Visaip bandoma I. Šimonytę atriboti nuo valstybėje kylančių problemų, paprastai pridengiant ministrais, kurie dažniausiai neturi nieko pozityvaus, ką galėtų pasakyti apie savo kuruojamas sritis. Vienas apgailestauja, kad nėra lėšų keliams tvarkyti. Kitas – kad trūksta pinigų pedagogų atlyginimams kelti. Dar kitas aiškiai nepasako, kas dedasi sveikatos apsaugos sistemoje, kur ir pacientai nesulaukia pagalbos, ir gydytojai masiškai palieka darbo vietas.
Ministerijų vadovai, žinoma, yra atsakingi už savo kuruojamas sritis. Tik pavieniui jie nesprendžia, ypač, jei kalbame apie valstybės finansų paskirstymą. Tai – kolegialus ministrų kabineto, kuriam vadovauja ministras pirmininkas, ir Seimo valdančiųjų sprendimas. Vargu, ar kuris nors iš ministrų nepasinaudotų proga padidinti finansavimą savo kuruojamai sričiai, jei tokia galimybė jam ar jai pasitaikytų.
Bet Ministras Pirmininkas – tai ne tik politikas, nuo kurio priklauso sklandus Vyriausybės darbas. Premjero pareigybė – aukščiausias galios postas Lietuvos Respublikoje. Būti premjeru yra kiekvieno politiko svajonė, nes rankose laikai pagrindines vežimo (valstybės) vadeles.
O apie ką svajoja lietuvių politikai, užimantys premjero postą, įskaitant esamus ir buvusius?
Apie Prezidentūrą. Atsakomybės mažiau, darbo apimtys siauresnės, atlygis gana solidus, galimybių užkariauti rinkėjų simpatijas ir pakeliauti Lietuvoje ir užsienyje daugiau. Paprastai tariant, yra laiko ir pokylius organizuoti, ir kasmet skaitant metinį pranešimą konstatuoti valstybę slegiančias problemas, jų sprendimus paliekant kitiems. Svajonių darbas, ne kitaip.
O ką apie Lietuvos politinę sistemą liudija faktas, kad premjerai veržiasi į Prezidentūrą?
Ar buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel pretendavo tapti Vokietijos prezidente? Štai jums ir kontrolinis klausimas su kontroliniu atsakymu.
Ne paslaptis, kad į politiką Lietuvoje darbštūs ir kompetentingi žmonės nesiveržia. Kad ir dabartinė premjerė. Užduokime klausimą, kiek iniciatyvų I. Šimonytė pristatė praėjusioje kadencijoje, kai buvo viena iš opozicijos lyderių? Ar girdėjome pasiūlymų, kaip pertvarkyti mokesčių sistemą, spręsti švietimo, sveikatos, žemės ūkio ar kitus klausimus? Tik kandžios replikos, ironija ir kritika dėl kritikos. Opozicija, be abejo, privalo kritikuoti valdžią – tai jos pareiga. Tačiau greta kritikos turi sekti alternatyva – o ką pozityvaus siūlai, jei jau kritikuoji?
Ko stebėtis, kad tapusi Vyriausybės vadove I. Šimonytė nesuvaldo situacijos, neturi pasiūlymų, idėjų, vizijų. Kai daugelis valstybės sektorių liepsnoja atvira ugnimi, I. Šimonytė valstybės problemų sprendimą iškeičia į futuristinius svaičiojimus, vienas kurių skamba „Lietuva – šiaurės žvaigždė“. Svaičiojimus, kuriuos rimtais veidais I. Šimonytei pristato „smagūs“ ir „progresyvūs“ artimiausios komandos nariai, neretai įsitaisę šiltuose valstybinių agentūrų „ekspertų“ krėsluose.
Apie kokią „šiaurės žvaigždę“ galima kalbėti, kai Lietuva nė per nago juodymą neprimena nė vienos iš Šiaurės valstybių?
Užduokime kelis klausimus: kiek Lietuvoje žmonių priklauso profsąjungoms ir kokiu mastu pastarosios reguliuoja dirbančiųjų ir darbdavių santykius? Kas ir kiek mokesčių sumoka? Ar Lietuvoje galima kalbėti apie kokybiškas ir prieinamas valstybines paslaugas – švietimo, sveikatos apsaugos ir kitas? Kokio lygio yra valstybės infrastruktūra – keliai, geležinkelių ir viešasis transportas? Kiek finansų valstybė perskirsto viešosioms paslaugoms, o kiek paslaugų yra privačios – tai yra, už jas mes susimokame?
Grįžkime prie premjerės I. Šimonytės ir užduokime klausimą: kuris Lietuvos socio-ekonominės raidos modelis jai yra priimtinas: Šiaurės / gerovės valstybių ar anglosaksiškasis?
Premjerė neturi laiko atsakinėti į šiuos klausimus. Neranda I. Šimonytė laiko susitikti ir su žmonėmis. Net kai prie Vyriausybės pastato vyksta įvairių visuomenės grupių protestai, premjerė mieliau feisbuke atsimušinėja į kai kurių Seimo narių komentarus. Arba aktyviai įsijungia į diskusijas apie civilinę partnerystę, nes, ironiškai šnekant, būtent „partnerystės“ klausimas – esminė Lietuvos problema. Suprask, išsprendus šį klausimą ir mokytojai džiaugsis savo darbu, ir gydytojų padaugės, ir galbūt net keliai susitvarkys.
Gyvenant už Vyriausybės rūmų sienų, nesunku atitrūkti nuo realybės. Deja, realybė už šio „burbulo“ – kitokia. Vadinamosioms „reformoms“, kurias ši Vyriausybė įgyvendina, trūksta idėjų. Tą konstatuoja ne tik opozicijoje esantys politikai, kurių pareiga – kritikuoti Vyriausybę, bet ir I. Šimonytę palaikiusi „progresyvioji“ visuomenės dalis.
Sveikatos apsaugos „reforma“ tik paskatino pūlinio, besikaupusio gydytojų bendruomenėje, sprogimą. Negaunantys padorių algų už sudėtingą darbą gydytojai spjauna ir palieka darbo vietas. Jų vietos niekas neužpildo, nes daugelis jaunų ir ambicingų gydytojų, pabaigę mokslus Lietuvoje, išvažiuoja į Vakarus, kur juos masiškai verbuoja.
Likę gydytojai arba atidirba už kolegas, arba renkasi privačios medicinos kelią, kitaip tariant, uždarbiauja įteisintos korupcijos schemose. O, užuot kalbėjęs apie tai, kaip padidinti finansavimą valstybinei medicinai ir apriboti valstybės sąskaita bujojančių privačių medicinos įstaigų apetitus, ministras Arūnas Dulkys svaičioja apie ligoninių tinklo pertvarką, tarsi tai bus panacėja nuo visų sveikatos sistemą kamuojančių negandų.
Panaši ir švietimo situacija. Laimė, kad mokytojai nepasidavė spaudimui. Rezultatus matome: ir lėšų atsirado, taip pat ir noro pasikalbėti, ir ieškoti kompromisų. Jokių tarpininkų nereikėjo – tik streiko. Mokytojų ryžtas – pamoka kitų valstybinių sričių atstovams, nes, jei nekovosi, nieko nebus.
Mokesčių „reforma“ taip pat vykdoma tik tam, kad be šios vadinamosios reformos Lietuva rizikuotų prarasti kelis šimtus Europos Sąjungos pažadėtų milijonų. Daugiau socio-ekonominių problemų, kurios galėtų būti sprendžiamos pasitelkiant mokesčių sistemos pertvarką, I. Šimonytė ir jos dešinioji ranka, finansų ministrė Gintarė Skaistė, neįžvelgė.
Lygiai ta pati situacija su valstybės infrastruktūra, kuri, deja, tikrąja to žodžio prasme apgailėtina. Lietuvos nereikia lyginti su gerokai didesne ir turtingesne Lenkija. Pakanka nuvažiuoti į mažesnę ir ne tokią didelę ekonomiką turinčią Latviją bei pajusti, ką reiškia važiuoti nesulopytu asfaltu su nenutrupėjusiais kelkraščiais.
Prieš Seimo rinkimus rinkėjams žadėtas ir su I. Šimonyte sietas progresyvumas bei proveržis, atrodo, tebuvo viešųjų ryšių akcija. Nepavykusi viešųjų ryšių akcija, nes už šios Vyriausybės ir jos vadovės, kaip rodo praktika, stovi idėjinis vakuumas.
