M. Adomėno vertinimas – pagrįstas ir nuosaikus; V. Landsbergio – tarsi neigiamų emocijų pliūpsnis. Buvęs Tėvynės sąjungos pirmininkas prišnekėjo piktų dalykų, tik šįkart ne apie Lietuvos, kaimyninių valstybių ar Marso netikšas, kas būtų įprasta, o apie nuosavą partiją.
M. Adomėno nuomone, stabilaus elektorato TS-LKD turi apie180 tūkst. „Drąsos kelias“ atėmė apie 50 tūkst. Už konservatorius per šiuos rinkimus balsavo 206 tūkst., vadinasi, partija pritraukė apie 70 tūkst. anksčiau už ją nebalsavusių rinkėjų.
M. Adomėno teigimu, šie nauji rinkėjai – daugiausia jaunimas ir interneto vartotojai. Kaip svarbų TS-LKD sėkmės veiksnį politikas įvardijo gerai parengtą rinkimų kampaniją.
Savo ruožtu V. Landsbergis viską nupiešė niūriomis spalvomis. Jo nuomone, konservatoriai „nebuvo pakankamai geri“ ir prisidėjo prie „blogybės“ – centro kairės koalicijos susiformavimo.
Patriarcho požiūriu, konservatoriai turėjo užimti pirmą vietą. Kodėl neužėmė? Todėl, kad nepalaikė violetinės Garliavos ir šitaip atidavė rinkėjus „Drąsos keliui“.
Štai jo žodžiai: „Buvo ir tų, kuriuos atstūmėme ... ir dėl laikysenos labai visuomenei jautriais klausimais – kaip dėl vienos mergaitės likimo. Čia šnekama apie „Drąsos kelią“ ir kam mes leidome atimti rinkėjus. Leidome atimti mūsų rinkėjus“.
Sunku būtų pasakyti ką nors dar neadekvatesnio, keistesnio ir taip akivaizdžiai plaukiančio tik iš savojo „aš“ aukštybių. V. Landsbergiui net energetinė Lietuvos nepriklausomybė nublanko prieš violetinius Garliavos mitus ir nuosavą herojaus vaidmenį juose.
Tai gal konservatorių vyriausybė, užuot teikusi pirmenybę šalies ekonomikai, turėjo mesti šalin tuos niekingus darbus ir, pasiraitojusi rankoves, tapyti paveikslą „Landsbergis ir mergaitė“, kažkuo panašų į Pablo Picasso „Mergaitę ant rutulio“?
Lieka tik užjausti A. Kubilių ir nuoširdžiai pritarti šiam jo atsakymui: „Man kartais labai keistai skamba, kai mes pradedame kalbėti, štai finansų stabilumas yra kažkoks darbelis, kuris nieko bendro neturi su vertybėmis. Energetikos nepriklausomybė, tai čia, žinot, vėl – kažkoks darbelis, nieko bendro, bet va, jeigu mes mergaitės klausimu nepasisakėme, tai čia jau mes nebe vertybiniai.“
Apskritai vertėtų palyginti dabartinę TS-LKD padėtį su 2000-ųjų, kai pirmąkart valdžioje pabuvę konservatoriai pralaimėjo rinkimus. Tada jų pirmininkas buvo V. Landsbergis, dabar – A. Kubilius. Tada partija liko su vos 9 mandatais, dabar ji turi 33 mandatus. Kontrastas – akivaizdus.
Už konservatoriams katastrofišką 2000-ųjų rezultatą V. Landsbergis negalėjo būti neatsakingas. Tad kodėl už visišką anų metų nesėkmę V. Landsbergiui – jokių priekaištų, o pasiekus beveik keturgubai geresnį rezultatą vaizduojama, kad A. Kubilius nesusitvarkė?
Yra nemenkas skirtumas tarp 1996 – 2000 metų ir dabartinės konservatorių partijos. Anuometinė Tėvynės sąjunga iškilo ant populizmo bangos per 1996 m. Seimo rinkimus. Sėkmę juose lėmė V. Landsbergio aplinkos politinė mitologija ir Gedimino Vagnoriaus aplinkos ekonominis populizmas. Viešojoje erdvėje jos elitas atrodė itin prastai: nei mokėjo kalbėti, nei turėjo ką pasakyti. Jis buvo blankus ir neįdomus.
Šiandienos konservatoriai, kitaip nei jų pirmtakai prieš 15 metų, moka sklandžiau kalbėti ir turi ką pasakyti. Jie nebeatrodo blankūs ir neįdomūs. Kai kurie jų net patys rašo savo tekstus, o ir yra tokių, kurie parašo išties gerai.
Galima nesutikti su TS-LKD nuostatomis ar jos vykdyta politika, bet neįmanoma nesutikti su tuo, kad ši partija, kitaip nei prieš 15 metų, šiandien pretenduoja būti stipriausia gerai išsilavinusios visuomenės atstove. Galbūt po kelerių metų jai šioje plotmėje mes iššūkį liberalai ir socialdemokratai, tačiau kol kas ji ir tuos, ir anuos smarkiai lenkia.
Tai yra ir partijos pirmininko A. Kubiliaus, ir tokių jaunosios kartos politikų, kaip M. Adomėnas ar Paulius Saudargas, nuopelnas. Su paveikslu „Landsbergis ir mergaitė“ konservatoriai greičiausiai nebūtų pasiekę to, ko pasiekė. Jie būtų atrodė kaip inteligentiškas vyras su Drąsiaus Kedžio auksine grandine ant kaklo. Nei grandinėtiesiems šitai patiktų, nei intelektualiesiems.
Tas pat sakytina ir apie V. Landsbergio siūlomą „socialinio jautrumo“ laikyseną, kuri esą pritrauktų menkiau išprususį ir vargstantį rinkėją. Ją kaip vieną iš „gundymų konservatoriams“ yra taikliai apibūdinęs ir sukritikavęs M. Adomėnas: „Tai reikštų nukritimą tarp dviejų kėdžių: labai realu, kad dėl to mumis gali nusivilti vidurinė miesto klasė, o kad populistų elektoratas ūmai imtų ir įtikėtų naujai atrastu konservatorių „artumu žmogui“ yra gan mažai tikėtina“.
Problema yra ne ta, kad konservatoriai per daug dėmesio skyrė viduriniajai klasei. Problema yra kaip tik ta, kad jie atstovavo jai per menkai. Tikėtina, kad dalis viduriniosios klasės rinkėjų už juos balsavo tiesiog neturėdami kito pasirinkimo. Nes socialdemokratai juos gąsdino dideliais progresiniais mokesčiais, o liberalai jų neįtikino žiūrį į žmogų ne tik kaip rinkos mainų objektą. Tačiau šios dvi partijos bet kada gali perimti iš Tėvynės sąjungos dalį viduriniosios klasės balsų. Socialiniai-violetiniai V. Landsbergio receptai šį procesą paspartintų.