Rytų Europos studijų centro (RESC) partneriai Ukrainoje atkreipia dėmesį į svarbų įvykį: lapkričio 21 d. Rusijos Valstybės Dūmos patalpose įvyko visuomeninės organizacijos „Kultūros frontas“ steigiamasis susirinkimas. Šią iniciatyvą palaikė Dūmos deputatai, Kultūros ministerija, žinomi rusų menininkai.
Naujos organizacijos įkvėpėjas – imperinės Rusijos ideologas Aleksandras Duginas pavadino šį savo kūdikį „generaliniu štabu informacinio karo frontuose“.
Kiti steigėjai ir dalyviai rėžė kalbas apie tai, kad Rusijai reikalinga kultūros nacionalizacija tradicinių vertybių pagrindu, ir kvietė pereiti į „informacinį puolimą“. Tarp didžiausių Rusijos kultūros problemų, jų manymu, yra tai, kad iki šiol niekas nesukūrė nuostabių filmų apie Donbase siautėjusį iškilų karo nusikaltėlį Motorolą ir separatistų vadeivą Aleksandrą Zacharčenką.
Naujos ideologinės iniciatyvos esmę konceptualiausiai nusakė Duginas: „Mes turime ne kultūrą, o Antirusiją, su kuria kariaujame išorėje ir kuri yra mumyse. <…> Kultūros tiesiog nėra. Nieko nėra. Nėra šerdies, paradigmos, branduolio. Visa mūsų kultūra pastatyta ne šiaip ant pinigų pagrindo – ji priklauso kitai sistemai: išorinei, radikaliai nukreiptai prieš mūsų tapatybę. Mes pavergti. Kultūros prasme mes patys esame okupuoti.“
Šie „Kultūros fronto“ įkvėpėjų teiginiai, RESC partnerių Ukrainoje vertinimu, byloja apie jų pastangas pradėti Rusijoje kultūrinio karo vajų, panašų į tą, kurį 1966–1976 metais Kinijoje surengė chunveibinai. Kitaip tariant, Rusijoje pradedamas įgyvendinti Kinijos „kultūrinės revoliucijos“ atitikmuo.
Kinijos „kultūrinės revoliucijos“ metu buvo vykdomos masinės represijos ir naikinamas kultūros paveldas. Žuvo apie vieną milijoną žmonių – ir šimtą kartų daugiau žmonių nukentėjo. Buvo skelbiama, kad „kultūrinės revoliucijos“ tikslas yra kova su pastangomis atkurti kapitalizmą ir Kinijos komunistų partijos vidaus priešais – „revizionistais“.
Panašius tikslus kelia ir Dugino „Kultūros frontas“: ideologizuoti visą kultūrą, persekioti vidaus priešus – kitaminčius – ir pakloti ideologinius pamatus stalinizmo laikus primenančioms represijoms. Pareiškęs, kad Rusija yra „kultūriškai okupuota“, Duginas leido suprasti, kad ją reikėtų deokupuoti. Ar tai kažko neprimena?
Tai primena Kremliaus skelbtus tikslus Ukrainoje: vadinamąją „demilitarizaciją“ ir „denacifikaciją“. Panašios prigimties mirtį nešantis neapykantos užtaisas šįkart atsukamas į save – į savo valstybę, žadant susidoroti su menamais vidaus priešais – „Antirusija Rusijoje“.
Jei ši šventojo karo su „Antirusija“ pačioje Rusijoje iniciatyva kaip reikiant įsisiūbuos, tai reikš labai rimtą lūžį Putino kariaujamuose imperijos atkūrimo karuose. Tai reikš, kad jau žengiama į pralaimėjimo pripažinimo etapą, kuriame laidojamos pergalės viltys, išgalvojami nesėkmių pateisinimai ir ieškoma atpirkimo ožių tarp įsivaizduojamų vidaus priešų ir išdavikų.
Nors Ukrainos analitikai šią situaciją lygina su Kinijos „kultūrine revoliucija“, ji lygintina ir su tuo, kas vyko Vokietijoje artėjant prie pabaigos Pirmajam pasauliniam karui, kai vokiečiams tapo aišku, jog nieko gero nebus. Savo atsakomybę neigusi ir pasiteisinimų ieškojusi Vokietijos valdančiojo elito dalis tada skleidė mitą apie „peilio dūrį į nugarą“. Tas mitas buvo užvaldęs ir jaunojo ryšininko Adolfo Hitlerio mintis.
„Peilio dūrio į nugarą“ psichologija ir politinė mitologija yra persmelkusios ir rusų kuriamo „Kultūros fronto“ veikėjų galvas. „Antirusijos Rusijoje“ mitologema su visais iš jos plaukiančiais praktiniais padariniais (kol kas – hipotetiniais, atspindinčiais frontininkų šūkius ir užmačias), kaip ir ją grindžiančios prielaidos bei lemiančios istorinės aplinkybės, yra būtent tai, kas neleidžia nepagalvoti apie analogiją su Versalio išvakarių kaizerine Vokietija.
Tačiau turint omenyje, kad Duginas dabartinėje Rusijoje idėjiniu atžvilgiu tikrai nėra marginalinė figūra, o frontininkų steigiamasis susibūrimas vyko Valstybės Dūmoje, dalyvaujant šios deputatams, rusų „Kultūros frontas“ nėra Miuncheno alubariuose susiformavusių Hitlerio bendražygių atitikmuo.
„Kultūros frontas“ (bent jau kol kas) ideologiškai atidirbinės Rusijos valdžiai, šiuo metu pralaiminčiai jos pačios pradėtą karą Ukrainoje. Tai reiškia, kad „Antirusijos“ pirmiausia bus ieškoma ne silpno Rusijos kaizerio asmenyje ir ne tarp jo generolų, ne tarp tariamų išdavikų valdančiajame elite, o „nesusipratusioje“ visuomenės dalyje. Tuo frontininkai jau bus iš tiesų panašūs į Kinijos chunveibinus.
Kaip jų atsiradimas ir galimas įsigalėjimas atsilieps mums, Europai? Kol kas galima atsargiai prognozuoti, kad toks blogio blogyje pabudimas Ukrainai ir jos sąjungininkėms Vakaruose – tik į gerą. Kodėl?
Pirmiausia todėl, kad „Kultūros fronto“ svarbiausias priešas – jau nebe Ukraina. Nors „Antirusijos“ mitologema dalija Rusijos priešus į vidinius ir išorinius, pastarieji nėra svarbiausias jos taikinys. Vaizdžiai tariant, rusų raketos sukamos į pačius rusus. Nes tam, kad rusai įveiktų išorės priešus ir išgelbėtų pasaulį nuo „blogio“, pirmiausia, pasirodo, būtina „denacifikuoti“ juos pačius.
Pagrindiniu taikiniu, kariaujant kultūrinį karą, nustoja būti ne tik Ukraina, bet ir Vakarai. Per „Kultūros fronto“ susirinkimą nuskambėjo šiuo atžvilgiu įsidėmėtina ir svarbi mintis: reikia, kad Europa, pamačiusi, kokiu geru keliu eina Rusija, imtų pavydėti ir irgi užsimanytų tapti „normali“ (šią mintį įgarsino Dūmos deputatas Dmitrijus Pevcovas).
Galima juoktis, bet yra ir rimtas aspektas: jei frontininkų žodis bent iš dalies taps kūnu, tai reikš, kad Rusija norėtų ne tiek kariauti su NATO ir Vakarais šaltuosius ar juolab karštuosius karus, kiek naudoti savo minkštąją galią ir įkalbinėti Vakarus sukti Rusijos ideologine kryptimi.
Tai reikš, kad Rusija, nebegalėdama bent jau artimiausiu metu tikėtis sėkmės iš to, kas prieš du dešimtmečius tapo žinoma kaip „energetinė diplomatija“ ir kas skatino Vakarus žvelgti į ją pro rožinius akinius dėl glaudžios ekonominės partnerystės, suks ne geležinės uždangos, šaltojo karo ir maksimalaus izoliavimosi kryptimi, bet veikiau mėgins reanimuoti XX a. tarpukario dvasią, kai į Sovietų Rusiją buvo žiūrima ir su baime, ir kartu – su kairiesiems Vakarų intelektualams bei darbininkų masėms būdinga simpatija.
Skirtumas tas, kad simpatijų Vakarų visuomenėse Putino Rusija šįkart tikėtųsi jau ne tiek iš kairiųjų, kaip buvo Stalino laikais, kiek iš dešiniųjų. Būtent jiems skirti deputato Pevcovo žodžiai, kad kultūrinį karą laimėjusi „tradicinių vertybių“ Rusija bus „normali“ ir todėl – nepaprastai patraukli liberalizmo ir LGBT nukankintiems Vakarams.
Tai, kad kariaujanti imperialistinį karą valstybė lygiagrečiai pradeda kariauti ir pilietinį karą su pačia savimi savo teritorijoje, gali tiek atitolinti valdančiojo režimo silpimą arba žlugimą, kaip kad norėtų „Kultūros fronto“ užsakovai, tiek jį priartinti. O priartinti gali kaip tik todėl, kad, smarkiai spaudžiant savas visuomenes, visada yra rizika perspausti ir sulaukti atpildo.
Net jei nebus socialinių neramumų ir maišto, nes Rusijos visuomenė – pernelyg atbukusi, pačiame elite gali stiprėti suvokimas, jog tolesnis tamsybiškumo ir politinio, kultūrinio bei ekonominio izoliacionizmo skatinimas veda valstybę į aklavietę, o jos elitą – į tokį gyvenimą, kuris bus kažkuo panašus į Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Uno šukuoseną: gal ir gražus, bet su daugybe esminių ir nepatogių išlygų.
Tikėtis, kad frontininkų karas su „Antirusija“ paskatins vis niūresnei ateičiai pasmerkiamą Rusijos elitą ir didžiųjų miestų vidurinį sluoksnį galvoti apie šalies demokratizavimą, būtų gana naivu. Taip pat naivu būtų tikėtis ir to, kad dabartinę karingą ideologiją staiga pakeis hipių šūkis „make love, not war“.
Tačiau ką vidaus fronto atsiradimas ir masinės represijos tikrai gali padaryti – tai sukelti papildomą didelę įtampą visuomenėje. O labai įsitempusi visuomenė, iki šiol gyvenusi pagal šūkį „duonos ir reginių“, ima mažiau domėtis reginiais ir daugiau galvoti apie duoną. Vadinasi, šaldytuvo kare su televizoriumi, kurį pastarąjį dešimtmetį Rusijoje laimėdavo televizorius, gali įvykti lūžis.
Ir tada „balandžiams“ Rusijos elite jau būtų gerokai lengviau nugalėti „vanagus“. Nes ekonomika vėl taptų svarbesnė už politinę mitologiją. Kaip grūmodamas Vakarams Putinas pasiekė priešingo rezultato nei pats norėjo – labai sustiprino NATO, – taip mojuodamas ideologiniu vėzdu jis rizikuoja diskredituoti ir savo ideologiją, ir save – net gana lojalios visuomenės dalies akyse.
O nedemokratinės Rusijos elitas, nors ir falsifikuoja rinkimų rezultatus, vis dėlto yra priverstas atsižvelgti į visuomenės nuotaikas. Masių nepalankumas, ypač valdžiai patiriant nesėkmes ekonomikoje ir mūšio lauke, kenkia ne tik demokratinių visuomenių lyderiams, bet ir oligarchijoms ir tironijoms.
