V. Žukas. Justinas Marcinkevičius ir Leninas

J. Mikutis maldavo sovietinės Lietuvos literatus, muzikus, dailininkus neparsiduoti, neiti į sąžinės kompromisus, tyčiojosi iš prisiplakėlių ir sovietinių karjeristų. Jis mokė, kaip atpažinti kultūrinę prostitutę: jai leidžiama parašyti, o aktoriams paskanduoti LIE-TU-VA, bet jų drungnas gyvenimas rodo, kad tikroji skanduojama prasmė yra LIE-VA-TU.

Ar J. Marcinkevičius vienas toks buvo, kuris sėmė milžiniškus honorarus už poeziją be sąžinės? Ne. Kiti sovietiniai kultūrininkai taip pat sėmė. Buvusio Dailės kombinato buhalterijos žmonės pasakojo, kad kai vitražistas Algimantas Stoškus grįždavo atlikęs eilinį lenininį užsakymą Uljanovske, jis vienas iš Maskvos gautu honoraru ištuštindavo visą kombinato kasą – kitiems nebelikdavo. Tas pats buvo iš su skulptoriais-leniniečiais.

Ar per visą Atgimimą ir Sąjūdžio metus Just. Marcinkevičius atsiprašė laisvos Lietuvos žmonių, partizanų, tremtinių, Sausio 13-sios aukų artimųjų ir sužeistųjų dėl šitos žmogiškos ir profesinės išdavystės? Gal vyresnieji pamiršo, o jaunesnieji neskaitė? Prisiminkime. Vienas – iš jaunystės, kitas – jau beveik Atgimimo meto.

Justinas Marcinkevičius

„Leninas kalba“, Mediniai tiltai, 1966

Kaip kepurę – mintį, tezę glamžo,
ruošdamas ją iš tribūnos sviest.
Net ir mūsų skepticizmo amžiuj
jo klausaisi lyg savęs paties.

Jam drabužiuos ir savy per ankšta –
jam nuo žemės rutulio kalbėt:
griebia žodį, sveria, meta, lanksto,
ar palieka klausimu kabėt.

Ir tribūną tarsi priešą stumia
jo krūtinės verdanti lava.
O kokių maštabų ir atstumų
dar pilna jo didelė galva!

Kalba viskas – akys, rankos, veidas,
kalba rūbai, batai – visa kas.
Jis rikiuoja viską tarsi vadas,
ateitį paėmęs į rankas.

Ir savim paverčia savo mintį,
pastumia ją, paremia pečiais –
klausantis jo, galima į mirtį
tarsi į gyvenimą išeit.

Kaip kepurę – naują tezę glamžo
jo galva, jo rankos, jo burna:
sudėtingą, prieštaringą amžių
aiškina mums.

Mes – jo tribūna.
.........................................

„Tiesa”, 1987 m. balandis

Šiandien,

Lenino gimimo dieną,

visą dieną apie jį galvosiu:

peržiūrėdamas rytinį laikraštį,
apie jį galvosiu;

imdamas į ranką duonos riekę,
apie jį galvosiu;

palydėdamas dukrelę į mokyklą,
apie jį galvosiu;
ir matydamas:

kaip stato naują namą,
apie jį galvosiu;

kaip aukštai virš miesto

skrenda reaktyvinis lėktuvas,

apie jį galvosiu;
kaip šeima į naują butą kraustosi

ir sunkvežimy

moteris prilaiko fikusą -

jo lapai

tartum vėliava plevena,

apie jį galvosiu;

kaip pro krautuvės duris

įeina ir išeina žmonės,
apie jį galvosiu;

ir girdėdamas:

kaip žmonės sveikinasi
„labas rytas“

ir kaip sako

„šiandien geras oras“,
apie jį galvosiu;

ir kaip radijas transliuoja

„Apasionatą”,

apie jį galvosiu;

vakare, prie tuščio lapo,

kai eilėraščio ieškosiu,

apie jį galvosiu;

ir galvodamas apie rytojų,

apie jį galvosiu.

Emigracijoje leistas jaunosios kartos kultūros žurnalas „Metmenys“ jau laisvės laikais kalbino Just. Marcinkevičių dėl šių eilių. Literato atsakymas buvo: „...atidaviau duoklę“. Tokiam šiaudadūšiui Prienų valdžia siūlo statyti paminklą. Ar žmonės dar supranta kas yra sąžinė ir laisvės principai?

Just. Marcinkevičiaus fenomenas buvo ypatingas – jo knygos greitai išperkamos, poeto kūrybos vakaruose žmonės nesutelpa, jo eiles, pilnas šventų žodžių, žmonės gieda nuo estradų, Kauno Įgulos bažnyčioje dešiniojoje navoje virš Kristaus galvos reljefu išrašoma jo eilėraščio citata, jis vadinamas „tautos sąžine“ ir pan. Bet kam duota talento, iš to ir reikalaujama daugiau.

Nuo ankstyvosios brežnevinės jaunystės galėjome sekti jo karjerą, todėl nesunku buvo suabejoti poeto visuomeninės veiklos ir kūrybos kilnumu bei nuoseklumu. Viena vertus – tautinės dramos ir savotiškai dvasinga lyrika, kita vertus – mandatas: raudonas kompartijos bilietas, aukštos Lenino kaktos apdainavimas pirmajame „Tiesos“ puslapyje, Just. Marcinkevičiaus ateistinės kūrybos stendas, iki pat Atgimimo stovėjęs išniekintoje bažnyčioje – Ateizmo muziejuje.

Iš Sibiro sugrįžęs mąstytojas J. Mikutis su karčia ironija sakydavo, kad plataus masto Just. Marcinkevičiaus šunybės Lietuvos kultūrai bus atpirktos nebent tuomet, jei palaimintuoju bus paskelbtas kitas suvalkietis – tikras žmogus, arkivyskupas Jurgis Matulaitis.

Laimei, sąlyga jau įvykdyta – kaltė atpirkta.