Vidas Rachlevičius. Prezidento rinkimai: žinau, kas gelbės „konservatorius“

Kitų metų gegužę vyks Prezidento rinkimai. Visiems rinkėjams būtina suvokti, kad jie bus ypatingi, galbūt svarbiausi per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Nesiplėsiu apie tai, kas puikiai žinoma ir aiškiai matoma: valstybė sparčiai nyksta ir degraduoja visais aspektais, ji stovi ant slenksčio, kai gali prasidėti negrįžtami procesai, todėl šie rinkimai yra viena iš paskutinių, o gal ir paskutinė galimybė sustabdyti šį procesą.

Daug kas pasakys, kad su Prezidentu tradiciškai siejama daug perdėtų lūkesčių bei iliuzijų. Tai tiesa, bet žmogus žmogui nelygus. Išrinkus drąsią, charizmatišką, viziją turinčią, girdinčią, su žmonėmis kalbėti mokančią ir svarbiausia – rizikuoti nebijančią bei valios veikti turinčią asmenybę, šią šalį dar galima sugrąžinti į normalią būseną. Tai būtų galima padaryti nenusižengiant Konstitucijai, bet tai – visai kita tema. Kita vertus, Prezidento rinkimų rezultatai padarys didelę įtaką ir kitą spalį vyksiantiems Seimo rinkimams.

Neskubėkime, apie viską – iš eilės ir nuosekliai. Didžiausia intriga yra TS-LKD kandidatas(-ė). Vadinamųjų konservatorių pasirinkimas nulems visą mūšio dėl rūmų Daukanto aikštėje panoramą – tiek dalyvių sudėtį, tiek jų išsidėstymą, tiek ir taktiką. Svarstyti „politikos mokslininkų“ įžvalgas šiuo klausimu nėra jokios prasmės, nes tai tik Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) bakalaurų lygio banalybės, atsiprašau už šiurkštumą, iš kūno išeinančio šilto oro pynės.

Ką kalba politikai? Pateiksiu vieną politinės klounados pavyzdį. Gegužę europarlamentaras Andrius Kubilius rimtu veidu centro dešinės kandidatais įvardijo Ingridą Šimonytę, Arvydą Anušauską, Moniką Navickienę bei Gabrielių Landsbergį. Anot A. Kubiliaus, dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda į antrą turą gali ir nepakliūti. Konservatorių svaičiojimai – jokia naujiena, tačiau manau, kad A. Kubilius tik specialiai leido dūmų uždangas, bet apie tai – vėliau.

Turbūt nereikia abejoti, kad G. Nausėda sieks antros kadencijos, tačiau yra kita intriga, kuri gali įnešti ir įdomių politinių judesių, ir rokiruočių: ar dalyvaus rinkimuose advokatas prof. dr. Ignas Vėgėlė, kuris yra antras populiariausias tarp galimų kandidatų? Jei atvirai, tai mes žinome, kad tai yra kultūringas, išsilavinęs, plataus akiračio, sveikų ir pragmatiškų pažiūrų žmogus, bet kaip jis atrodytų rinkimų kampanijoje ar Prezidento poste, galime tik spėlioti.

Būtina pasižiūrėti, kokiame kontekste vyks šie rinkimai. Verslo bendruomenė muša pavojaus varpais, klausia, kodėl mes tampame Europos kamikadzėmis, bet jos niekas neklauso ir negirdi. Birželio mėnesio naujų paskolų skolinimosi kaštų rodiklis ne finansų įmonėms Lietuvoje buvo antras aukščiausias euro zonoje ir siekė 6,05 proc., arba buvo 26,3 proc. didesnis nei vidutiniškai euro zonos šalyse. Tai, kad Lietuvos ekonomika recesijoje, jau anksčiau pripažino ir dvarą aptarnaujantys bankų ekonomistai. Verslo bendruomenė jau kalba ne tik apie „nemalonius“, bet ir apie galimus „stichinius“ reiškinius ekonomikoje. Verslui siūlomos paskolos, kai net palūkanoms neįmanoma uždirbti. Tuo tarpu gyventojams siūlomos naujų paskolų palūkanų normos siekia 5,58 proc. ir yra net 50,81 proc. didesnės nei vidutiniškai euro zonos šalyse. Šiuo rodikliu Lietuva yra absoliuti lyderė tarp Euro zonos šalių. Dar pridėkite dramatiškai kylančias kainas ir tai yra situacija, kuri dabar Vakaruose vadinama „pragyvenimo išlaidų krize“. Tai yra svarbiausias daugelio vyriausybių rūpestis, bet ne Lietuvos, ir ne I. Šimonytės.

Kai dėl emocinės atmosferos, tai vienas iš didingiausių gėdos paminklų šiai valdžiai yra „bausmė“ Olegui Šurajevui, kai už siautėjimą Seime Vilniaus policija jam skyrė 25 eurų baudą. Tai – ne šiaip sau paminklas, tai Vilniaus kolosas, bet kokį gėdos jausmą praradusiems ir nežinia kam atstovaujantiems politikams, įžūliai politinei apgaulei. Kam atstovauja konservatoriais besivadinantys neomarksistai? Tai debesis remiantis monumentas korumpuotai ir vienos partijos interesus ginančiai teisėsaugai, visiškai neveiksniai ir nužmogėjusiai politinei sistemai, prisitaikėliškumui ir padlaižiavimui, istorijos perrašymo ir trynimo vajui bei naujųjų komisarų siautėjimui.

Nereikia turėti iliuzijų: tai ne vieno ar kelių asmenų planas, tai gerai sustyguota, sumaniai valdoma ir finansuojama mėsmalė, nors daugelis jos sraigtelių net nesupranta, kokioje mašinoje sukasi ir kokią funkciją atlieka. Net fanatiškiausi propagandistai nebedrįsta aiškinti, kad ši valdžia yra „geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai“. Sveikas protas jau seniai konstatavo, bet baukšti dauguma vis dar bijo garsiai sušukti, kad turime prasčiausią Vyriausybę per atkurtos nepriklausomybės istoriją. Nėra jokių abejonių, kad ekonominė, socialinė situacija bei emocinė atmosfera šalyje tik blogės. Savo indėlį į šio gėdos paminklo statybą įnešė ir prof. Vytautas Landsbergis, LRT erdvėse pramušęs gėdingų išpuolių prieš Justiną Marcinkevičių dugną.

Tokiomis aplinkybėmis dvidešimtos laimingiausios pasaulio valstybės rinkėjai pasitinka rinkimus. Nepaisant to, ką svaičioja „konservatoriai“, visiškai aišku, kad nei I. Šimonytė, nei A. Anušauskas neturi šansų laimėti, jie net nėra Prezidento postui tinkamos figūros. Šiuos kandidatus gali kelti tik visiškai realybės nesuvokiantys politiniai savižudžiai. Aš nekalbu apie kitus minimus TS-LKD kandidatus, kurių galimybės laimėti ritinėjasi aplink nulį. Net dvarui visiškai lojalūs politologai feisbuke šmaikštauja: „Pabandykime antro prezidento rinkimų turo simuliaciją. Nausėda prieš Vėgėlę“.

Ir štai priėjome prie reikalo esmės. Aš neturiu jokių šaltinių TS-LKD viduje ar nutekintos informacijos, viską, ką dabar išdėstysiu diktuoja tik pragmatinė logika ir vidinė nuojauta. Kaip pasakytų anglai, įlipkime į „konservatorių“ šešėlinių strategų arba tų, kurie realiai tampo šios partijos virveles, batus. Taigi, partijos strategija ir tikslai aiškūs, lojalių išlaikytinių ir propagandistų kariauna suformuota, visuomenei nesipriešinant buldozeris važiuoja gana sėkmingai, strateginės komunikacijos aukštumos užimtos, reikia iškelti vieną kandidatą(-ę), o galinčių laimėti nėra. Fiasko Prezidento rinkimuose – tik pradžia, nes tikroji katastrofa lauks per Seimo rinkimus. Partijos narių, kurie tokiu atsakingu momentu būtų pajėgūs ištraukti TS-LKD iš besiveržiančios kilpos, nėra. Ant kortos pastatytas ne tik visas neomarksistinis įdirbis, bet ir partijos ateitis. Negi jūs manote, kad mes taip lengvai pasiduosime? Gerai pagalvokite dar kartą.

Toks žmogus yra ir tai yra vienintelis realus TS-LKD gelbėjimosi ratas. Esu įsitikinęs, kad nepaisant dūmų uždangų apie „stiprius“ kandidatus, „konservatorių“ strategai jau senokai ėjo keliais aplink Dalią Grybauskaitę, prašydami jos kelti savo kandidatūrą Prezidento rinkimuose. Manau, kad susitarimo kontūrai jau buvo aiškūs pernai Vasario 16-ąją, kai Signatarų namų balkone pasirodė V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė.

Keliaujame toliau. Liepos 14 dieną feisbuke pasirodė įdomus įrašas. „Strategija sudėliota. Viskas paruošta. #2024“, – parašė buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas, „Philip Morris Baltic“ išorinių reikalų direktorius Baltijos šalims Liudas Zakarevičius ir paskelbė nuotrauką, kurioje įamžinta Prezidentė kartu su kitais buvusiais jos komandos nariais. Puikiai žinome, kad D. Grybauskaitė itin kruopščiai slepia savo asmeninį gyvenimą, todėl tokia „neoficiali“ nuotrauka šiaip sau neatsirado. Žinant jos charakterį ir vadovavimo stilių, ta nuotrauka ir tekstas negalėjo atsirasti be jos žinios ir visko kruopščiai nesuderinus. Tai buvo standartinis metodas, sąmoningas testas bei užuomina, siekiant patikrinti visuomenės reakciją. Praktiškai niekas šio signalo deramai neįvertino, jokių ryškesnių reakcijų nekilo, todėl galime teigti, kad šis bandymas pavyko.

Ir štai naujausias pranešimas. TS-LKD jau šią savaitę pradeda pasirengimą prezidento rinkimams. Lapkričio 11–12 dienomis vyks pirminiai rinkimai – daugiausia balsų sulaukęs kandidatas pelnys partijos palaikymą per gegužę vyksiančius rinkimus. Partija rems tik vieną kandidatą. Atkreipkime dėmesį: „Kandidatais rinkimuose galės būti TS-LKD nariai, taip pat – ir partijai nepriklausantys asmenys“. Viskas logiška ir nuoseklu. Eiliniams partijos nariams ir skyriams keletą mėnesių bus leista pažaisti demokratiją, o pačioje finišo tiesėje – oi, koks netikėtumas! – scenoje pasirodys D. Grybauskaitė. Ji yra rinkimų sprinterė, o ne maratonininkė. Atrodo, kad jokių konstitucinių trukdžių jai vėl kandidatuoti nėra, o nepartinė prezidentė D. Grybauskaitė ir TS-LKD bus toks pat variantas, kaip nepartinis prezidentas Algirdas Brazauskas ir LDDP.

Koks yra aštuntosios–devintosios Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės politinis palikimas ir ko iš jos galima tikėtis dabar? Su ja buvo siejamos didelės viltys. Ji įsiveržė į šalies politikos padangę tarsi kometa ir visiškai kitokia nei jos pirmtakai. Tačiau žmogus, užimantis aukštą postą ar pareigas, automatiškai netampa lyderiu. Tikri lyderiai nekontroliuoja savo žmonių, jie turi savo taisykles ir vertybes, nubrėžia aiškias ribas ir kryptis ir įkvepia juos daryti didelius darbus. Lyderiai jaučia atsakomybę už savo žmones. Visa tai jie aiškiai iškomunikuoja visuomenei ir tai sukuria pasitikėjimo atmosferą. Didysis tikro lyderio tikslas – ne savęs aukštinimas, o mokėjimas įžvelgti kitų potencialą ir stumti juos viršun. Ji nebuvo lyderė, nebus ir dabar.

Galime kalbėti apie D. Grybauskaitės paradoksą, nes per dvi kadencijas mes praktiškai nieko ir nesužinojom apie tikrąsias jos vertybes bei pažiūras, negirdėjome nė vienos konceptualios kalbos. Viskas, ką matėme ir girdėjome, tai griežtas tonas, kapotos frazės ir kietos rankos politika, kuri įvarė ir baimėje laikė daugelį Lietuvos institucijų. Tai nebuvo tikroji lyderystė, tai buvo administracinis-komandinis vadovavimo stilius, būdingas režimams į Rytus nuo Lietuvos. Ji buvo tikra galvų kapojimo meistrė, kuriai niekas negalėjo prieštarauti arba turėti savo nuomonę. Prisimename ir garsiąją frazę, kad jai nereikalingi patarėjai, nes ji pati viską puikiai supranta ir gali priimti sprendimus.

Niekas nuo to laiko nepasikeitė. D. Grybauskaitė savo apsisprendimo kandidatuoti kol kas nekomentuoja, bet viena jos frazė liudija, kad ji išlaikė savo kampuotą bendravimo stilių ir juo mėgaujasi. „Visiems palaikytojams dėkoju už supratimą. O visiems nemylėtojams – nusiraminkite ir nekrūpčiokite“, – neseniai feisbuke rašė ji.

Jos užsienio politika buvo aklas pataikavimas kanclerei Angelai Merkel ir pražūtingai Berlyno užsienio politikai. Tai A. Merkel sukūrė ir suteikė daug galių Vladimirui Putinui, ji įvėlė Europą į Kremliaus korupcijos verpetą, pasodino Europą ant rusiškų dujų adatos, sistemiškai griovė ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos karinę galią, savavališku sprendimu užtvindė Europą nelegaliais migrantais. Karo Ukrainoje fone žurnalistai ne kartą klausė A. Merkel, kokias klaidas ji padarė santykiuose su Rusija. Jokių savo klaidų A. Merkel nepripažįsta. Nereikėtų to tikėtis ir iš D. Grybauskaitės.

Vieša paslaptis, kad dabartinė LRT vadovė yra D. Grybauskaitės žmogus, o visuomeninis transliuotojas dirba vienai partijai. Tai dar viena labai ryški D. Grybauskaitės ir TS-LKD glaudaus ryšio indikacija, todėl ir į naują LRT generalinio direktoriaus konkursą reikia žvelgti būtent per šią prizmę. Galime tik įsivaizduoti, kokie mūšiai vyksta po kilimu ir kokį spaudimą patiria nenorintys paklusti tarybos nariai.

Mes jau matėme ne vieną nešvarią rinkimų kampaniją, bet, patikėkite, ateinanti pramuš dugną. Štai tik viena būsima siužetinė linija. Visai neseniai naujieji komisarai sukėlė poeto J. Marcinkevičiaus juodinimo kampaniją, tačiau šįkart „konservatorių“ strategai stipriai prašovė pro šalį, nes pamiršo esminį dalyką – D. Grybauskaitės silpniausią vietą, Achilo kulną. Visa tai sugrįš bumerangu.

Kalbu apie skeletus spintose. G. Nausėdos narystė komunistų partijoje yra tik mažytis kilkės skeletas spintelėje prie lovos, palyginti su D. Grybauskaitės mėlynojo banginio skeletu, saugomu Londono gamtos istorijos muziejuje. Rinkėjams kliūtimi nebuvo nei A. Brazausko, nei Rolando Pakso narystė komunistų partijoje. Tačiau skirtingai nei A. Brazauskas ir jo bendražygiai, D. Grybauskaitė iki paskutinės minutės išliko LKP (ant SSKP platformos) nare. 1991 m., kai tūkstančiai Lietuvos žmonių, skambant J. Marcinkevičiaus eilėms, plikomis rankomis gynė nepriklausomybę, ji buvo viena iš aukštosios partinės mokyklos vadovių ir dirbo perversmininkų štabe, kurį saugojo sovietų kariškiai. Šiuos biografijos faktus ji nutylėjo, jų nėra jos oficialioje biografijoje ar gyvenimo aprašyme. Įdomu, kokia poza išsirietę tai bandys paaiškinti komisarai, juodinę J. Marcinkevičių?

Atmosfera, dabar tvyranti valstybėje, tarsi specialiai sukurta jos sugrįžimui. Naujieji komisarai tildo visus, kurie nesutinka su „konservatorių“ politika, įsigali atšaukimo kultūra, trinama istorija ir ryškios asmenybės, tvyro baimės atmosfera. Įsivaizduokime, kad visos šios piramidės viršuje dar įsitaiso „konservatorių“ prezidentė D. Grybauskaitė su savo polinkiu į autoritarizmą...