Didysis Tikėjimas iš didžiųjų raidžių skamba išdidžiai. Taip, tarsi į mūsų visų duris jau belstųsi didis įvykis, kurį tik ponas Kubilius gali įleisti į „paskendusią beviltiškose konvulsijose“, kalbant jo žodžiais, Lietuvą. Kas gi tai per nuostabus daiktas?
Pasirodo, pono Kubiliaus Didysis Tikėjimas – tai (sulaikykite kvapą) „užburianti ambicija“ modernizuoti ekonomiką (abu žodžiai – didžiosiomis raidėmis) ir įveikti skurdą (abu žodžiai – didžiosiomis raidėmis).
Ar jau jaučiate tą Didįjį Įkvėpimą? Ar jau užsidegė jūsų žvilgsniai Didžiojo Tikėjimo ugnimi? Jei taip, tai skubiai gesinkite, nes afekto būsena trukdo ramiai skaityti ir matyti realų gyvenimą, kuriame nieko neįkvepia nei technokratinės „užburiančios ambicijos“ ir „didieji tikėjimai“, nei gan juokingai skambantys tų ambicijų ir tikėjimų pranašai.
Negaliu neigti: politikoje pasitaiko vizionierių, kurių vizijos kartais įkvepia – bent jau trumpam – nemažą rinkėjų dalį. Bet tai – tikrai ne apie poną Kubilių, kuris tą patį per tą patį kartoja jau du dešimtmečius, vadindamas savo „didįjį tikėjimą“, kuriuo beveik niekas netiki, tai „užburiančia ambicija“, tai „proveržiu“, tai „Lietuva 2030“ (kuri atsirado 2012-aisiais ir kurią visi spėjo pamiršti 2013-aisiais).
Jei norima teikti vizijas, kurios įtikintų ir įkvėptų ne partijos bendraminčių būrelį, apsirūkiusių krišnaitų vorele šokantį iš rinkimų į rinkimus, bet nemažą visuomenės dalį, pirmiausia reikia turėti įkvepiančių vedlių. Lyderių, kurie patys iš savęs tiek įdomūs, kad ir jų vizijos gali bent keleriems metams patraukti rinkėjų dėmesį. Tokie lyderiai sunkiai skinasi kelią pro kovingų ir klastingų vidutinybių minias, bet retkarčiais vis dėlto prasiskina, ir jų idėjos tada gali iš dalies virsti kūnu.
Du principai: empatija ir estetika. Galima daug pasiekti remiantis vienu arba kitu. Tačiau didžiausia sėkmė lydi tuos, kurie šiuos du principus geba derinti.
Antai Valdo Adamkaus pergalė prezidento rinkimuose prieš Artūrą Paulauską buvo vieno estetinio principo (vakarietiškas politikas, aukšta kultūra, valstybininko politinė aura, traukianti ir burianti aplink save to meto politinės klasės užuomazgas) prieš kitą estetinį principą (jaunas ir pažangus kairysis, lyginamas su Johnu Kennedy) pramaišiui su atstovavimo vargstantiesiems empatija.
Algirdas Brazauskas – didžio valstybės ūkininko estetika kartu su empatija jaučiantiesiems nostalgiją sovietinio „dvasingumo“ ir valstybės „rūpinimosi paprastu žmogumi“ laikams.
Remigijus Šimašius – grynoji estetika: jaunas, modernus, išsilavinęs, besišypsantis. Grynoji estetika be apčiuopiamos naudos atstovaujamiesiems netrunka pabosti, tad jo era akivaizdžiai baigėsi, nors ir be didelių sukrėtimų. Rolandas Paksas – empatija ir kieto lakūno estetika. Jam asmeniškai tai baigėsi gan blogai, bet davė galingą postūmį partijai, stebuklingai išlikusiai iki šiol.
Eligijus Masiulis – estetika: jaunas, modernus, šmaikštus, ūkiškas. Baigėsi blogai. Viktoras Uspaskichas – estetika: TV ekranų dievukas, Kėdainių kunigaikštis, paprasto žmogaus linksmintojas. Baigėsi blogai. Arūnas Valinskas – žvaigždės ir linksmintojo estetika bei empatija visomis partijomis nusivylusio TV žiūrovo, trokštančio pramogų, pasaulėjautai. Baigėsi blogai.
Vilija Blinkevičiūtė, Irena Degutienė – empatijos principo viršenybė. Ponia Blinkevičiūtė iki šiol minima tarp galimų kandidatų į prezidentus, o ponia Degutienė ilgą laiką konservatorių partijoje buvo stipri alternatyva visiškai neempatiškam robotizuotos technokratinės estetikos atstovui ponui Kubiliui.
Rasa Juknevičienė – patriotinė estetika. Algirdas Sysas – socialiai orientuota empatija. Juozas Olekas – varlytės estetika. Zbignevas Jedinskis – Šarikovo empatija.
Galima vardyti dar ilgai ir daug, bet gal jau laikas aptarti tuos politikus, nuo kurių artimiausius dvejus metus iš tiesų daug kas priklausys.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis – vienas iš gerų pavyzdžių, kaip gali derėti estetinis ir empatinis principai. Ateidamas pakeisti pono Kubiliaus partijos pirmininko poste, ponas Landsbergis aiškiai suformulavo socialiai jautresnės politikos kryptį, kuriai iki tol atstovavo ponios Degutienės „flangas“. Kartu jis įkūnija jauno ir modernaus, protingo, gerai atrodančio, morališkai tvirto ir greitai bręstančio galios žaidimų žaidėjo estetinį principą. Kol kas jis neturi rimtų konkurentų nei partijos viduje, nei centro dešinėje.
Visiška jo priešingybė – dabartinis socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas. Jo pastangos remtis empatijos principu – kol kas nevykusios ir bevaisės. Net kovą su valdančiaisiais dėl PVM lengvatos šildymui išlaikymo laimėjo ne jis, o kažkodėl Landsbergis. Palucko surengta ilgai trukusi reklaminė partijos narių apklausa dėl naujojo Darbo kodekso baigėsi šnipštu.
Jaunumo ir vakarietiškos socialdemokratijos estetika jo atveju irgi beveik neveikia. Tarp jaunų žinomesnių LSDP politikų Mindaugas Sinkevičius už Palucką atrodo geriau, nes nefetišizuoja kairiesiems liberalams, o ne tradiciniams socdemams būdingų temų apie vienalytes santuokas, „išmintingą“ jaunimą ir niekam tikusius senukus, gyvūnų ir augalų teises, gerųjų naujienų kvotas žiniasklaidoje ir arabų kalbos mokymąsi vaikų darželiuose, kuriuos lankys pabėgėlių vaikai.
Ponui Paluckui būdingas kairysis liberalizmas Lietuvoje beveik niekam nesvarbus ir neįdomus. Todėl netrukus dalis jo vadovaujamos partijos turėtų pajusti (jei dar nepajuto) politinę alergiją tokiam pirmininkui. Jis ir ideologiškai, ir estetiškai, ir net iš priekio žiūrint daug panašesnis į Dovilę Šakalienę nei į tikrą tradicinį socialdemokratą.
Šiuo atžvilgiu senieji Seimo socdemai estetinį „gero atrodymo“ principą ir socialdemokratinę ideologiją, teikiančią pirmenybę ne mažumų teisėms ir lyčių santykiams, o socialiniam-ekonominiam teisingumui, įkūnija kartais gal net geriau už pono Palucko ir ponios Šakalienės bendražygius. Du buvę šios partijos pirmininkai – Gediminas Kirkilas ir Algirdas Butkevičius – drauge su jaunuoju Sinkevičiumi ir likusiu frakcijoje Linu Linkevičiumi atrodo solidžiau už partiją iš stagnacijos iškrapštyti nesugebantį „lego žmogeliuku“ pramintą dabartinį LSDP vadą.
Net „senųjų“ socdemų empatija (nors jos ir mažoka) – šiek tiek socialdemokratiškesnė. Kai Paluckas su Šakaliene Seime piketuoja dėl smurto artimoje aplinkoje, daugumai rinkėjų jie neatrodo labai empatiški, nes tai – reikalavimas atimti pinigus iš kitų sričių ir mesti juos neefektyviam kišimuisi į šeimos vidaus santykius, kur valstybė toli gražu ne visada pageidaujama.
Kaip ir dešiniųjų talibų noras reguliuoti moters apsisprendimą abortų draudimais ar embrionų „teisėmis“, čia nėra visuotinio sutarimo dėl gėrio, mažesnio blogio ar tinkamiausių priemonių. Šiuo požiūriu dešinieji talibai kažkuo panašūs į Palucko ir Šakalienės kairiuosius šeimos žandarus. Vieni lenda į miegamuosius, kiti tikisi išauklėti asocialius asmenis, dešimt kartų didindami „šeimų policijos“ finansavimą. Jei biudžete tam yra pinigų – gerai. O jei nėra?..
Krizę išgyvenantis Liberalų sąjūdis, ko gero, iš jos nesikapanoja, nes Eugenijaus Gentvilo pergalė pirmininko rinkimuose prieš Vitalijų Gailių (su visa pagarba ponui Gentvilui) krizės įveikimą nutolino. Gentvilas remiasi protingo žmogaus politikoje estetiniu principu, bet liberalams dabar daug reikalingesni skaidraus ir teisėsaugos dalykus išmanančio kovotojo su nusikalstamumu estetinis ir empatinis principai. Liberalų sąjūdžio atgimimo viltis – ponas Gailius.
Apie Ramūną Karbauskį ir Saulių Skvernelį galima pasakyti, kad jų politinė estetika – pono Karbausko kaip galios žaidimų žaidėjo tvirtumas ir sėkmė (triuškinama pergalė rinkimuose, įgyvendinti pažadai kovojant su alkoholio vartojimu, sėkmingas biudžeto priėmimas neturint formalios daugumos) bei pono Skvernelio geri – ir gerėjantys – viešieji ryšiai.
Didžiausias iššūkis ir ponui Karbauskiui, ir ponui Skverneliui – empatija. Karbauskio situacija šiuo atžvigiu dabar truputį geresnė, nes dalies visuomenės įtūžis dėl prekybos alkoholiu sugriežtinimo, receptinių vaistų fantasmagorijos ir užsienio periodinių leidinių plėšymo nenubraukia to, kas tapo viena iš jo partijos sėkmės rinkimuose priežasčių.
„Valstiečiams“ laimėti 2016-ųjų rinkimus padėjo ne planas „išblaivinti tautą“, o tai, kad valstybė, daug metų kartojusi, jog žmonės turi išmokti pasirūpinti savimi patys, galų gale pasiryžo imtis globėjiško veiksmo, kurio – kad ir abejotinais pavidalais – daugybė žmonių seniai laukė. Juk ne tik priklausomybę nuo alkoholio turinčių žmonių šeimos, bet ir jie patys suvokia arba jaučia, kad alkoholis jiems – labiau žudikas nei draugas. Kovojanti su alkoholio vartojimu valdžia apsunkina tiems žmonėms gyvenimą, bet kartu yra ir jų gelbėtoja. Šioje prieštaroje daugelio žmonių dėkingumas už valdžios empatiją, tikėtina, vis dėlto nusveria susierzinimą.
Pono Skvernelio padėtis empatijos požiūriu – sudėtingesnė nei pono Karbauskio. Stiprėja jausmas, kad ši vyriausybė socialinio teisingumo klausimais gan liberali, nors būtent „valstiečiai“ per rinkimus bene garsiausiai žadėjo būti socialiai jautresni už pirmtakus. Tam, kad ponas Skvernelis turėtų ką atsakyti kritikams, 2019-ųjų biudžetas turės būti kone socialistinis.
Šiaip ar taip, Karbauskio ir Skvernelio tandemui ateinantys metai neturėtų atnešti politinio nuosmukio, kaip daug kas jiems prognozuoja. Nebent jie pridarytų klaidų. Pagal gebėjimą atstovauti ir derinti politinės estetikos ir empatijos principus, ateinantys metai taip pat turėtų būti sėkmingi ponams Landsbergiui ir Gailiui, o štai ponams Gentvilui ir Paluckui – ne.