Kol sovietinių paminklų griovimas politinėse darbotvarkėse ir visuomenės mintyse, tikėtina, žymi daugiau mažiau aiškų atsisiejimo nuo praeities gestą, tokiu būdu atsiribojant nuo dabartinės Rusijos ir jos pirmtakės Sovietų Sąjungos simbolinės erdvės, naujų paminklų atsiradimas kelia tam tikrus, neretai nerimą keliančius klausimus.
Paminklų, atmenančių istorinius laikotarpius, asmenybes bei įvykius, statymas, žiūrint tiek iš praktinės, tiek iš teorinės perspektyvos, yra kur kas daugiau nei estetinis ar tiesiog viešosios erdvės užpildymo veiksmas. Paminklai turėtų „parodyti“ valstybės kūrėjų asmenybes, valstybės (politikos) kryptį, pateisinti politinius apsisprendimus ir reprezentuoti valstybės ar bet kurio kito politinio junginio vertybes. Kitaip sakant, paminklai yra ženklai, tam tikra prasme atspindintys tai, kas turėtų vienyti, jungti bendruomenes – žmones, gyvenančius valstybėse, miestuose, regionuose, parodyti, iš kur esame kilę ir kur link judame. Kartu su šiuo tapatinimusi turėtų stiprėti socialinė kohezija, vienybės jausmas, mažėti visuomenės fragmentacija, didėti tarpusavio pasitikėjimas, o tuo pačiu pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis.
Paprastai tariant, paminklai turėtų telkti, o ne skaldyti, integruoti, o ne segreguoti. Labiausiai skaldanti istorija, kaip žinoma, yra artimojo laikotarpio istorija – XX amžius ir ypač jo vidurys. Todėl, siekiant integracijos, o ne segregacijos, vertėtų atkreipti žvilgsnį į visiškai neįamžintus, nors valstybės formavimuisi labai reikšmingus laikotarpius, pavyzdžiui, tris sukilimus prieš carinę Rusiją (XVIII–XIX a.). Paminklų topografija atskleidžia, kad Lietuvoje deramai nėra įamžintas nė vienas šių sukilimų vadų. (Jei neskaitytume daugelio primiršto ar tiesiog paprasčiausiai nežinomo paminklo Konstantinui Kalinauskui Šalčininkuose. Pastatyto, beje, ne mūsų valstybės iniciatyva). Taigi, tarkime, norint telkti ir parodyti, kad Lietuvą bei jos istoriją kūrė ir moterys, būtų labai prasminga pradėti šį įamžinimą, pavyzdžiui, nuo 1831 m. sukilimo herojės Emilijos Pliaterytės. Kad pastaroji būtų atminta ne tik lokaliu mastu, t. y. Vainežerio dvaro parke, kur mirė, ar Kapčiamiestyje, kur buvo palaidota, bet ir nacionalinėje perspektyvoje.
Vis tik Lietuvos viešojoje erdvėje pastaruoju metu šmėžuojančios praktikos leidžia pagrįsti, ko iš tiesų jomis siekiama. Štai, pavyzdžiui, prieš kiek daugiau nei savaitę Pilviškiuose buvo atidengtas paminklas-koplytstulpis, skirtas Tauro apygardos partizanų vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui atminti. Tai paminklas gana ryškiam partizaninio judėjimo dalyviui. Tačiau tuo viskas nesibaigia. Kartu tai yra asmenybė, susilaukusi kontroversiškų vertinimų dėl vaidmens Holokausto metu.
Net ir elementariausiuose šaltiniuose minima, kad A. Baltūsis-Žvejys 1943 m. tapo Lietuvių policijos 252-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadu, o batalionas buvo dislokuotas Liubline (Lenkija) ir vykdė išorinę Maidaneko nacių koncentracijos stovyklos apsaugą bei konvojavo kalinius į darbus. Tad sąsajų su nerimą keliančia veikla Holokausto metu tikrai yra. Kiek tos sąsajos pagrįstos – kitas klausimas. Kur kas reikšmingesnis faktas tas, kad ši asmenybė kelia ir yra kėlusi diskusijų, nesutarimų ar net susipriešinimą.
Kitaip sakant, įpaminklinimui pasirinktas žmogus, kurio asmenybės niekaip negalėtume pavadinti telkiančia, nes atminties ir savivokos kloduose ji atmena dvejopas praeities versijas. Nuo heroizuojamo aktyvaus antisovietinės rezistencijos dalyvio iki žmogaus, kuris galbūt prisidėjo prie Holokausto.
Iš tiesų Holokaustas ir nacistinės okupacijos periodas Lietuvoje neabejotinai pažymėtas įvairiais pilkais atspalviais. Jame daug neaiškumų, interpretacijų, prielaidų, dokumentų ir įrodymų stokos. Tad visai natūralu, kad atsimindami šį laikotarpį, atrandame ir kontroversiškų, ir nekontroversiškų asmenybių. Klausimas, kurias iš jų ir dėl kokių priežasčių pasirenkame aktyviai atminti per paminklus, lenteles, koplytstulpius ir visas kitas atminimo formas.
Į šiuos klausimus pažvelgti rimčiau skatina ir tai, kad paminklas-koplytstulpis atidengtas buvo įvykių Artimuosiuose Rytuose fone. O paminklo atidengime dalyvavo ir būrelis Seimo narių: valdančiosios Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovai Paulius Saudargas, Linas Slušnys ir Irena Haase.
Charakteringu pavyzdžiu galėtų būti Ukmergėje vis dar (!) stovintis paminklas partizanui Juozui Krikštaponiui, kurį dėl šio asmens veiklos Holokausto metu pašalinti ragino ir neseniai suburta desovietizacijos komisija, ir JAV ambasada, ir atskiri politikai, tarp kurių, tarkime, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Nepamiršti vertėtų ir vis dar neatnaujinto Panerių memorialo – didžiausio masto žydų žudynes Lietuvoje menančios vietos. 2018 m. Vyriausybės sprendimu Panerių memorialo sutvarkymas turėjo būti įgyvendintas 2024 m. Ir nors kai kurie darbai (lankytojui nematomi plika akimi) lyg ir padaryti, memorialo infrastruktūra ir pritaikymas lankytojų poreikiams išliko nepakitę kelis dešimtmečius. Tad ryškių teigiamų pokyčių 2024 m. tikėtis tampa nerealistiška. Tokių pavyzdžių atrasti būtų galima ir daugiau.
Jei iš šios perspektyvos pažvelgtume į atminties kultūras, dominuojančias Europoje, pamatytume labai aiškią tiek akademiniu, tiek praktiniu lygmeniu fiksuojamą tendenciją. Jei Vakarų Europoje Holokaustas yra pripažįstamas bene didžiausia ir ryškiausia istorine trauma, kurios atminimui metamos didžiausios pajėgos, Rytų ir Centrinėje Europoje šią vietą neretai užima sovietinės represijos. Ir nors teoriškai Lietuvoje lyg ir būtų galima matyti pastangų šių praeities įvykių atminčiai kurti ne konkuruojančias sąlygas, bet tinkamą ir lygiavertę reprezentaciją, praktiniai pavyzdžiai rodo kiek kitokias tendencijas.
Problema šioje vietoje yra ne vienam ar kitam įvykiui, istoriniam periodui pastatytų paminklų, užkabintų lentelių kiekis. Problema yra, kad pasakojant apie valstybę ir jos istoriją heroizavimas kartais nusveria tamsius periodus, nutylint apie kontroversijas ir dviprasmybes. Neskatinant matyti pilkų istorijos atspalvių, kur egzistuoja ne tik „gėris“ / „blogis“, „juoda“ / „balta“, „draugas“ / „priešas“. Neatsižvelgiant, kad laisvės kovotojas, partizanas galėjo būti ir nacių kolaborantas arba kad nacių kolaborantas galėjo gelbėti žydus ir kovoti už laisvą Lietuvą.
Ir tai, savo ruožtu, tampa ne tik atminties problema. Kai kuriami istoriniai pasakojimai ir juos materializuojantys objektai – tokie kaip paminklai, atminimo lentos, memorialai, muziejų ekspozicijos ir taip toliau – neatliepia skirtingų visuomenės grupių atminties ir savivokos, kuria ne integruojančius, o fragmentuojančius vaizdinius, galima kalbėti apie saugumo problemas. Jei kalbėtume dar tiksliau – valstybės tapatumo saugumo ar ontologinio saugumo problemas. Pastarosios gimsta iš vieningo tapatumo šaltinio nebuvimo: jei dalis žmonių ant pjedestalo iškeltą laisvės kovotoją mato kaip pagarbos nevertą Holokausto dalyvį, apie kokį tapatumą galima kalbėti? Tai sukuria terpę ne vienybei, o visuomenės fragmentacijai ir galimybę įvairiems vidaus bei išorės veikėjams aktualizuoti „pamirštas“, „nutylėtas“ reikšmes bei tokiu būdu kiršinti visuomenę. Kontroversiški laikotarpiai „gimdo“ kontroversiškas asmenybes, kurios irgi turi teisę būti atmintos, tačiau nenutildant jas supančių dviprasmiškų reikšmių.
