aA
Iškart po prezidento rinkimų DELFI „Nuomonių ringe” paskelbtas Kęstučio Girniaus raginimas Gabrieliui Landsbergiui skubiai atsistatydinti iš partijos pirmininko posto – geras būdas įgarsinti kažkieno tyliai puoselėjamus sumanymus ir viltis.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Domantas Pipas

„Landsbergis turi atsistatydinti”, – parašė Girnius iškart po trejų rinkimų, kurie Tėvynės sąjungai buvo tikrai sėkmingi: Landsbergio vadovaujama partija įveikė visas savo varžoves ir savivaldybių tarybų, ir Europos Parlamento (EP), ir prezidento rinkimuose.

Dar kartą: kovodama su kitomis partijomis – jų kandidatais ir sąrašais – Tėvynės sąjunga šį pavasarį užėmė pirmą vietą pagal gautų balsų skaičių visuose trejuose rinkimuose. Ir todėl Landsbergis dabar turi atsistatydinti?

Tokio nepamatuoto raginimo po tokios – trejopos – sėkmės iš rimtesnių politikos analitikų nėra sulaukęs nė vienas partijos lyderis per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Tokio nepamatuoto raginimo po tokios – trejopos – sėkmės iš rimtesnių politikos analitikų nėra sulaukęs nė vienas partijos lyderis per visą nepriklausomybės laikotarpį.


Tiesa, reikia turėti omenyje, kad, pavyzdžiui, po savivaldybių tarybų ir merų rinkimų Girnius laimėtojais paskelbė socialdemokratus, o konservatorius-krikdemus priskyrė prie pralaimėjusiųjų.

Ir nors tapti Vilniaus meru šį pavasarį bandęs socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas surinko tik apie du procentus balsų, o jo vadovaujamos partijos kandidatas į prezidentus gavo šešis su puse karto mažiau balsų už Tėvynės sąjungos kandidatę, Girnius atsistatydinti siūlo ne Paluckui, o Landsbergiui.

Toks siūlymas ir jį lydintys vertinimai verčia manyti, kad autoriui vienos partijos pirmininkas tiesiog labai nepatinka, o kitai partijai ir jos pirmininkui jis linki visokeriopos sėkmės. Tuomet daug aiškiau, kodėl „Landsbergis turi atsistatydinti”.

Tačiau pasistenkime neabejoti Girniaus objektyvumu ir pažvelkime, kur link veda visa jo straipsnio argumentacija, besisukanti aplink tariamą Landsbergio „nenuovokumą”, „nebrandumą” ir prigimtinį netinkamumą (nes bloga pavardė) vadovauti Tėvynės sąjungai.

Straipsnio pabaigoje jis leidžia suprasti, jog partijos vairą iš Landsbergio skubiai turi perimti Ingrida Šimonytė. Esą po to, kai dabartinis pirmininkas pasiūlė jai vesti Tėvynės sąjungos sąrašą Seimo rinkimuose, „nuoseklumas lyg reikalautų, kad jis perleistų partijos pirmininkavimą tinkamesniam politikui”.

Landsbergis, anot Girniaus, turi suvokti, kad vadovauti partijai jis nepajėgus, ir nelaukti kitąmet vyksiančių pirmininko rinkimų – atsistatydinti jau dabar.

Kurdamas tokią Landsbergio ir Šimonytės priešpriešą ir peikdamas dabartinį pirmininką, Girnius visiškai ignoruoja tą aplinkybę, kad Šimonytės sėkmės fenomenas buvo ne tik jos, bet ir ją iškėlusios partijos, vadinasi, ir jos vadovo politikos pasiekimas.

Juk būtent Landsbergis pasiūlė ir pirmąkart Lietuvoje įgyvendino partijos kandidato į prezidentus pirminių (ir atvirų ne partijos nariams) rinkimų idėją.

Andriaus Kubiliaus vadovaujama partija net neturėjo savo kandidatų į prezidentus: iš pradžių (2004 m.) Kubilius kartu su Viktoru Uspaskichu parėmė Petro Auštrevičiaus kandidatūrą, po tu dukart rėmė Dalią Grybauskaitę.

Tik vadovaujant Landsbergiui konservatoriai sugebėjo iškelti savo partijos kandidatę, kuri ne tik pateko į antrą turą, bet ir atnešė partijai daugiausiai balsų per visą jos 26 metų istoriją.

Žinoma, norintys supriešinti Šimonytę su Landsbergiu tuoj sakys, kad jos surinkti balsai – tai visai ne partijos nuopelnas, o partija savo kandidatei esą tik trukdė.

Panašiai kai kas aiškina ir „valstiečių” kandidato į prezidentus Sauliaus Skvernelio pasiektus rezultatus: esą 270 tūkst. už jį nubalsavo ne dėl partijos paramos, o nepaisant jos.

Tačiau abiem atvejais galima drąsiai teigti, kad, jei „valstiečių” ir konservatorių rinkėjai būtų turėję kitus kandidatus arba / ir išvis nebalsavę, tai ir Skvernelis, ir Šimonytė būtų surinkę bent dukart mažiau balsų nei gavo turėdami savo partijų paramą.

Svarbiausia informacinė korta prieš Šimonytę, jos oponentų mesta tarp pirmo ir antro turo, buvo į jos rinkimų sąskaitą pervesti partijos pinigai, turėję parodyti, kad ji – „visiška” konservatorių kandidatė.

Ir ką? Partijos nemenkai finansuojama, oponentų visais kanalais vadinama partine kandidate ir už tai kalama prie kryžiaus, Šimonytė per antrą turą surinko tiek pat balsų, kiek gavo per pirmą turą.

Nuo galvos iki kojų apipilta „ne nepriklausomos, o konservatorių partijos kandidatės” įvaizdžiu ir net Kubiliaus-Rasos Juknevičienės palaikymu, galinčiu nuskandinti ir žuvį vandenyje, Šimonytė nė trupučio neskendo ir pakartojo pirmo turo stebuklą.

Nuo galvos iki kojų apipilta „ne nepriklausomos, o konservatorių partijos kandidatės” įvaizdžiu ir net Kubiliaus-Rasos Juknevičienės palaikymu, galinčiu nuskandinti ir žuvį vandenyje, Šimonytė nė trupučio neskendo ir pakartojo pirmo turo stebuklą.


Jei ji būtų surinkusi 20, 10 ar bent 5 proc. mažiau balsų nei pirmame ture, būtų galima sakyti, kad sąsajos su Tėvynės sąjunga rinkėjus atbaido. Užtat dabar galima drąsiai teigti, kad veiksmingiausias derinys partijų kandidatams – tai asmeninė charizma plius Landsbergio vadovaujamos Tėvynės sąjungos parama.

Tačiau Girnius vis tiek kartoja, jog Landsbergis atima iš partijos balsus, o su kitu pirmininku konservatoriai esą dalyvautų rinkimuose sėkmingiau: „Jis partijos populiarumą mažina, ne didina. Antipatija konservatoriams veikiausiai sumažėtų, jei būtų kitas pirmininkas.”

Paskutinis sakinys, beje, puikiai tinka dviem buvusiems Tėvynės sąjungos pirmininkams – Vytautui Landsbergiui ir Kubiliui. Jie, švelniai tariant, nebuvo populiarūs politikai, o jų neigiamas vertinimas visuomenėje neatrodė pridedąs balsų partijai.

Jei vadovausimės Girniaus logika, visi Tėvynės sąjungos vadovai didžiąją savo pirmininkavimo laiko dalį darė didžiulę klaidą neatsistatydindami ir neužleisdami vietos kam nors kitam.

1997 m. į prezidento rinkimų antrąjį turą nepatekęs Vytautas Landsbergis turbūt turėjo užleisti partijos vadovo postą to tyliai siekusiam Gediminui Vagnoriui. Po triuškinamai pralaimėtų 2000 m. Seimo rinkimų juolab turėjo užleisti vietą kitam politikui.

Kubilius, savo ruožtu, jei taikysime jam Girniaus standartus, turėjo atsistatydinti dar tada, kai tik vienerius metus vadovavo partijai – 2004-aisiais. Nes tąmet vykusiuose prezidento rinkimuose partija nesugebėjo iškelti savo kandidato, Kubilius ir Uspaskichas parėmė į antrą turą net nepatekusį Auštrevičių, o Seimo rinkimuose partija kukliai užėmė trečią vietą – su dideliu atotrūkiu nuo antros.

Partijos pirmininke, kaip kad dabar kalbama apie Šimonytę, tada greičiausiai turėjo tapti Irena Degutienė.

Kubilius, savo ruožtu, jei taikysime jam Girniaus standartus, turėjo atsistatydinti dar tada, kai tik vienerius metus vadovavo partijai – 2004-aisiais.


Bet visa tai neįvyko, nors ir Vytauto Landsbergio, ir Kubiliaus vadovaujama partija patyrė realias, o ne Girniaus sugalvotas ir Gabrieliui Landsbergiui pripaišytas nesėkmes.

Beje, mažai kas atsimena (arba nori atsiminti) dar vieną svarbų Landsbergio vadovavimo rezultatą: 2016 m. Seimo rinkimuose Tėvynės sąjunga gavo apčiuopiamai daugiau balsų nei Kubiliaus pirmininkavimo laikais laimėtuose 2008-ųjų Seimo rinkimuose.

Kaip ir kiekviena partija, krikdemai-konservatoriai turi problemų, bet tai – ne prasto, „nenuovokaus” pirmininko ir dėl jo vadovavimo neva pralaimėtų rinkimų (kuriuos iš tiesų laimėjo) problema.

Daug tikroviškesnė problema – tolesnė partijos idėjinė kryptis ir su ja susijęs politinis branduolys (kad ir artėjančių Seimo rinkimų sąrašo viršus). Kitaip tariant – aštrėjantis vertybinių akcentų ir komandos (liberalesnės ar konservatyvesnės) klausimas.

Prieš trejus metus buvo naudinga rinktis liberalesnę kryptį. Rinkimų rezultatai parodė, kad ji pasiteisino. Tačiau tai pirmiausia lėmė Tėvynės sąjungai laikinai palankios ir pagrindiniams konkurentams – Liberalų sąjūdžiui – tuo metu labai nepalankios aplinkybės.

Iš dalies būtent dėl šios krypties Šimonytės kaip Tėvynės sąjungos iškeltos politikės kandidatūra prezidento rinkimuose šį pavasarį neatrodė idėjiškai prieštaringa ir nenatūrali.

Jos pavardė kuo puikiausiai galėtų būti ir kurio nors Seimo rinkimų sąrašo pirmoje vietoje. Panašiai kaip Skvernelio prieš dvejus su puse metų. Tačiau partijos pirmininko pozicija – kitokių nei vien ryškios asmenybės ryškumas reikalaujančių atsakomybių ir savybių sritis.

Tėvynės sąjungos vadovybė turi gebėti derinti konservatyvesnio ir liberalesnio elektorato lūkesčius. Toliau judėti liberalia kryptimi konservatoriams-krikdemams paprasčiausiai nebėra kur, nes jie jau dabar viena koja stovi liberalios pasaulėžiūros erdvėje.

Dar pora žingsnių ta linkme, ir taps nebeaišku, kuo konservatoriai-krikdemai Lietuvoje skiriasi net ne nuo Eugenijaus Gentvilo, o nuo Aušrinės Armonaitės ir Remigijaus Šimašiaus liberalų, prezidento rinkimuose rėmusių Šimonytę.

Kai Šimonytė kažkuriuose rinkimų debatuose, paklausta apie teisingumą, sako, jog jai svarbiausia – apginti įvairias mažumas, antai romus, galima pamanyti, kad konservatoriai savo kandidatės į prezidentus ieškojosi ir surado tarp idėjinių liberalų.

Jei ši partija turės ryškią liberalių pažiūrų vadovę, natūraliai kils klausimas – kodėl Lietuvos didžiojoje politikoje yra trys liberalios (Armonaitės, Šimonytės ir Gentvilo) ir nebėra nė vienos konservatyvios partijos?

Tiesa, toks klausimas gali kilti ir Landsbergiui tebelaikant Tėvynės sąjungos vairą. Tačiau jo pozicija panašesnė į moderatoriaus, ieškančio liberalaus centro ir konservatyvios dešinės bendradarbiavimo galimybių, nei ideologinės vėliavos, ant kurios didelėmis raidėmis parašyta „pirmyn – į kovą už mažumų teises”.

Galbūt Landsbergis prieš Seimo rinkimus pasuks vairą į idėjinę dešinę. O gal nuspręs, kad verta išlaikyti liberalią kryptį, ir konservatyvios dešinės partinis politinis nykimas Lietuvoje tęsis.

Jei pasitvirtintų antrasis scenarijus ir kone visa partinė centro dešinė Lietuvoje virstų liberalia centro dešine, tai nemaža dalis rinkėjų, kurių pažiūros – konservatyvesnės nei jiems bandančių atstovauti partijų, pradėtų aktyviau dairytis alternatyvų.

O kad tokių rinkėjų balsas gali daug ką nulemti, liudija ir Gitano Nausėdos pergalė dviguba balsų persvara antrame prezidento rinkimų ture. Prieš rinkimus paklaustas, kuo jo pažiūros ir vertybės skiriasi nuo Šimonytės, Nausėda atsakė: „Aš esu konservatyvus žmogus”.

O kad tokių rinkėjų balsas gali daug ką nulemti, liudija ir Gitano Nausėdos pergalė dviguba balsų persvara antrame prezidento rinkimų ture. Prieš rinkimus paklaustas, kuo jo pažiūros ir vertybės skiriasi nuo Šimonytės, Nausėda atsakė: „Aš esu konservatyvus žmogus”.


Turbūt tai nebuvo už jį antrame ture balsavusių beveik 900 tūkst. piliečių svarbiausias motyvas, tačiau ir visiškai ignoruoti šį išrinktojo prezidento pabrėžtą pasaulėžiūrinį aspektą būtų naivu ir neišmintinga.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(175 žmonės įvertino)
3.7143

Top naujienos

Pinigai dar ne viskas: į Lietuvą grįžo dirbti už keturiskart mažesnį atlyginimą ir nesigaili (37)

Prieš dvejus su puse metų iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą gyventi grįžęs Gytis Kašėta...

Plaukimo meistras atsakė, kokią klaidą darome beveik visi: toks jūsų veiksmas gali baigtis tragiškai (19)

Lietuvą užklupęs karštis reikalauja aukų. Gelbėtojai praneša jau apie 6 skenduolius, tačiau...

Po Petrikytės koncerto kilusio skandalo Vitulskienė sulaukė atsako: dabar provokuoja ir net prakeikė vaikus (518)

Pastarieji metai, kai pradėjo veikti verslininkės Erikos Vitulskienės mados namai, žinomai...

Gydytojų gudrybė naciams įvarė panišką baimę: mirtinos ligos „protrūkis“ išgelbėjo tūkstančius (48)

Antrojo pasaulinio karo metais vienas žmogus kreipėsi į gydytoją Lenkijos Rozvadovo mieste dėl...

Užkalnis Vilniuje rado geriausius sušius ir dar vieną patiekalą, geriausią Europoje (97)

Pradedame nuo to, kad nuo sekmadienio, birželio 16 d., jūs nebegausite ten vietų be rezervacijos....

Mama naujų mokslo metų laukia su siaubu: mus šokiravo, kiek kainuos pirmoko laikas mokykloje (143)

Esu būsimo pirmoko mama . Kadangi esame mažesnes nei vidutines pajamas uždirbanti šeima,...

Maisto produktai karštą dieną: pavalgę jausitės puikiai ir atvėsite 10 gudrybių (8)

Mažiau angliavandenių ir baltymų – užtikrintas būdas ištverti svilinanti vasaros karštį,...

Apie „švytinčią“ piloto profesiją arba mergaitėms taip pat reikėjo (32)

Panašu, jog populiarios dainos „Reikėjo berniukams“ žodžius greitai teks perrašyti –...

Šaulių sąjungos vadas: Rusijos agresija buvo žadintuvas mūsų visuomenei (910)

„Tai buvo lūžis mano gyvenime“, – šypsosi Lietuvos šaulių sąjungos ( LŠS ) vadas...

Garbaus amžiaus avarijos kaltininkė reanimacijoje, į ligoninę paguldyta ir jauna mama bei jos kūdikis (24)

Birželio 15 d., 11.46 val., kelyje Plungė–Plateliai, ties ženklu „11 km iki Šaltojo karo...