Abu aiškinimai viešai nuskambėjo, juos abu galima argumentuotai pagrįsti. Tačiau išleidžiamas iš akių vienas svarbus dalykas: šios partijos skandalingas nenuoseklumas spaudžiant ir puolant oponentus tais klausimais, kuriais pati Tėvynės sąjunga nusipelno kritikos ir turėtų prisiimti atsakomybę bei pripažinti savo klaidas.
Ką daryti su nuosava atsakomybe? Pamiršti. TS-LKD pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui turėjo būti nepaprastai malonu pasirašyti dokumentą, kuriame reikalaujama pamiršti senas atsakomybes dėl AAE ir kalbėti tik apie šios akimirkos – „naujo atskaitos taško“ – atsakomybę. Konservatorių politinio G taško, vaizdžiai kalbant.
Nemalonusis atsakomybės taškas
Baltarusijos valdžia galutinai apsisprendė statyti AAE 2008 m. gruodį – kaip tik tada, kai buvo tik ką suformuota Andriaus Kubiliaus vadovaujama konservatorių daugumos vyriausybė.
Galimybę suteikti Baltarusijai finansinę paramą statant AAE Kremlius atvirai svarstė 2009 m. birželį. Šiems svarstymams nuskambėjus, Kubilius pirmąkart susitiko su Baltarusijos ministru pirmininku Sergejumi Sidorskiu (birželio 27 d.).
Ji pasiūlė „paspartinti darbą organizuojant prekybą elektra“, tuo tikslu „konsultuojantis, teikiant sistemines paslaugas“, etc. Ministerijos pateiktoje informacijoje konstatuojama, kad Lietuva ir Baltarusija planuoja statyti atomines elektrines, todėl interesas bendradarbiauti – abipusis.
Po susitikimo su Baltarusijos premjeru Kubilius sakė sulaukęs patvirtinimo, kad Baltarusija tikrai rengiasi statyti atominę jėgainę, pridurdamas, kad plačiau šiuo klausimu nediskutuota.
„Baltarusija teigia, kad turi elektros energijos perteklių ir, esant susitarimui, galėtų dalį elektros energijos tiekti Lietuvos vartotojams. Mes tuos pasiūlymus žinome, juos verta svarstyti“, – tuomet sakė Kubilius (BNS).
2009 m. rugsėjo16 d. Kubilius antrąkart susitiko su Baltarusijos premjeru. Sidorskis pasiūlė Lietuvai dalyvauti atominės elektrinės statybos Baltarusijoje projekte. Kubilius atsakė, kad Lietuva atidžiai išnagrinės šį pasiūlymą, tačiau tai esą nepakeis naujos Visagino AE statybos planų.
Per trečią susitikimą su Sidorskiu 2010 m. balandžio 30 d. Kubilius teigė išreiškęs „tam tikrų pastabų dėl vietos“, tačiau pridūrė: „Šias problemas galime spręsti plėtodami bendradarbiavimą, o ne ginčydamiesi labai karštai ir emocingai, kaip kartais susidaro vaizdas.“
Baltarusijos premjeras pakvietė Kubilių vasarą apsilankyti Minske, kur turėjo būti atidaromas lietuvių statybinių medžiagų centras („Senukai“). Kvietimas priimamas, Minske birželio pabaigoje Kubilius ne tik atidaro „Senukams“ priklausantį PC, bet ir susitinka su prezidentu Aleksandru Lukašenka ir premjeru Sidorskiu.
Lukašenka pasiūlė statyti vieną bendrą AE, o Kubilius, kaip pranešama, sureagavo pozityviai, patvirtindamas suinteresuotumą svarstyti šį klausimą (pagal Lietuvos URM pateiktą Kubiliaus vizito ataskaitą Nr. S2-536RN).
Praėjus dar mėnesiui Kubilius su bendražygiais mynė dviračiais po Baltarusija. Vėl susitiko su Baltarusijos premjeru, po to aplankė AAE teritoriją. Prieš susitikimą su Sidorskiu Kubilius žadėjo išreikšti nuomonę apie netinkamą AAE vietą. Tačiau po apsilankymo Astrave sakė nematęs, jog ten apskritai kas nors vyktų.
Dėmesio vertų pastangų stabdyti AAE iki pat 2011 m. pavasario iš esmės nebūta. Tik pavasarį–rudenį prasidėjo šioks toks bruzdėjimas, bet jau 2011 m. spalį Rusijos valstybinės AE korporacijos „Rosatom“ įmonė „Atomstrojeksport“ ir Baltarusijos atstovai pasirašė sutartį dėl dviejų Astravo AE blokų statybos.
Taip būdama valdžioje veikė partija, kuri dėl AAE valdančiuosius ir prezidentą dabar kone atvirai kaltina nacionalinių interesų išdavyste.
Tėvynės sąjungos „Mein Kampf“
Jei aprašytą įvykių eigą galima vadinti konservatorių vyriausybės grandiozinėmis pastangomis stabdyti Astravo AE, tai lieka tik padėkoti šiai partijai už sunkų darbą tėvynei Lietuvai. Visi kalti dėl Astravo AE, išskyrus juos. Visi tik žiopsojo, o jie kovojo. Visi prisidirbo, o jie neklysta.
Kaip čia neprisiminus Dariaus Kuolio apie Tėvynės sąjungą pasakytų žodžių: „Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti.“
Apie Tėvynės sąjungos „Mein Kampf“ – pavėluotą kovą su AAE ir išgalvotais Lietuvos sąmokslininkais, leidusiais ją statyti – gerai parašė Gediminas Kirkilas, primindamas problemos ištakas:
„Bet kuris sveiko proto žmogus supranta, jog sustabdyti statybas ar bent ženkliau paveikti statybos vietos pasirinkimą buvo galima tik pačioje AE statybų pradžioje, t. y. 2008–2010, gal dar 2011 m., o ne tuo metu, kai elektrinė beveik pastatyta. Tačiau tuometinė Kubiliaus vyriausybė ne tik nieko nedarė, bet, ko gero, ir pati buvo paskendusi iliuzijose, jog Astravo AE nebus pastatyta.“
Politikai dažnai naudojasi tuo, kad rinkėjai greitai užmiršta politinio gyvenimo įvykius, buvusias situacijas, sprendimus, kalbas.
Vadinamosios aktualijos nublanksta ir užsimiršta jau po kelių dienų ar savaičių, ir net svarbiausi einamųjų metų dalykai garuoja iš atminties daug greičiau nei iš supančios realybės, į kurios audinį įsipina kartais ir ištisiems dešimtmečiams.
Nesusipratimas, nes pamiršti praeitį reikalaujančioje konservatorių partijoje konservatizmo turėtų būti mažiau nei partijoje „Tvarka ir teisingumas“ – tvarkos ir teisingumo.
Išsisukinėjimas, nes labai patogu kažko nenuveikti patiems, kai nuveikti dar buvo galima, o tada pulti oponentus su šūkiu, kuris reikalauja pamiršti nuosavą neveiklumą.
Beje, šioje situacijoje kvailai atrodo ne Kubilius ir jo veiksmai dėl Astravo 2009–2010 m., o dabartinė partijos vadovybė, kurios keliama politinė isterija vis labiau panašėja ne tik į rimtą psichologinės pusiausvyros, bet ir logikos sutrikimą.
Tėvynės sąjungos G taškas: selektyvus užmaršumas
Logikos sutrikimai ir komforto zonoje leidžiantis būti nenuoseklumas – įsisenėjęs Tėvynės sąjungos ypatumas, kuris gerai matyti ne tik Astravo AE, bet kitais su energetika, saugumu, gynyba susijusiais valstybinės reikšmės klausimais.
Prisiminkime kad ir Visagino AE projekto istoriją. LEO LT pavadintas projektas gimė Kirkilo vyriausybės koridoriuose. Kubilius šį prieštaringai vertinamą projektą entuziastingai palaikė.
Ekonomisto Raimondo Kuodžio 2007 m. pavasarį Kubiliui išsakyti argumentai prieš šį projektą tuomečiam Tėvynės sąjungos pirmininkui jokio įspūdžio nepadarė, ir jis toliau ryžtingai palaikė LEO LT idėją.
Jei partiją palyginsime su kūnu, tai įsivaizduokite, kaip viskas vartėsi galvoje, kuri dar 2007–2008 m. rėmė LEO LT ir Kirkilą, o jau 2009 m. pradžioje iškėlė į prezidentus Dalią Grybauskaitę, kuri nuo 2008 m. Kirkilą puolė ir pavadino LEO LT „gėdingu, nevykusiu sprendimu“.
Tas pats atsakymas padeda apdangstyti Tėvynės sąjungos veidmainystę gynybos finansavimo klausimu. Rūsčiais veidais ir rūsčiomis kalbomis konservatoriai ėmė „stumti“ poreikį sparčiai didinti krašto apsaugos finansavimą tik po to, kai patyrė nesėkmę 2012 m. rinkimuose.
O kodėl ne iškart po Rusijos karo su Gruzija? Juk būtent tada tapo aišku, kad Kremlius ima žvanginti ginklais ir leidžia suprasti valstybėms kaimynėms esąs pasirengęs naudoti jėgą. Tėvynės sąjunga Gruzijos karo metais kaip tik laimėjo Seimo rinkimus ir perėmė vyriausybės vairą. Koks rezultatas?
Gan apgailėtinas: saugumo ir gynybos klausimus tarp savo politinių prioritetų nuolat pabrėždavusi Tėvynės sąjunga būdama valdžioje sumažino biudžeto asignavimus krašto apsaugai iki 0,9 proc. BVP.
Teisinosi krize. Bet juk turėjo būti kažkokia raudona linija partijai, tiek daug kalbėjusiai apie Rusijos grėsmę ir Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimą? Kodėl savo valdymo metais ji leido gynybos finansavimui Lietuvoje likti gėdingoje priešpaskutinėje vietoje tarp ES valstybių? Žemiau Latvijos ir daug žemiau Estijos?
Turėjo būti raudona linija. Bet jos nebuvo. Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė neatsistatydino net tada, kai TS-LKD valdymo kadencija persirito per vidurį, o biudžeto asignavimų krašto apsaugai procentinė BVP išraiška vis dar buvo 0,9.
Užtat dabar, eiliniame „naujame atskaitos taške“, konservatorių G taške, bepigu garsiai postringauti apie asignavimų krašto apsaugai didinimą iki 2,5 proc.
Ir Astravo AE keliamą grėsmę, ir poreikį išlaikyti priešą efektyviai atgrasančią kariuomenę suvokia ir daugelis Lietuvos politikų, nesvarbu, kuriai partijai atstovaujančių, ir visuomenė. Suvokti ir priminti šiuos dalykus nėra vienos partijos – konservatorių – prerogatyva.
Vertiname politikus ne tik pagal jų žodžius, bet ir – sprendimus bei rezultatus. Antrą kadenciją būdami opozicijoje, konservatoriai nuo sprendimų labai nutolę. Todėl, patinka jiems tai ar ne, turėtume prisiminti, ką gero jie nuveikė būdami valdžioje 2008–2012 m. Ir dėl Astravo AE, ir Visagino AE, ir dėl krašto apsaugos finansavimo.
Turbūt nesunku suvokti, kodėl Tėvynės sąjungos vadovams tokie prisiminimai kelia alergiją. Ir kodėl jie drauge su liberalais noriai pasirašo dokumentus, kuriuose tvirtinama, kad „šiandien yra naujas atskaitos taškas atsakomybei“.
Smagu senas problemas aplipdyti išsigalvotais „naujais atskaitos taškais“ ir, pridėjus tokių taškų į savo retoriką, užsiimti priešrinkimine propaganda.
