aA
Lietuva raukydamasi toliau ragauja gražiai atrodančius, bet karčius ir kartais nuodingus Vokietijos kanclerės Angelos Merkel politikos vaisius, kurių per vasarą sočiai pribyrėjo iš Minsko pusės nelegalių migrantų pavidalu.
Vladimiras Laučius. Migrantai iš Baltarusijos – Rytų diktatorių „ačiū“ kadenciją baigiančiai Merkel
© DELFI / Andrius Ufartas

Beveik visi puikiai suvokia, kad baltarusių hibridinė keršto akcija Europai, panaudojant nelegalius migrantus, įvyko ne tik todėl, kad Aliaksandras Lukašenka norėjo keršyti, bet ir todėl, kad tam buvo palanki dabartinė Europos Sąjungos prieglobsčio politika bei 2015-aisiais skleista „priimsime visus“ propaganda.

Maža to, Lietuvos ir kitų ES šalių tylus susitaikymas su šia propaganda ir ja grįsta politika vyko tokiomis aplinkybėmis, kurias vertėtų ilgam įsidėmėti ir nagrinėti kaip skaudžių politinių klaidų pamokas.

Puikiai žinome, jog tą propagandą skleidė tikrai ne visos ES valstybės, ir nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog jos padariniams pritarė dauguma europiečių. Maža to, Lietuvos ir kitų ES šalių tylus susitaikymas su šia propaganda ir ja grįsta politika vyko tokiomis aplinkybėmis, kurias vertėtų ilgam įsidėmėti ir nagrinėti kaip skaudžių politinių klaidų pamokas.

Deja, daugybė užsienio politikos klaidų, galinčių turėti skaudžių ilgalaikių padarinių, padaroma interesų grupėms siekiant trumpalaikės naudos ir pergalių vidaus politikos žaidimų aikštelėse.

Kai po 2011 m. Fukušimos avarijos Vokietijos žalieji tapo galvos skausmu A. Merkel vadovaujamai partijai, ji neutralizavo šią grėsmę pasirinkdama branduolinės energijos visiško atsisakymo kursą. Vokietijos žalieji prarado vieną iš savo kozirių, krikdemai ideologiškai pažaliavo, bet užtat neprarado svarbių pozicijų vidaus politikos galios žaidimuose.

Kai po 2015 m. dirbtinai įsiūbuotų minios emocijų Vokietijos socialistai pabandė sulošti nelegalios migracijos korta, Merkel, panašiai kaip ir Fukušimos atveju, tiesiog atėmė iš savo oponentų šį kozirį. Vokietijos krikdemai ėmė kalbėti kairuoliška populistine „jautrumo“ kalba, įsuko „jautrumo“ propagandos mašiną ir šitaip neutralizavo savo varžovus socialistus (socialdemokratus).

Abiem atvejais Merkel pasiekė neblogų trumpalaikių vidaus politikos rezultatų ir išsaugojo valdžios kėdes sau ir savo partijos bendražygiams. Tiesa, po šių jos viražų paaiškinti, kuo Vokietijos krikdemai esmiškai skiriasi nuo žaliųjų ir socialistų, tapo dar sunkiau, nors jau ir prieš 10 metų nebuvo lengva. Bet mums dabar rūpi ne tiek šis, kiek kitas – užsienio politikos kampas.

Kitaip tariant, vidaus politikos kova su žaliaisiais baigėsi Nord Stream 2 projektu, kurio ideologiniu angelu sargu tapo Angela Merkel.

Užsienio politikoje minėti viražai atvėrė net dvi Pandoros skrynias. Pirma, branduolinės energetikos atsisakymas natūraliai pastūmėjo Vokietiją Rusijos dujų link. Kitaip tariant, vidaus politikos kova su žaliaisiais baigėsi Nord Stream 2 projektu, kurio ideologiniu angelu sargu tapo Angela Merkel.

Geopolitinė žala, kurią šis projektas daro Vidurio Rytų Europos regionui ir Ukrainai, ne kartą minėta ir ekspertiniu, ir aukščiausiu politiniu lygiu. Dėl Nord Stream 2 Vokietija leido sau net konfliktą su JAV. Ką ir kalbėti apie Europos sankcijas Rusijai, kurios, įgyvendinant Nord Stream 2, atrodo ne kaip nuoširdus sudrausminimas, o kaip BDSM elementas erotiniuose žaidimuose.

Antra Pandoros skrynia – nelegalios migracijos suformuoti įtampų židiniai tiek ES valstybėse (integravimas, multikultūrizmas, saugumo užtikrinimas, etc.), tiek visoje Bendrijoje (bylos prieš ES valstybes Europos Žmogaus Teisių Teisme, etc.). Būtent ši Pandoros skrynia atveria nemenkas ES saugumo spragas ir, vadinasi, palankias spaudimo, agresyvaus veikimo prieš Vakarus perspektyvas tokiems režimams, kaip Lukašenkos.

Todėl Lukašenkos vykdoma hibridinė ataka prieš Lietuvą, Lenkiją ir Latviją turi skatinti mus ne tik stiprinti sienos su Baltarusija apsaugą, bet ir skirti daug dėmesio ligšiolinės ES migracijos politikos ir ją ginančios teisinės sistemos keitimui. Pirmieji žingsniai jau žengiami, sąjungininkų tikrai turime, tad svarbu išlaikyti šią kryptį ir nenuleisti rankų tada, kai šiųmetinių aktualijų keliamos aistros šiek tiek atvės.

Šiame kelyje teks įveikti kelias sudėtingas kliūtis. Dvi jau minėjau: tai, pirma, migraciją reguliuojančios ES teisės bei politikos spragos ir, antra, įtakingiausių ES valstybių vidaus politikos viražai, po kurių suartėjama su Maskva ir leidžiama į Europą plūsti šimtams tūkstančių nelegalų.

Dar viena kliūtis – emocinės politikos argumentai ir sentimentalios propagandos triukai (kur nors kada nors nuskendusių vaikų nuotraukos, etc.), kurie neretai panaudojami siekiant žlugdyti valstybių pastangas saugoti savo sienas ir gintis nuo jų nepaisančių pažeidėjų. Rusija tuo naudojosi „nukryžiuoto berniuko“ ir panašiais pasakojimais kare su Ukraina.

Tokiais atvejais stengiamasi apeliuoti į sentimentą – užuojautą, spausti klausytojų ašaras, pasakojant apie migruojančių vaikų, moterų ir senolių kančias, patiriamas todėl, kad kai kurios vyriausybės drįsta neįsileisti visų, pageidaujančių gyventi Europoje iš europinių pašalpų.

Jei manome, kad privalome vadovautis grynuoju sentimentu paremta „vertybine“ politika („visi, kam Afrikoje ir Azijoje sunku, turi teisę gyventi čia“), tai OK – plėtokime šį sentimentalų humanistinį argumentą: kodėl mes priimame tik tuos, kurie turi septynis ar dešimt tūkstančių dolerių, kuriuos sumoka žmonių kontrabandos verslui? Kuo už juos blogesni visi tie, kurie tokių pinigų nesukrapšto ir todėl negauna lėktuvo bilieto ar vietos kontrabandininkų laive?

Kodėl mūsų prieglobsčio politiką grindžiantis sentimentas leidžia ciniškai segreguoti žmones ir teikti pirmenybę turtingesniems, stipresniems? Turime pirmiausia padėti įsikurti Europoje labiausiai pažeidžiamiems – neturintiems, iš kur gauti tų penkių ar dešimties tūkstančių dolerių arba neturintiems nei jėgų, nei sveikatos leistis į sunkią, rizikingą kelionę.

Steikime misijas visose tose šalyse, iš kurių, Merkel pavyzdžio įkvėpti, priimame nelegalus, ir gabenkime iš jų tuos, kurie neturi pinigų ar jėgų kelionei. Tuomet dabartinė prieglobsčio logika bus ir logiškesnė, ir nuoseklesnė, ir nuoširdesnė.

Ne? Neketiname taip daryti? Leiskite paklausti, kodėl? Nuo atsakymo į šį klausimą ir turi prasidėti tikra diskusija su „priimsime visus“ kulto maldininkais.

Ir dar viena minėtina kliūtis – šiandien jau neretai girdimas argumentas, kad tikroji problema yra ne tiek ES migracijos ir prieglobsčio politika, net ne tiek Lukašenkos agresija, kiek Lietuvos vyriausybės užsienio politika.

Šis dalies opozicijos ir įvairių protesto dalyvių mėgstamas teiginys, kaip ir minėtas humanitarinis sentimentas, turi nemenką emocinį užtaisą. Visi, kuriuos erzina vyriausybės sprendimai dėl „galimybių paso“, Seimo valdančiosios daugumos nuostatų partnerystės klausimais, Tomas Vytautas Raskevičius, skiepų gamintojų sąmokslas prieš paprastą Žemės planetos žmogų, kiti siaubingi dalykai, kviečiami pasmerkti ir Lietuvos užsienio politiką. Tiesiog, kad nereikėtų atskirai važiuoti į mitingą prie Užsienio reikalų ministerijos.

Juolab, kad užsienio reikalų ministro pavardė – Landsbergis. Ir kaip Vytautas Landsbergis griovė kolūkius Lietuvoje, Gabrielius Landsbergis dabar kėsinasi griauti kolūkius Baltarusijoje. O tai – šventas dalykas. Šalin rankas nuo Baltarusijos! Su Lukašenka reikia kalbėtis. Logika maždaug tokia.

Matome ją ir Šeimų sąjūdžio aktyvistų reikalavimuose, kurių totali eklektika leidžia juos pavadinti madingu žodžiu: „hibridiniai“. Viskas viename – nuo gėjų iki Taivano. Jei perkate du Šeimų sąjūdžio šūkius, trečią gaunate nemokamai.

Matome ją ir Šeimų sąjūdžio aktyvistų reikalavimuose, kurių totali eklektika leidžia juos pavadinti madingu žodžiu: „hibridiniai“. Viskas viename – nuo gėjų iki Taivano. Jei perkate du Šeimų sąjūdžio šūkius, trečią gaunate nemokamai.

Lietuvos užsienio politiką tikrai yra už ką kritikuoti. Bet šiais laikais, kai aštrus kalbėjimas apie dalykus, kurių žmogus neišmano, daug kam atrodo geresnis pasirinkimas už elementarų objektyvumą, kuriam dažnai stinga aštrumo, praslysta nepastebėti arba specialiai ignoruojami pozityvūs mūsų užsienio politikos aspektai.

Pablogėję santykiai su Kinijos komunistų partija (iš komunizmo išsivadavusiai Lietuvai tai neturėtų atrodyti politiškai pražūtinga) ir silpstantys ekonominiai ryšiai su šia Rytų galybe juk yra ir tam tikras apsidraudimas, turint omenyje galimus Kinijos siekius ateityje naudotis ekonominiais svertais Lietuvoje vykdant Vakarams nepalankią politiką.

Šiuo atžvilgiu Lietuvos ekonominių santykių Rytuose diversifikavimas, nors trumpalaikėje perspektyvoje ir susijęs su šiokiais tokiais praradimais, gali turėti ir ekonominės, ir politinės ilgalaikės naudos.

Beje, kai Kinijos žiniasklaida kone kasdien, kaip sako Raigardas Boruta (RESC), šaiposi iš Lietuvos kaip JAV interesų šunyčio, garsiai lojančio ir tarnaujančio šeimininkui, galima nekreipti dėmesio į įžeidimus iš vaikiškų apsižodžiavimų arsenalo, bet verta atkreipti dėmesį į Pekino nutylimą svarbią aplinkybę: santykių su Kinija atšalimas yra ne tik JAV, bet ir Europos politikos vektorius.

Ir čia kalbu ne apie naują kinų komunistus labai erzinantį AUUKUS (Australija, JK, JAV) formatą, kuriame iš Europos šalių dalyvauja tik britai, bet pirmiausia – apie sparčiai kintantį ES sprendimų priėmėjų požiūrį į Kinijos investicijas, kuris susijęs ir su bendru politiniu požiūriu. Kinų „vertybiniai“ konfliktai su Švedija (apie jį mūsų užsienio politikos kritikai kažkodėl „pamiršta“) ir Lietuva – tik pirmosios rimtų poslinkių kregždės.

Galima ginčytis dėl to, kaip buvo priimtas sprendimas atidaryti Taivano atstovybę ir ją pavadinti; bet matyti visoje šioje istorijoje vien negatyvą – neobjektyvu ir naivu.

Lygiai taip neobjektyvu ir naivu pablogėjusiuose santykiuose su Baltarusija įžvelgti vien problemas, kurių esą galėjo nebūti, jei Lietuva būtų vykdžiusi nuosaikesnę, Lukašenkai priimtinesnę politiką. Tai – nesąmonė.

„Bet ką mes iš viso to laimėjome? Nieko“, – tvirtina kritikai. Netiesa. Laimėjome nemažai. Vienas svarbus laimėjimas – turėsime sieną, skiriančią Lietuvą nuo plačiųjų erdvių, iš kurių į Vakarus nuolat verždavosi tai hunai, tai mongolai, tai rusai, tai politiškai organizuojami nelegalai. Sieną, kuri pagaliau bus labai rimtai saugoma.

Ir dar vienas ne mažiau svarbus rezultatas – tai, apie ką metų pradžioje interviu „Delfi“ kalbėjo Andrius Kubilius: ES reformuojasi, taiso padarytas klaidas ir žengia gera kryptimi tada, kai tenka susidurti su krizėmis. Čia – tas atvejis, nes būtent nelegalios migracijos krizė Baltarusijos ir ES pasienyje daug kam atvėrė akis ir privertė pripažinti, kad ES teisinį migracijos reguliavimą ir ligšiolinę politiką laikas keisti.

Tai – bene geriausias realpolitik rezultatas, kurio galima buvo pasiekti vykdant iš pirmo žvilgsnio lyg ir perdėm idealistinę užsienio politiką. Jei minėtos permainos ES lygiu iš tiesų įvyks, tai dabartinė nelegalios migracijos krizė Lietuvoje taps tikra ir labai svaria užsienio politikos pergale.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(251 žmogus įvertino)
4.6016

Top naujienos

Po naujausių pranešimų apie Kinijos karinius pajėgumus – nerimas JAV: neturime žalio supratimo, kaip jiems tai pavyko (123)

Spalio 16 d. britų laikraštis „The Financial Times“ (FT) pranešė, kad Kinija išbandė...

Automobilių pramonės krizė kirto ir lietuvių gamintojams: darbuotojai – vėl prastovose (4)

Europoje viena po kitos užsidaro automobilių gamyklos , nuolat girdime apie lustų , žaliavų ir...

Karštus nuotykius išdavė feisbukas: 15-metė tapo motina, vaiko tėvas – nuteistasis (74)

Dvidešimtmečio vilniečio naktinės linksmybės su penkiolikmete mergina baigėsi ne taip, kaip...

Pavojingą bakteriją turi kone kas trečias – kol žmogus nieko nejaučia, kiti sėkmingai užsikrečia (58)

„Epidemijos ir pandemijos prasideda ir baigiasi, vienintelė tuberkuliozė yra amžina“, –...

Tokių vaizdų Lietuva nematė jau seniai: podiumu žingsniavo ir pusnuogiai, ir apsirengę (103)

Ryškiausias mados įvykis Lietuvoje – „ Mados infekcija “, vienam vakarui atvėrė buvusio...

Vytautė Merkytė | D+

Po baisiausios visų laikų aviacijos katastrofos Tenerifėje pritrūko karstų: iš pradžių niekas nesuvokė, kaip ant pakilimo tako galėjo susidurti du lėktuvai (3)

Kanarų salos yra pamilta lietuvių ir kitų europiečių atostogų vieta. Dar prieš pandemiją...

Į ringą grįžęs Maslobojevas po atkaklios kovos įveikė Abeną (56)

Po daugiau nei metų pertraukos į profesionalų ringą grįžęs pasaulio kikbokso čempionas...

Agnė Kulitaitė: mane apsvaigino ir išprievartavo. Mano istorija – viena iš milijono? (99)

Rugpjūčio mėn. „Delfi Plius“ publikuotas Agnės Kulitaitės tekstas su skausmingomis moterų...

Projektą „Šok su žvaigžde“ paliko dar viena pora (38)

Šeštadienio vakarą LRT televizijos eteryje su žiūrovais jau trečią savaitę sveikinosi pasaulį...