaip ir negali vertinti Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo: priima juos kaip faktą“.
Kodėl negalima vertinti Seimo elgesio? Kas sakė, kad prezidentė negali vertinti Seimo sprendimų? Kas per nuostata – „priimti kaip faktą“? Visi valstybės gyvenimo faktai yra faktai, kad ir ką apie juos galvotų ar sakytų prezidentė. Bet juk galima juos vertinti, užuot neutraliai „nusifaktinus“, ypač kai kalbama apie politiškai svarbius sprendimus. Juk D. Grybauskaitė – ne svetimos valstybės vadovė, kad nesikištų į Lietuvos politinius reikalus.
Beje, komentuoti ir vertinti baltarusiškos politikos „faktų“ D. Grybauskaitė kaip tik nevengia. „A. Lukašenka yra ekonominio ir politinio stabilumo Baltarusijoje ir jos nepriklausomybės garantas“, - citavo agentūra „Reuters“ per susitikimą su ES šalių ambasadoriais Vilniuje D. Grybauskaitės sakytus žodžius.
Stipru! „Atskirų žiniasklaidos pranešimų iš uždarų susitikimų nekomentuojame“, - aiškinosi vėliau prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys. Bet „Reuters“ – ne koks glamūrinis žurnaliūkštis, o ES šalių ambasadorių susitikimas – ne privatus alaus vakarėlis su kiaulės koja ir liaudies šokiais ant stalų ar po jais. Kas pasakyta – ištarta kaip politinė nuostata, o ne kaip komplimentas akyse susitrejinusiam užstalės pašnekovui po dešimtos taurelės.
Tad vienur Lietuvos valstybės vadovė taip aktyviai reiškia nuomonę, kad vėliau jos atstovams net tenka „nekomentuoti“, o kitur ji ūmai pranyksta ir priima dalykus „kaip faktus“, nors faktai prašyte prašosi vertinimo iš valstybės vadovo pozicijų.
Yra dar trečias prezidentės viešos laikysenos bruožas – kaip antai „Sodros“ ir alkoholio klausimais. Prezidentė nuolat kartoja, kad skubiai reikia gerai parengtos „Sodros“ reformos. Bet ji kažkodėl neskelbia viešai savo matymo ir vengia kalbėti apie galimus konkrečius sprendimus, kad ir pensinio amžiaus didinimą. Ji tik periodiškai „patarkuoja“ tai vieną, tai kitą socialinės apsaugos ir darbo ministrą ar visą Vyriausybę.
Šiomis dienomis ji pareiškė nepasirašysianti Seimo priimtų įstatymo pataisų dėl prekybos alkoholiu sušvelninimo, leidžiančių alkoholinius gėrimus pardavinėti nebe iki 22-os valandos, o iki vidurnakčio. „Turiu nuomonę tokią: tautos girdyti neverta ir tokio įstatymo nepasirašysiu“, – praėjusį sekmadienį sakė šalies vadovė.
Frazę „tautos girdyti neverta“ dėkinga tauta tikrai turėjo išgirsti ir džiaugtis, braukdama laimės ašarą. Ta proga daug kas net galėjo išlenkti taurelę į išmintingos prezidentės sveikatą. Juk kone kiekvienas sėkmingai besigirdantis tautietis paklaustas pritars politinei nuostatai, kad „tautos girdyti neverta“. Svarbu ištarti teisingus žodžius: kaip juos įgyvendinti – tebūnie „Vyriausybės kompetencija“...
Girdime iš Daukanto aikštės, kad reikalinga „Sodros“ reforma, bet negirdime, ką ir kaip daryti, kurie žingsniai būtini ir teisingi, o kurie – ne. Girdime, kad tautos girdyti nevalia, bet jokios sistemingesnės mintys antialkoholiniu klausimu, išskyrus prekybos tinklų darbo laiko ribojimą, iš prezidentūros nesklinda.
Apibendrinus tai, kas sakyta prezidentės viešo buvimo ir išnykimo tema, peršasi išvada: Daukanto aikštės politinėje virtuvėje politiką nustelbia viešieji ryšiai, o pastarųjų kokybė yra geriausiu atveju vidutiniška. D. Grybauskaitė, manding, yra daug geresnė politikė, nei kartais atrodo, o už tai, kaip prezidentė atrodo, atsakinga ir jos komanda.
Viešųjų ryšių broką galima greitai taisyti, pasirinkus kitokią viešųjų ryšių strategiją, išsprendus tam tikras techninio pobūdžio problemas. Politikos broką taisyti yra sunkiau, nei viešųjų ryšių gedimus, nes politika yra daugiau turinys nei forma. Jos nepagražinsi, nepakeisi prekės ženklų pagalba, už algą nenusipirksi ir konkurso keliu neatrinksi.
Tad kur šuo pakastas: ar prezidentė pasirinko bailoką viešųjų ryšių strategiją su aktyvuota „nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau“ programa sudėtingiems atvejams, ar reikalus veikiau gadina politinės kompetencijos trūkumas jos komandoje? Gal vienodai prisideda ir viena, ir kita?
Kodėl valstybės vadovė, kurią žmonės rinko už drąsą, ryžtą ir ekonomikos išmanymą vengia drąsiai reikšti nuomonę svarbiais ekonominiais ir politiniais klausimais, apsiribodama efektingais gestais (energetika, apkalta Seime, „Sodros“ reformavimo būdai, veiksminga kova su girtavimu)?
Kritikai seniai kaltina D. Grybauskaitę populizmu. Šiandien atremti minėtus kaltinimus jai yra sunkiau, nei prieš metus, nes pamažu kaupiasi PR-inių politinių išnykimų ir „negirdysim tautos“, „kompensuosim nuostolius“ bei kitų blizgučių bagažas. Juo daugiau bus tokių blizgučių ir išnykimų, juo mažiau jos populiarumas bus susijęs su gera reputacija.