aA
Punios šilo gamtinio rezervato plėtra sustabdyta aplinkos ministro nurodymu. Visai nestebinanti žinia apie bene paskutinio artimo natūraliam Lietuvos miško perspektyvas.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Andrius Ufartas

Jei Braziliją būtų kolonizavę ne portugalai, o lietuviai, tai Amazonijos džiunglių seniai nebūtų likę nė kvapo, o Kristaus Atpirkėjo statula Rio de Žaneire laikytų išskėstose rankose tautinę juostą su užrašu: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!“

Pastaruosius dvidešimt metų Lietuvoje buvo barbariškai kertami saugomais plotais galėję tapti nemonotipinio (mišraus) miško masyvai su gausesniais brandžių medžių intarpais, – miško, kuriuo dar pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį turėjome progų džiaugtis.

Prieš šešetą metų kalbėjomės apie tai su gamtininku Andrejumi Gaidamavičiumi. Jis tada pasakojo kurį laiką vežiojęs jaunimo ekskursijas į Biržų girią – vieną nedaugelio Lietuvoje išlikusių mišraus apybrandžio miško salynų, kuriame dar buvo į ką žiūrėti.

Ačiū Lietuvos miško pramonei, gamtos apsaugai ir valstybės politikai: dabar ten, kaip ir daugelyje kitų miškų, galėjusių pasigirti ir savo plotais, ir nemažais brandžių medžių intarpais, seniai nebėra nei kuo gėrėtis, nei ko važiuoti.

Žmonių godumas, padaugintas iš valdžios durnumo, pakeitė Lietuvos kraštovaizdį taip, kad ten, kur dar palyginti neseniai ošė gamtosauginio ir rekreacinio dėmesio vertos girios, dabar stūkso lietuviškos miškininkystės Černobylis.

Tie, kurie kažką aiškina apie „brandžius medžius reikia kirsti“, ir „kiek užtat atsodinome miško“, lai pabando plikai nuskusti savo draugių ar žmonų galvas, o tada tegul garsiai džiaugiasi – štai, žiūrėkite, joms atauga nauji plaukai. Būtų įdomu pasiklausyti reakcijų.

Taip, daugeliui žmonių, tikėtina, rūpi ekologija, flora, fauna ir klimatas, bet tas rūpestis dažnai įgyja keistus pavidalus ir skleidžiasi dviem, švelniai tariant, neadekvačiomis meilės gamtai apraiškomis.

Žmonių godumas, padaugintas iš valdžios durnumo, pakeitė Lietuvos kraštovaizdį taip, kad ten, kur dar palyginti neseniai ošė gamtosauginio ir rekreacinio dėmesio vertos girios, dabar stūkso lietuviškos miškininkystės Černobylis.
Vladimiras Laučius


Viena iš jų – sentimentalus rūpinimasis urbanizuotais gamtos muliažais ir jos parazitinėmis ar vien žmogaus pramogai auginamomis atmainomis tirštai apgyvendintose vietovėse, kur meilė ciuciui ar medžiui gatvėje nė kiek nepadeda saugoti natūralią aplinką laukinės ekosistemos gynimo atžvilgiu.

Kita tendencija – gamtos taip pat iš esmės negelbstinti, bet žmonėms gyvenimą nemenkai apsunkinanti valdžios ir kai kurių veikėjų ekotironija, ekofanatizmas, ekomarazmas ir ekoinfantilumas.

Nuovoką beprarandančios vyresnio amžiaus žmogystos, sutaupiusios šiokių tokių gerumo trupinių vien todėl, kad kažkada galbūt pagailėjo jų savo artimui, dabar lesina tais niekam nebereikalingais trupiniais balandžius, kurie, savo ruožtu, šika ant kaimynų palangių, platindami ligas ir parazitus.

Sentimentalūs gamtos mylėtojai, dažnai net nekeliantys kojos į tikrą gamtą, mielai jums pavirkaus apie šuniuką, jūros kiaulytę, ne jūros kiaulytę, vištą, žiurkę ir katinėlį, kuriems pikti žmonės draudžia sėdėti teatruose, kino salėse, restoranuose, maudytis ir tuštintis pliažuose, eiti pas tuos pačius šeimos gydytojus, kirpėjus, manikiūrininkes, odontologus.

Miestuose ant praeivių užvirsta medžiai, krenta lūžtančios šakos. Žmonės žalojami, transporto priemonės apgadinamos. Bet vėl suveikia sentimentaliosios gamtosaugos paradoksas: aktyvistai, nė piršto nepajudinę tam, kad apsaugotų naikinamą natūralią aplinką miškuose, stoja mūru už medį miesto gatvėje ar kieme – toje vietoje, kuri pritaikyta visų pirma žmogui, transportui, infrastruktūrai, o ne peliukui, kėkštui ar medžio šakai saugiai ir patogiai gyventi.

Kita jau minėta keistųjų aplinkosaugininkų atmaina galbūt ne tokia sentimentali, o jų moto šiek tiek kitoks nei balandžių lesintojų. Tačiau abiejų rūšių ekologai greičiausiai sutartų dėl darbotvarkės principų ir gyvenimo malonumų.

Jų lyrinį darbotvarkės posmą feisbuke parodijų meistras Algis Ramanauskas turbūt galėtų pradėti taip: ojojojoooj, pakalbėkime apie ekologiją, taršą, išmatų rūšiavimą, hipsterių makaroninius šiaudelius, karą su vidaus degimo varikliais, dyzeliais ir vairuotojais.

Aktyvistai, nė piršto nepajudinę tam, kad apsaugotų naikinamą natūralią aplinką miškuose, stoja mūru už medį miesto gatvėje ar kieme – toje vietoje, kuri pritaikyta visų pirma žmogui, transportui, infrastruktūrai, o ne peliukui, kėkštui ar medžio šakai saugiai ir patogiai gyventi.
Vladimiras Laučius


Apie tai, kad kiekvieną vakarą turi būti Žemės diena be elektros. Ryte – natūralus kūno kvapas be dušo, nes reikia taupyti vandenį.

Velkantis drabužius – nepakartojamas ekologiškas džiaugsmas, kad jie jau mėnesį neskalbti (žr. str. apie ekologišką rūbų neskalbimą), pusryčiaujant – tuščias šaldytuvas, nes iš netuščio gali tekti išmesti maistą, o keliaujant į darbą – diena be automobilio.

Ši ekofanų atmaina drauge su prieš tai aprašytais sentimentaliais gamtos pakaitalo mėgėjais smarkiai atitrūko nuo aplinkosaugos realybės, ir tuo šios dvi grupės labai panašios.

Vieni kovoja už virstantį medį, nulinkusią šaką ir š..kantį katiną miesto gatvėje, kiti trukdo žmonėms gyventi taikydami populistines machinacijas, kurias kažkas vadina kova su klimato pokyčiais.

Ir vieni, ir kiti nesugeba, dažniausiai net nesistengia stabdyti katastrofinio masto miškų kirtimo, vykstančio jų pašonėje, bet užtat jaučiasi esą tikri gamtos draugai ir vaikai, demonstruodami savo tikrąjį suvaikėjimą idiotišku gėlių vaikų elgesiu.

Juos netiesiogiai, bet gerai pašiepia birželį smagiai prajuokinęs Algio Ramanausko postas FB, kuris prasideda taip: „Ojojojoj, kaip išties šaunu bei fantastiška! Atsikėliau šiandien anksti ir bėgiojau nuogas po kiemą. Čiulbėjo paukščiai medyje, tai, k..rva, verkiau – kokia ta mūsų gamta nepakartojama, mįslinga, šauni.

<…> Tada put put put krykštavo kėkštas, ir ta jo giesmė pabudino manyje norą pasirausti žemėj, nenuleisti vandens, apvaryti kraštus. Tada rytinis miško kiškis liuokt liuokt liuokt nustraksėjo Bajorų link, tai net nusip..rdžiau iš nerimastingos trepidacijos, iš to susiliejimo su gamta… Prukšt prukšt prukšt, iš žolyno išlindo eibių meistras kurmis, supildamas š..dų spalvos žemės kauburiuką. Ajajajajai, kaip šaunu buvo.”

Pakrykštavę ir palakstę nuogi po kiemą, jie surimtėja ir eina vykdyti nepaprastai svarbios misijos. Jų misija – tai kova su globaliniu atšilimu.

Ne, aš neneigiu nei klimato kaitos, nei to, kad prie jos neigiamų padarinių prisidėjo žmogaus ūkinė veikla, dauginimasis ir vartojimas. Kurį iš šių dalykų skubiai stabdysim – ir kieno sąskaita?

Kodėl atsinaujinančių energijos šaltinių diegimas ar perėjimo nuo vidaus degimo variklių prie elektros ar vandenilio kaštai turėtų gulti ne tiek ant tiekėjų, kiek ant galutinio produkto pirkėjų pečių? Kas kaltas, kad anksčiau trūko investicijų į mažiau žalos gamtai darančių technologijų tyrimus?
Vladimiras Laučius


Kodėl demokratinės turtingesnės valstybės savo mokesčių mokėtojų pinigus turi pumpuoti į gamtą labiausiai niokojančias trečiojo pasaulio šalis – neskaidriai valdomas, su korumpuotomis vyriausybėmis ir realiai neveikiančia gamtos apsauga, šalis, kuriose tie Vakarų donorų pinigai nusėda vietos klanų kišenėse?

Kodėl visuomenės turėtų paklusti ekologinio genocido Standartenführerių reikalavimams, o didžiausią kainą už kovą su klimato atšilimu verčiami sumokėti ne tiek gamintojai, kiek vartotojai?

Kodėl atsinaujinančių energijos šaltinių diegimas ar perėjimo nuo vidaus degimo variklių prie elektros ar vandenilio kaštai turėtų gulti ne tiek ant tiekėjų, kiek ant galutinio produkto pirkėjų pečių?

Kas kaltas, kad anksčiau trūko investicijų į mažiau žalos gamtai darančių technologijų tyrimus? Kalčiausias – eilinis pirkėjas, kuriam tiesiog reikia transporto priemonės? Būtent jis dabar turi susimokėti baudą, mokestį, duoklę? Apmokestinkime jį už dyzelį ir pakankamai galingą variklį?

Transporto priemonių pirkėjai ir savininkai patiria nuolatinę ekologinę prievartą, kuri ne tik tuština jų asmeninius ir šeimyninius biudžetus, bet ir nepalieka gero pasirinkimo ieškant optimalaus variklio resurso, galios ir kuro sąnaudų santykio.

Per visus tuos „Euro 6“ ir kitokius ekologinio pasityčiojimo standartus į premium segmentą nepretenduojanti vidurinė klasė autosalonuose ir antrinėje rinkoje priversta permokėti už automobilius, kurie realiame gyvenime ne tiek važiuoja, kiek velkasi ir kankinasi, skleisdami netradiciniu būdu prievartaujamo per mažo variklio kauksmą.

Ir tie naujieji madingi varikliai nėra nei kažkokie nepaprastai taupūs, nei nepaprastai ekologiški. Tiesiog – per maži, per silpni, pernelyg užturbinti su jų nykštukinėmis apimtimis, kad galėtume tikėtis iš jų padorios dinamikos ir resurso. Kaip jums sunkus septynvietis automobilis su 1,3 varikliu? Ačiū, Europa, už tokį technologinį iškrypimą.

Europiečiai verčiami pirkti įvairius eurostandartinius nesusipratimus, o tuo metu žemės ūkis, sunkioji pramonė, milijardai šiukšlintojų visame pasaulyje šias jų pastangas paprasčiausiai išniekina, ir didesnės populiacijos dalies toliau niokojama planeta nė nepastebi europiečių ekologinio sadomazochizmo konvulsijų.

Naujieji madingi varikliai nėra nei kažkokie nepaprastai taupūs, nei nepaprastai ekologiški. Tiesiog – per maži, per silpni, pernelyg užturbinti su jų nykštukinėmis apimtimis, kad galėtume tikėtis iš jų padorios dinamikos ir resurso. Kaip jums sunkus septynvietis automobilis su 1,3 varikliu? Ačiū, Europa, už tokį technologinį iškrypimą.
Vladimiras Laučius


Kodėl prie taršos nemenkai prisidedančiam oro transportui – o juk lėktuvų skrydžių pasaulyje vis daugėja – netaikomas reikalavimas pereiti prie hibridų arba elektros? O kaip dėl vandens transporto – keltų, kruizinių laivų, etc.? Kodėl Europa nereikalauja grįžti prie labai ekologiškai irkluojamų galerų, drakarų ir burlaivių?

Bet bala nematė transporto priemonių ir variklių. Esmė juk ta, kad ir užterštumo bei globalinio atšilimo problema, ir jos efektyviausi sprendimai glūdi ne tiek automobilių mokesčiuose, varikliuose, kuro rūšyse, Žemės dienos bakchanalijose, kiek brandžių nemonotipinių miškų plotuose.

Reikia tiesiog liautis kirsti miškus tais mastais, kuriais jie dabar kertami, ir pradėti traktuoti juos ne kaip medieną, o kaip medžius.

Sukurti ir saugoti kiekvienoje valstybėje, kuriai išties rūpi ekologija, dideles miškingas zonas, kuriose būtų draudžiami kirtimai, griežtai ribojama ūkinė veikla, ir taip atkurti jose natūralų mišką.

Saugomuose miškuose medžių nereikia kirsti. Reikia leisti jiems toliau bręsti ir baigti gyvenimą natūraliai – krituolių pavidalų, nes krituoliai reikalingi sveikai ekosistemai. Greta išlaikant ir praplečiant ne tik saugomo, bet ir vadinamojo pramoninio miško erdves.

Deja, kaip liudija Punios šilo apsauginės erdvės istorija, Lietuvai iki tokio susivokimo – labai toli.

Kaip neseniai pranešė „Deutsche Welle“, Ciuriche įsikūrusio ETH instituto mokslininkų skaičiavimais, intensyvus apželdinimas ir miško apsauga galėtų neutralizuoti du trečdalius anglies dvideginio, kuriuo užteršta mūsų planetą. Jų ataskaita šį mėnesį publikuojama žurnale „Science“.

Užsodinus miškais visoje planetoje teritoriją, kurios plotas prilygtų JAV, globalinį klimato atšilimą, tyrimo duomenimis, pavyktų sustabdyti ties pusantro laipsnio augimo riba. Taigi pagrindinis tikslas turėtų būti miškai: jų plotų didinimas, rūšių įvairovė ir apsauga.

Miškai toliau naikinami, bet mes, šventai tikėdami savo ekologine misija, žaidžiame suvaikėjusių žaliavalgių hipsterių žaidimus: dienas be automobilio, neskalbiau-savo-rūbų-mėnesį-ir-man-nesmirdi, gaminame niekam tikusius automobilius, kuriuos dėl menko variklio resurso tenka vis dažniau keisti ir, vadinasi, dar labiau teršti aplinką.
Vladimiras Laučius


O kas realiai vyksta? Miškai toliau naikinami, bet mes, šventai tikėdami savo ekologine misija, žaidžiame suvaikėjusių žaliavalgių hipsterių žaidimus: dienas be automobilio, neskalbiau-savo-rūbų-mėnesį-ir-man-nesmirdi, trankome praeivius elektriniais paspirtukais, siurbiame kokteilius makaronų šiaudeliais, draudžiame dyzelius, gaminame niekam tikusius automobilius, kuriuos dėl menko variklio resurso tenka vis dažniau keisti ir, vadinasi, dar labiau teršti aplinką. Ir jaučiamės šitaip saugantys Žemę nuo atšilimo.

Lietuvos vyriausybė tuo metu didina miško kirtimo kvotas. Norite aplinkos apsaugos? Tuoj gausite. Tik nesitikėkite, kad valdžia ta proga apgins miškus. Ne, ji geriau apmokestins jūsų automobilį.

Norite būti gamtoje? Eikite, palesinkite balandžius prie tų nuostabių ekologiškų šiukšlių konteinerių, pasirauskite juose, parūšiuokite blogai surūšiuotas atliekas, pajuskite ekologinį malonumą, o tada palakstykite nuoga arba nuogas po savo kiemą, kaip tame Ramanausko poste: „Ojojojoj, kaip išties šaunu bei fantastiška!“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(336 žmonės įvertino)
4.7560

Top naujienos

Irina Rozova – Seimo narė, kuri veikė pilkojoje zonoje: kokiomis pataisomis rūpinosi politikė (63)

Su po diplomatine priedanga dirbančiais Rusijos žvalgybos darbuotojais bendravusi ir, kaip rodo...

Sovietai jos nepasigailėjo: grafaitės Marijos Tiškevičiūtės tragedija (5)

1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į...

Palangos padavėjų elgesys šokiravo: tai pamačius visiškai dingo apetitas (119)

DELFI sulaukė skaitytojo Igno (asmuo red. žinomas – red.) laiško, kuris tikino pasibaisėjęs...

Košmaras Vingio parke: erkių prisirinko net gaudykles įrenginėję žmonės (120)

Sostinės Vingio parkas yra populiari vieta laisvalaikiui leisti. Dauguma vilniečių žino, kad ten...

Iš Putino elito sluoksnių – netikėta kritika Kremliui (9)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visada kerta atgal, kai pajunta jam daromą spaudimą. Bet,...

Prezidentas Gitanas Nausėda – Baltijos kelio 30-mečiui skirtame koncerte (7)

Prezidentas dalyvaus Baltijos kelio 30-mečiui skirtame koncerte „Vienybės banga”.

Katažinos Zvonkuvienės mama dukros gyvenimo nereguliuoja, bet sutinka ne su viskuo: aš daryčiau kitaip (53)

Dainininkė ir dviejų vaikų mama Katažina Zvonkuvienė šiandien džiaugiasi tiek savo karjera,...

Dešimttūkstantinė minia Vilniuje susikibo rankomis, atkartodama Baltijos kelią (222)

Daugiau negu 10 tūkst. žmonių Vilniuje penktadienį susikibo rankomis į gyvą grandinę, minėdami...

Kurtinaitis gyrė į „Chimki“ persikėlusį lietuvį ir atskleidė keistą faktą apie Švedą (7)

„Galvojau, kad iš pradžių žaidėjams bus sunku, tačiau akivaizdu, kad vasarą jie laiko...

Lietuvos krepšininkams – Azijos virtuvės iššūkiai: rinktinės šefas pats vyko į parduotuvę (11)

Lietuvos krepšinio rinktinė Korėjoje, kur rengiasi pasaulio čempionatui, susidūrė su...