Šiandien viskas atrodo priešingai, nei aprašė W. Sombartas. Dabartis rėkte rėkia, jog natūralus žmogus – tai kapitalistinis žmogus, homo economicus. Kitoks žmogus atrodo apverstas aukštyn kojomis. Klausimo apie prigimtį išvis beveik niekas nekelia. Kapitalizmas įsigalėjo: natūralus, prigimtinis, neekonominis W. Sombarto žmogus visuotinai ištrintas iš atminties, nustumtas į gyvenimo paraštes, pasmerktas kaip atgyvena ir paniekintas.
Kaip 1996 m. rašė JAV neokonservatorius Danielis Bellas, „dabar, išsisprendus sovietų komunizmo moraliniams ir ekonominiams prieštaravimams (ar tai Istorijos, ar tik utopizmo pabaiga?), beliko tik kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai“ („The Cultural Contradictions of Capitalism“). Ir JAV liberaliosios kairės, ir konservatyviosios dešinės socialiniai teoretikai minėtus prieštaravimus pripažįsta, mato ir nagrinėja. Šiandienis kapitalizmas, jų požiūriu, savaime yra vertybinių įtampų ir idėjinių konfliktų šaltinis.
Ne vienu klausimu, kritiškai žvelgdami į kapitalizmą, JAV konservatoriai, tokie, kaip D. Bellas, sutartų su kairiųjų pažiūrų filosofais ir politikos teoretikais. Kad ir su Sheldonu Wolinu, kuris rašo, jog „pastaruoju metu, pradedant apytikriai Reagano vykdytos kontrrevoliucijos laikais, susikūrė ersatz-konsensusas: sutarimą dėl svarbiausių politinių institucijų ir praktikų pakeitė sutarimas, kad korporatyvinio kapitalizmo institucijos ir praktikos turi būti nuolatinės, o gerovės valstybę reikia sugriauti; kad turtingųjų apmokestinimas prilygsta „klasių kovai“; kad protestantizmas skelbtinas tautos pilietine religija“ („Democracy Incorporated. Managed Democracy and the Specter of Inverted Totalitarianism“).
Kairieji mąstytojai, kaip antai filosofas Richardas Rorty, negaili kritikos ir savo politiniams bendraminčiams, kurie, paskendę vėlyvojo kapitalizmo kultūriniuose demaskavimuose, „veik nebesvarsto, kokios galėtų būti alternatyvos rinkos ekonomikai arba kaip derinti politinę laisvę su centralizuotu ekonominių sprendimų priėmimu“. Nuo kapitalistinės ekonominės tikrovės atitrūkusiai kultūrinei kairei R. Rorty prikiša adekvataus suvokimo stygių: „kai dešinieji skelbia, jog socializmas patyrė pralaimėjimą, kultūriniai kairieji nelabai ką gali atsakyti“ („Achieving Our Country“).
Trumpai tariant, ne tik Europos, kur šitai atrodo įprasta, bet ir Amerikos akademinė bei viešoji erdvė nelaidoja priešpriešos „kapitalizmas vs socializmas“ ir išlaiko kritinį požiūrį į kapitalizmą ne tik tarp kairiųjų, bet ir tarp jų oponentų dešinėje. Tuo metu Lietuvai kapitalizmo problemos tarytum neegzistuoja. Matyt, suveikė smegenų švytuoklė: pusę amžiaus priverstinai smerkusi kapitalizmą šalis apsidžiaugė ir puolė naudotis galimybe su tuo pačiu įkarščiu smerkti socializmą. Ir šioje sąmonės būsenoje užsikonservavo dešimtmečiams. Buvęs ideologinis baubas virto nauja religija.
Lietuvos politinė kairė, kaip ir jai prijaučiantys viešieji intelektualai, vengia sisteminės kapitalizmo kritikos. Daugeliui mūsų vadinamosios kairės atstovų tokia kritika greičiausiai net būtų nuoširdžiai nepriimtina. Akivaizdu, kad neoliberalizmas be didesnių vargų prarijo ir suvirškino Lietuvos politinę kairę. Kaip sakė a.a. Algirdas Brazauskas, „socialdemokratija yra tas pats liberalizmas, tik iki tam tikros ribos“. Jei ta riba atsiranda tik ties liberalizmo kraštutinumais, tai šitokiai socialdemokratijai geriau tiktų nuosaikiojo liberalizmo iškaba.
Kapitalizmui (neoliberalizmui) iš pat pradžių buvo nusilenkta kaip duotybei, kurios niekuo nepakeisi, kuri nepriklauso nuo Lietuvos ir, vadinasi, turi likti anapus kritikos. Senu prisitaikėlišku papratimu nuspręsta palikti didžiuosius idėjinius klausimus ir atsakymus kitiems, tik šįkart jau – nebe Maskvai.
Nuo teisingos prielaidos, kad Lietuva viena nepakeis sistemos, prieita prie abejotinos išvados, kad neoliberalios socialinės-ekonominės sanklodos neverta kvestionuoti ar juolab atvirai kritikuoti bei ieškoti naujų kelių, galvojant apie esmines reformas. Daugių daugiausia, kas sugebama viešai išstenėti, yra pagraudenimai dėl Laisvosios rinkos instituto (LLRI) radikalizmo arba sena vargana litanija apie progresinius mokesčius (kurie jau ir taip yra). Nors daug svarbesnis klausimas – ne tai, ar įves vadinamieji kairieji dar vieną progresinį mokestį, bet tai, kaip visuomenei pasitikėti kairiaisiais, veik tobulai įkūnijančiais kapitalistinę – W. Sombarto nukalta prasme – pasaulėjautą.
Nepriklausomoje Lietuvoje negalėjo atsirasti tikra politinė kairė, nes nebuvo tikros, nuoširdžios ir sisteminės (kartu išlaikančios konstruktyvumą ir nenusiritančios iki popso arba nostalgijos kolūkinei praeičiai) kapitalizmo kritikos. Galbūt šiokia tokia išimtis – „naujoji kairė“ ir keli paskiri kairiųjų intelektualų balsai. Tačiau jie neturėjo politinės įtakos, kurią visąlaik darė minėtasis „liberalizmas iki tam tikros ribos“, lėmęs ir ekonominę politiką, ir ją teisinusią retoriką. Kaip rašė Zenonas Norkus, „realių ekonominių problemų mokslinę analizę pakeitė ekonominio neoliberalizmo propaganda, kuri bet kokį ekonominio gyvenimo tikrovės ir „laisvosios rinkos“ idealo neatitikimą skelbia tik apmaudžiu kliuviniu...“ („Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“).
Paradoksas: Vakaruose konservatyvioji dešinė atvirai kalba apie kapitalizmo ydas, o Lietuvos kairiesiems šitai atrodo esą tabu. Tuo metu Lietuvos idėjinėje dešinėje išaušo nauja mada: mėgautis hedonizmo ir egoizmo (kurie, pagal W. Sombartą, mynė kelią kapitalizmui) apraiškomis ir padariniais, kartu iškeliant ant pjedestalo parodomąjį socialinį neteisingumą ir nejautrumą.
Sumažino pašalpas – tikra laimė; studentai priversti atnašauti bankams – puiku; didėja mokesčiai – smagumėlis (ir dar didės); vyksta masinė emigracija – valio, tegul vyksta (mažės nedarbas); iškirto saugotiną mišką ar pasistatė namą neleistinoje vietoje – šaunuoliai (apsukrūs ir drąsūs, drąsios Lietuvos herojai); puikuojasi brangiu automobiliu ar ne pagal pajamas prabangia pilaite – wow, nulenkime galvas, tai – mūsų elitas... Jaunimas neranda darbo? Taip jam ir reikia. Paskutinis mados klyksmas – premjero patarėjo pasakymas, kad jaunimas turės pats sau susikurti darbo vietas.
Dešinioji politika Lietuvoje šitaip virsta paprasčiausiu chuliganizmu. Tačiau iš politikos juk kažin ko ir nereikalaujame – ypač jei kalbama apie protą ir padorumą. Didesnė bėda – kai šitokie poslinkiai matyti kultūros, ne tik politikos erdvėse.
Panašiai kaip žiniasklaidos atstovai vadinami demokratijos sarginiais šunimis, kultūros žmonės kapitalizmo atžvilgiu tradiciškai atlikdavo humanizmo gynėjų vaidmenį. Buržuazinės visuomenės ydas kritikavo ir socialistinių, ir konservatyvių pažiūrų menininkai bei mokslininkai. Šiandien tos kritikos ar bent jau distancijos, sveikos aristokratinės ironijos ir šaltuko malonumų ieškotojų, apetitu besipuikuojančių apsirijėlių, gobšuolių ir karjeristų atžvilgiu labai trūksta. Vyrauja atvirkštinė – trečiarūšių kapitalizmo garbintojų gausinimo ir skatinimo tendencija.
O juk kultūra yra ta sritis, kurioje W. Sombarto aprašytas ekonominio žmogaus nenatūralumas – stovėjimas ant galvos ir vaikščiojimas ant rankų – byloja apie gęstančią viltį stabdyti valstybės ir visuomenės nužmogėjimą. Panašiai valdžią liaupsinanti žiniasklaida skamba varpais demokratijai liudydama, kad norima nebe laisvės, o šeimininko.