Kadaise kurtas įvaizdis „Lietuva – drąsi šalis“ greičiausiai gimė iš didelio noro (wishful thinking) , o ne iš adekvataus santykio su tikrove. Bent jau drąsaus minčių pateikimo viešojoje erdvėje – tikrai maža, o kritikai „drąsūs“ tol, kol slepia savo vardus arba apkalba už akių.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tačiau pasitaiko ir išimčių. Viena jų – Rimvydo Laužiko straipsnis apie „tinklo kartą“. Jame idėjos nevyniojamos į vatą, nedangstomos „viena vertus, kita vertus“ šydu.

Autorius atkreipia dėmesį į istorijos mokymo suprastėjimą. Sako, jog „valstybiniame istorijos egzamine neliko Antikos – vieno svarbiausių Europos civilizacijos pamatų“. Nuogąstauja dėl to, kad 11-12 klasėse „nebesimokoma apie vienos stipriausių pasaulio šalių, pirmosios vakarietiškos demokratijos – JAV atsiradimą“. 

Iš tiesų: juk šiandien gyvename tuo, ką sukūrė Vakarų civilizacija nuo Antikos laikų iki JAV tapimo pasaulio galybe.

Tiesa, čia pat autorius rašo, kad „programų tematika koncentruota į europocentrišką, smulkmenišką XX a. istorijos kalimą, tačiau nesuteikiama bendrakultūrinių žinių, gebėjimo suvokti daugiakultūrį pasaulį“, nes „juk yra didžiulė tikimybė, kad dabartinio dvyliktoko kolega bus indas arba kinas“.

Galima ginčytis dėl to, ar europiečiui tikrai svarbu mokykloje prisigraibyti kažin kokių „bendrakultūrinių“ žinių iš Indijos ar Lotynų Amerikos, užuot geriau išmokus savo civilizacijos – Europos – istoriją. Tai, kad kolega bus kinas ar indas, kažin ar geras argumentas mažiau dėmesio skirti savo europinei tapatybei.

Beje, žodis „europocentriška“ yra mėgstamas tų, kurie mielai apsigyvena Europoje ar JAV, bet spjauna į Vakarų istoriją ir kultūrą, alksta tik medžiaginės gerovės ir teisių bei pučia nuosavo kitoniškumo burbulą, užuot mėginę integruotis į juos priėmusią visuomenę. 

Žodis „klasika“ tampa „senienos“ sinonimu. Tiesa, gėris, grožis ir teisingumas skaidomi tarp „bedugnėmis“ atskirtų kartų ir kultūrų.
Vladimiras Laučius

Tačiau šio straipsnio tema – ne istorijos mokymas, o „tinklo karta“, apie kurios savybes ir keliamus iššūkius, pirmiausia – dabartinei švietimo sistemai, kalba R. Laužikas. Jis siūlo keisti švietimo sistemą atsižvelgiant į „tinklo kartos“ savybes ir ypatumus, kad ir kokios apgailėtinos tos savybės atrodytų vyresniesiems.

Pasak autoriaus, vyksta kartų konfliktas, kuris esąs sisteminio pobūdžio: „tinklo“ ir „ne tinklo“ kartos vis labiau tolsta viena nuo kitos. Kaip atrodo tas jų nutolimas? 

„Tinklo kartą nuo prieš ją buvusios kartos skiria bedugnė. Tai du skirtingi pasauliai. Tačiau tirdami tinklo kartą mes taikome industrinei visuomenei būdingus metodus, teorijas ir metodologines prieigas, kurios nepajėgios suprasti tinklo kartos, lygiai kaip ir taikydami šiuolaikinį požiūrį ir vertybes niekaip nesuprasime viduramžių visuomenės“, - rašo R. Laužikas.

Jau įdomiau. Pradėkime nuo to, kad kalbėjimas apie bedugnę tarp kartų (neva „skirtingų pasaulių“) ir požiūris, kad kurios nors epochos idėjos ir sampratos neleidžia tinkamai vertinti kitos epochos (ar kartos) idėjų ir sampratų, kad jų nejungia žmogaus prigimties, minties ir to, kas amžina, tiltai, yra anaiptol ne „savaime suprantama“, nekritikuotina nuostata.

Ši nuostata – tai įprastas „pažangizmo“ (progressivism), politikoje kartais tapatinamo su liberalizmu (JAV), o akademiškai – su istorizmu, ideologinis (politika) ir metodologinis (akademija) arkliukas. Iš esmės – reliatyvizmo arkliukas.

Ši nuostata skelbia, kad būtent gyvenamasis laikas su jo „reikalavimais“ ir vien jam būdingomis vertybėmis turi būti atskaitos taškas ir vertinimo kriterijus. O tai, kas sieja kartas ir epochas, leidžia joms vienai kitą suprasti ir vienai iš kitos mokytis, perimant kad ir neblėstančią meilės tiesai galią, esą kur kas mažiau reikšminga. 

Lyginti kažin kokį šikšnožmogį ar transformerius su Odisėju – tiesiog gero skonio įžeidimas ir vertybių hierarchijos paneigimas. Homero trolinimas, kalbant „tinklo kartos“ kalba.
Vladimiras Laučius

Šitoks požiūris neigia objektyvius matus, kurie leidžia spręsti, kas gali būti teisinga, gražu ir gera visais laikas, visoms kartoms ir epochoms, kas yra „klasika“ visos civilizacijos aukštumų prasme. Žodis „klasika“ tampa „senienos“ sinonimu. Tiesa, gėris, grožis ir teisingumas skaidomi tarp „bedugnėmis“ atskirtų kartų ir kultūrų.

Vertinti esą galime tik iš savo varpinės. Vertinimai bus nulemti istoriškai ir kultūriškai subjektyvių, ir jei pasenusių, tai jau nebe kažin ko vertų tos varpinės „vertybių“. Kiekviena nauja varpinė esanti vis labiau „pažangi“, tad privalome vadovautis jos rodomu pasaulėvaizdžiu bei diktuojamomis žaidimo taisyklėmis. 

Laikiškumo nesuvaržytos žiūros – sub specie aeternitatis – objektyvumas tuomet paneigiamas. Tai, kas buvo teisinga, gera, gražu ir siektina vakar, bus (net privalo būti) visai kitaip šiandien ir juolab kitaip – rytoj. 

Gilbertas Keithas Chestertonas gražiai pašiepė tokį požiūrį: “Moderniose diskusijose įsišaknijo kretiniškas įprotis sakyti, kad tokio ir tokio išpažinimo galima laikytis vienais laikais, bet negalima kitais. Mums tvirtina, kad tam tikromis dogmomis buvo galima įtikėti dvyliktame amžiuje, bet nebegalima dvidešimtame. Tai tas pats, kaip sakyti, kad tam tikra filosofijos mokykla įtikina pirmadieniais, bet niekaip neįtikina antradieniais“.

R. Laužiko jau, regis, nebeįtikina nei pirmadieniai, nei antradieniai, nei sekmadieniai: jis kalba, vaizdžiai tariant, apie aštuntadienį. „Tinklo kartos“ aštuntadienį, kuriuo privalu įtikėti ir kuriam visa turi paklusti: ir švietimo sistema, ir ankstesnių kartų patirtys, ir net... Odisėjas.

R. Laužikui kliūva teiginiai apie tai, kad „tinklo karta“ nesupranta pasakų. „Bet juk pasakos atsirado dar net seniau nei industrinė visuomenė, - sako jis. – Juk viena karta turėjo Odisėją, kiti Batmaną, o tretieji turi Transformerius. Ar tai ne tas pats didvyrio mitas, tik įvilktas į skirtingus naratyvus ir tik dėl to suprantamas skirtingoms visuomenėms?“

Ne, meldžiamasis, tai toli gražu „ne tas pats didvyrio mitas“. Na, nebent kam nors Leonardo da Vinci Giocondos šypsena atrodo tas pat, kas „Vampyrų dienoraščio“ Elenos šypsena, tik „įvilkta į skirtingus naratyvus“. Bet tai jau būtų ne laikmečių skirtumas ar kartų kaita, o paprasčiausia išprusimo spraga.

Lyginti kažin kokį šikšnožmogį ar transformerius su Odisėju – tiesiog gero skonio įžeidimas ir vertybių hierarchijos paneigimas. Homero trolinimas, kalbant „tinklo kartos“ kalba.

Homero kūriniai byloja apie žmogaus pasaulį su jo dramomis, ydomis, pagundomis ir dorybėmis. Hektoras tūkstančius metų buvo (ir tebėra) riteriškumo pavyzdys. O transformeriai yra būdas priversti mokėti pinigus už pasitenkinimą su pripučiama moterimi (ir nekantriai laukti tęsinio, kol pabliuškusi pripūstukė pripučiama iš naujo).

O kaip tuomet dėl televizijos? Prieš 30-40 metų buvo kalbama apie televizijos įvykdytą kultūrinį perversmą, „televizinę visuomenę“, kurios specifines vertybes ir gyvenseną kritikavo žinomi filosofai bei komunikacijos teoretikai. Ir ką?
Vladimiras Laučius

Beje, kaip manote, kodėl R. Laužikas taip staigiai peršoka nuo menamos Odisėjo kartos prie transformerių kartos? Todėl, kad esmingai klysta sakydamas – „viena karta turėjo Odisėją, kiti Batmaną, o tretieji turi transformerius“. Esmė kaip tik ta, kad Odisėją turėjo toli gražu ne viena karta.

Odisėjas tūkstančius metų buvo visoms Vakarų civilizacijos kartoms (ne tamsuoliams) žinomas ir kultūriškai reikšmingas herojus. Tūkstančius metų! O Batmanas? O Transformeriai? Kelerių metų, daugiausia – kelių dešimtmečių mada.

Visus tuos pramogų verslo išrastus pokemonus visi greit pamirš. O Homero kūriniai byloja mums amžinybės kalba. Jie pelnė tūkstantmečių šlovę ir tikrai nėra nei „vienos kartos“, kaip kad rašo R. Laužikas, nei vienos epochos „pasakos“.

Anot straipsnio autoriaus, pasenusiai švietimo sistemai ir jos atstovams, sakantiems, kad „tinklo karta“ yra nekūrybinga ir neturi vaizduotės, galima atsakyti: „Jie neturi industrinei visuomenei būdingo kūrybiškumo ir vaizduotės (ir neturi turėti), bet gal jų kūrybiškumas yra kitoks, mums neapčiuopiamas“.

Neapčiuopiamas? Kitoks? Žinote, galime visą parą stebėti slieką ir padaryti išvadą, kad jis yra kūrybingas, tik jo kūrybiškumas – mums neapčiuopiamas, nes negyvename žemėje, nelendame iš jos po lietaus ir nesame bestuburiai. 

Ir kas per apsėdimas su ta „tinklo karta“? Juk po Pirmojo pasaulinio karo daug kalbėta apie „prarastąją kartą“, bet niekas nemėgino moksliškai aiškinti, kad visuomenė ir švietimo sistema turi taikytis prie „prarastosios kartos“ vaizduotės, kūrybingumo ir mąstymo.

Gal buvo ir garo mašinos, ir telegrafo, ir telefono karta, kurių kiekvienai vien dėl technikos pažangos reikėjo taikyti vis kitokią išprususio žmogaus sampratą? Daniellis Bellas rašė apie XX a. vidurio jaunuolių kartą, įsėdusią į asmeninius automobilius ir pakeitusią visuomenės moralinį veidą. Na ir kas? „Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia? – Aš, automobilių karta!“ Taip? Ne.

Septintasis dešimtmetis – seksualinė revoliucija, vėl – nauja karta, vėl – naujos vertybės, nauji reikalavimai, maištai universitetuose, studentiškų nesąmonių protrūkiai. Praėjo, baigėsi. Žinoma, paliko pėdsaką – tarp daugybės kitokių pėdsakų. Bet Odisėjas kaip buvo, taip liko svarbus išprususiai visuomenės daliai. Na, taip, kai kam dar ir Mickas Jaggeris.

Jei manome, kad laikas žengti į tamsą, nes šito nori „tinklo kartą“, tai taip atvirai ir sakykime. Vidutinybė ir neišmanymas netaps geresni nuo to, kad juos paskelbsime tikrąja aštuntadienio pažanga.
Vladimiras Laučius

Sakysite – tinklas keičia visuomenę labiau nei pasauliniai karai, telegrafas, telefonas, radijas, asmeninis automobilis? O kaip tuomet dėl televizijos? Prieš 30-40 metų buvo kalbama apie televizijos įvykdytą kultūrinį perversmą, „televizinę visuomenę“, kurios specifines vertybes ir gyvenseną kritikavo žinomi filosofai bei komunikacijos teoretikai. Ir ką?

Pokyčiai atrodė nė kiek ne mažiau dramatiški nei dabar. Neilas Postmanas 1985 metais parašė knygą apie revoliucinę televizijos įtaką – „Amusing Ourselves To Death“. Puiki knyga, taiklios įžvalgos; prasti popieriai bukinamai žmonijai.

Pink Floyd“ pasigavo mintį, išleido 1992 metais albumą „Amused To Death“. Puikus albumas, graži muzika, įspūdingi žodžiai. Ar kuris nors iš autorių – N. Postmanas, Rogeris Watersas – siūlė visuomenei ir švietimo sistemai prisitaikyti prie „televizinės kartos“ vaizduotės ir kūrybingumo? Baikit juokus. 

Vyravo nuostata, kad reiktų nepasiduoti bukinančiai televizijos įtakai, apginti žmogų nuo sukvailėjimo, kurį lemia ekrano madų invazija. O dabar kažkodėl – viskas atvirkščiai: mums siūloma besąlygiškai tikėti tuo, kad „tinklo karta“ yra pažangi, ir ne protą ginti nuo tinklo informacinių svaigalų, bet apsvaigusią „tinklo kartą“ – nuo proto balso.

R. Laužiko nuostatose galima įžvelgti bent tris esmines silpnąsias vietas. Pirma – jis nekritiškai vadovaujasi istorizmo prietaru, kurį, tiesa, šių dienų akademija neretai kelia į „savaime suprantamybės“ ar bent jau respektabilios metodologinės prielaidos aukštumas. Pirmadienį galioja pirmadienio principai, o antradienį jie jau – atgyvena. Antradienio pavakare jau turime gyventi pusiau trečiadieniu!

Antras paklydimas, tiesiogiai susijęs su pirmuoju, tai – klasikos ir klasikinio išsilavinimo reikšmės nesuvokimas. Klasika kaip tik todėl ir yra klasika, kad jos kultūrinė svarba nekinta tarp pirmadienio ir sekmadienio. O „tinko kartos“ aštuntadienis jai keltų atlaidžią šypseną.

Transformeris, po paraliais, niekada nebus Odisėjas. Ne todėl, kad pasaulis ir žmonija nekinta, o todėl, kad skirtumas tarp šviesuomenės ir tamsuomenės yra amžinas. Jei manome, kad laikas žengti į tamsą, nes šito nori „tinklo kartą“, tai taip atvirai ir sakykime.

Mums siūloma besąlygiškai tikėti tuo, kad „tinklo karta“ yra pažangi, ir ne protą ginti nuo tinklo informacinių svaigalų, bet apsvaigusią „tinklo kartą“ – nuo proto balso.
Vladimiras Laučius

Kaip tik klasikinis išsilavinimas, gerų knygų (The Great Tradition) skaitymas, o ne „Google“ informacinio sąvartyno naršymas leidžia geriau suvokti, kas yra tikras kūrybingumas, o kas tėra mąstyti europinės civilizacijos kontekste nemokančio vienadienio tinklažmogio pypsėjimas. Vidutinybė ir neišmanymas netaps geresni nuo to, kad juos paskelbsime tikrąja aštuntadienio pažanga.

Trečia klaida – normatyvumo ir deskriptyvumo neskyrimas ar sukeitimas vietomis. Tai, kas vyksta, visai nebūtinai yra tai, kas turėtų vykti ir būti. Norma dažnai prieštarauja vyksmui. Tačiau šiandien ir akademijoje, ir viešojoje erdvėje yra įprasta manyti, kad pažvelgę pro langą galime iš pamatyto vaizdo nuspręsti, kaip turi būti, o ne atvirkščiai – išsiaiškinę, kaip turi būti, kas yra normą, vertinti tai, kas vyksta už lango.

Pagal šį naujybinį mąstymą, balandį, pamatę už lango žiemos vaizdus, galime daryti išvadą, kad taip turi būti, ir balandis greičiausiai yra žiemos mėnuo. 

Gerbiamieji, aprimkime, nekliedėkime dėl kiekvieno techninės pažangos driokstelėjimo, nemanykime, kad gyvename kaip tik tą sekmadienį, po kurio bus „neapčiuopiamas“, kaip sakytų R. Laužikas, aštuntadienis. Bus pirmadienis. Kitoks, nei praėjęs pirmadienis, bet – pirmadienis.
Taip, šitoks požiūris – konservatyvus ir „nepažangus“. O kas sakė, kad pažangiečiai (hegelininkai, marksistai, liberalai, įvairaus plauko istoristai) – visur ir visada teisūs?..

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Atleidžiama A. Vaitkunskienė: įtaka merui buvo per stipri (88)

Trečiadienį Vilniaus miesto tarybos posėdyje bus sprendžiama, ar atleisti Almą Vaitkunskienę...

R.I.T.A. Nemenkam skaičiui Rusijos verslininkų durys į gyvenimą Lietuvoje atsiveria būtent Druskininkuose penktadalis įmonių - fiktyvios (66)

Leidimų gyventi Lietuvoje Rusijos piliečiams Alytaus apskrityje duodama kone tiek pat, kiek Kauno....

Orai: vairuotojų laukia iššūkiai (13)

Antradienis bus sausesnis, debesų gretos praretės. Trečiadienį šalį pasieks krituliai, vietomis...

Vaistai nuo šakelės – gydo „moteriškas“ ligas, reguliuoja virškinimą, apsaugo širdį (3)

Ne veltui sakoma, jog gamtoje atsitiktinumų nebūna. Štai, pavyzdžiui, putino uogos sunoksta kaip...

Be J. Valančiūno likęs „Raptors“ San Antonijuje suprato tikrąją lietuvio vertę (6)

Nuolat daugybę kritikos sulaukdavęs ir vis ganduose dėl galimų mainų atsidurdavęs Jonas...

Rusijos nacionalinės gvardijos pareigūnas paleido šūvius į kolegas: aiškėja, kas nutiko (3)

Rusijos nacionalinės gvardijos padalinyje Čečėnijoje įvyko incidentas, per kurį žuvo penki...

Iššūkis „Žalgiriui“: dar nesužaidė su „Barcelona“ – jau ruošiasi kovai su „Real“ specialiai Krepšinis.lt iš Barselonos (5)

Kauno „Žalgiris“ įsivažiavo tarsi į NBA lygos ritmą, o krepšininkų poilsis yra vienas iš...

Viena pavojingiausių Lietuvos vietų: šių metų lietaus pasekmes dar pajausime

GRYNAS.lt lankosi Biržų regione. Geologai šią vietą vadina viena pavojingiausių Lietuvos...

Jei nebijote vorų ir gyvačių, jums pasisekė (9)

Vorų ir gyvačių paniškai bijo tikrai ne visi, tačiau tikrai galima sakyti, kad dideliam vorui...

Dangoraižį kūrė kaip priedą prie prabangaus automobilio (4)

Būstų kompleksas „ Aston Martin Residences“ išdygs pačiame Majamio centre. Šiame 66 aukštų...