Archetipinės kaimo idilės persunktas serialas kaltinamas dėl įtakos 2016 m. Seimo rinkimų rezultatams. Feisbuko burbulas, savo ruožtu, sukūrė kitą politinių įtakų erdvę su įvairių selebričių ir jų fanų kariaunomis. Ir nors 2016 m. rinkimai įvyko ne pagal feisbuką, jo įtaka didesnė už serialo.
Kai nagrinėjamas politinės komunikacijos trikampis „valdžia – žiniasklaida – visuomenė”, daugiausia dėmesio paprastai skiriama valdžiai ir politinei veiklai. Visuomenę stengiamasi dangstyti politinio korektiškumo šydu, o žiniasklaidą nuo kritinės refleksijos ir analizės gelbsti tai, kad ji laikoma „visuomenės veidrodžiu”.
Veidrodis pats į save pasižiūrėti negali, o būdamas gyvas daiktas su nuosavais interesais, kompleksais ir ambicijomis, tiesiog – nenori.
Iki feisbuko atsiradimo didžiųjų įtakų žaidime žiniasklaida buvo tas žaidėjas, kuris diktavo, kam būti ir kam nebūti viešosios erdvės tribūnose. Visuomenės interesų atžvilgiu žiniasklaida jautėsi esanti „paskutinė instancija”, silpnųjų globėja, o politikai jos bijojo ir vengė atviros konfrontacijos.
Tuo metu feisbukas tapo savitu velnio gundymu, iškraipiusiu tradicinę žurnalistiką su jos šiokiais tokiais profesiniais principais ne iš išorės, o vidaus. Feisbukas kažkuria prasme net labiau nei rinkos spaudimas padarė žurnalistus priklausomus, kaip kad tampoma priklausomais nuo žalingų įpročių.
Rinka spaudžia žurnalistus per priklausomybę nuo masinės auditorijos suvokimo lygio ir poreikių, žniasklaidos priemonės pajamų. Feisbukas, savo ruožtu, veikia per žurnalisto tuštybę, gundydamas jį virsti selebričiu, „garsenybe”.
Tai nėra vien psichologinė problema. Feisbuko gundymas keičia ne tik asmenybės savivoką, bet ir profesinio darbo turinį. Rašydamas straipsnį, vesdamas laidą, komentuodamas įvykius feisbuko sugundytas žurnalistas galvoja ne tik apie jo atstovaujamos žiniasklados auditoriją, žurnalistinį objektyvumą, profesionalumą, kuklumą, bet ir galimus atgarsius feisbuko burbule. Nuo šiol jie jam itin svarbūs.
Vadinasi, butaforija, pseudoįvykis tampa svarbiu savęs vertinimo kriterijumi.
Žurnalistas pasitikrina savo profesinį lygį, objektyvumą ir net žinias ne tiek bandydamas geriau suvokti tikrovę, išgirsti kitokias nuomones, aprėpti ir įvertinti visumą, semtis žinių iš intelektualesnės lektūros, kiek paprasčiausiai stebėdamas atgarsius feisbuko komentaruose ir skaičiuodamas laikus prie to, kas liečia jo nepakartojamą ego.
Priklausomybė nuo feisbuko burbulo žurnalistui yra sunkus profesinio nepriklausomumo išbandymas. Neįmanoma išlikti nepriklausomu žurnalistu tam, kuris priklausomas nuo feisbuko nuotaikų ir madų. O čia viskas paprasta: kuo garsiau loji, tuo daugiau žmonių ateina pasiklausyti; kuo pikčiau kandi, tuo didesnė minia lauks, kada liesis kraujas.
Socialinio tinklo selebritis, uoliai dirbantis burbulo auditorijai, mažai kuo skiriasi nuo politiko, uoliai dirbančio savo rinkėjams – Seime, apygardoje, žiniasklaidoje.
Žiniasklaidoje politikas yra svečias, o žurnalistas – profesinių reikalavimų laikytis turintis šeimininkas. Feisbukas šią skirtį išgarina: politikai pradeda „informuoti”, žurnalistai – įtikinėti, telkti ir agituoti. Juos suvienija bendra ir smagi veikla, kuri vadinasi propaganda.
Kai kurie Andriaus Tapino ir Ritos Miliūtės postai ar komentarai feisbuke visiškai atitinka propagandinio telkimo ir atgrasymo principus. Dalis politikų nuolat vaizduojami kaip priešai. Neigiamas priešo paveikslas metai iš metų įtvirtinamas auditorijos sąmonėje. „Savi” telkiami sukarikatūrinant priešą ir iš jo šaipantis.
Tie patys teiginiai apie priešų nešamą blogį skirtingais ar net tais pačiais žodžiais kartojami daugybėje postų. „Kartojimas yra sėkmės pamatas, o paprastumas – raktas į masių emocinį ir protinį pasaulį”, – rašė nacių propagandiniai ruporai.
Tai, kuo selebričio komplekso kamuojamas žmogus virsta feisbuke, ypač jei tas žmogus – žurnalistas, ima atsispindėti ir jo profesinėje veikloje. Pažvelkite į kai kuriuos feisbuke aktyvius tekstų autorius ar laidų vedėjus: jie jau nebe tiek žurnalistai, kiek feisbuko „tautos” atstovai ir prokurorai viename asmenyje.
Nemėgstamus pašnekovus jie net ne kalbina, o tardo, kaip Gestapas ar inkvizicija, nes „žino” tiesą. Jiems tereikia, kad kaltinamasis prisipažintų, išsidurtų, sutriktų ir prasitartų. Jie įsitikinę, kad tai – tikra žurnalistika.
Jis yra toks pat propagandinis feisbuko herojus, kaip Pijus – propagandinis „Naisių vasaros” herojus. Abu – selebričiai, abu atstovauja savai archetipinei idilei, abu atlieka propagandinę funkciją, tik Pijų vaidina aktorius, o žurnalistą Tapiną vaidina Tapinas-visuomenininkas.
Danielio Boorstino nukalta „pseudoįvykio” sąvoką tinka didelei, gal net didžiajai daliai to, ką sukuria, išpučia ir įkūnija feisbukas.
Kaip sako Boorstinas, pseudoįvykių pasaulyje nelieka herojų – yra tik selebričiai, „garsenybės”. Herojus kuria folkloras, bet šiuolaikinėje visuomenėje beveik nebėra savo didvyrius kūrusios folk – tautos; liko tik masės. Ir krūva selebričių, kuriuos laikas veikia visai kitaip nei herojus: pastaruosius jis kuria ir brandina, o selebričius išmeta į istorijos šiukšlyną.
„Selebritis yra žmogus, pasižymintis tuo, kad yra labai įžymus”, – ironizuoja Boorstinas. Tai žmogus-pseudoįvykis, „sufabrikuotas tam, kad patenkintų mūsų perdėtus didybės poreikius”. „Jį sukūrėme mes visi – tie, kurie mielai skaitome apie jį, mėgstame matyti per televiziją, pirkti jo įrašus ir kalbėtis apie jį su draugais” (Boorstin, Daniel, The Image: A Guide to Pseudo-Events in America, Vintage Books, New York, 1961). Tipinis feisbuko ir YouTube TV veidas, tiesa?
Kad būtų aiškiau: Mozartas – herojus; Salieris iš Milošo Formano filmo „Amadeus” – ne herojus, bet dar ne selebritis; selebritis – tai toks visai mažiukas Salieris. Jis „Naisių vasaros” ir Lietuvos feisbuko įžymybių, apie kurias čia kalbėjome, lūpomis pakartotų tai, ką filmo „Amadeus” pabaigos scenoje į beprotnamį uždarytas Salieris sako kunigui:
„Aš užtarsiu už jus žodelį, tėve. Ir už visas šio pasaulio vidutinybes. Nes aš esu jų gynėjas. Aš – jų šventasis globėjas.”