V. Targamadzė. Mokyklų tinklų pertvarka – pagalba ar kliuvinys mokiniui?

Mokyklos tinklų kūrimas teisiniu požiūriu pradėtas jau nuo 2004 metų – kartais iš tiesų mokyklų tinklai optimizuojami, kartais mokyklos stumte stumiamos į vienokį ar kitokį tinklą dėl spėjamų subjektyvių priežasčių. Apie šį procesą galima būtų parašyti įvairaus žanro kūrinių – tai priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi ir ką sugebėsi pamatyti.

Šio proceso rezultatai primena ledkalnį. Dažniausiai juk rodoma ir matoma ledkalnio viršūnė (o tai tėra jo trečdalis), kuri mokyklų pertvarkos atveju dar paspalvinama, ką jau bekalbėti apie po vandeniu stūksančias ledkalnio dalis, skalaujamas įvairių srovių ir sūkurių. Taigi vienos mokyklos tuose tinkluose gali tarpti, o kitos menkti. Juos kuriant vienas galima aukoti, o kitas, nors ir ne tokias pažangias, kelti. Visko yra nutikę per daugybę metų. Galų gale artėjama prie finišo tiesiosios, nes nuo 2015-09-01 vidurinių mokyklų neturėtų likti.

Bet jos dar yra ir jų ne tiek mažai. Kaip rodo Švietimo ir mokslo ministerijos statistika, 129 mokyklos dar „nesutinklintos“ ar „neįtinklintos“ (žiūrint, kokią kuriamų tinklų ir mokyklų likimo paskirtį matysime). Taigi nuo 2004 m. priimtų „Mokyklų tinklo pertvarkos metodinių rekomendacijų“ praėjo dešimtmetis, bet ne visose savivaldybėse pavyko kai kurias mokyklas prievarta paversti progimnazija, pagrindine mokykla ar keturmete gimnazija. Bent jau Vilniuje, Kaune tai yra opi problema (kiek teko girdėti, taip pat Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose).

Visiškai nesuprantama, kodėl neanalizuojamos konkrečios situacijos, konkrečios mokyklos galimybės, bendruomenės lūkesčiai. Taigi Prokrusto lova – mokyklų unifikavimas yra visiškas nesusipratimas. Tarsi mokyklos gali daugintis pumpuravimu.

Vilija Targamadzė

Akivaizdu, kad iki nurodytos datos ši problema nebus išspręsta. Žinoma, žvelgiant iš galingų ideologinių ir biurokratinių tvirtovių, galima kaltinti šias savivaldybes Įstatymų ir / ar poįstatyminių dokumentų nevykdymu. Tačiau priimti sprendimus nėra paprasta. Be to, juk Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 44 str. 2 dalyje yra labai aiškiai nurodyta, kad „tais atvejais, kai savivaldybės tarybos sprendimų projektai dėl bendrojo ugdymo mokyklų reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo prieštarauja mokyklos bendruomenės sprendimams, siūlymus dėl tokios mokyklos reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo pateikia Švietimo ir mokslo ministerija.“ Taigi dar yra galimybė aiškintis, išsakyti savo pozicijas ir mokyklų bendruomenėms.

Kovo 12 dieną Švietimo ir mokslo ministerijoje vyko kolegijos posėdis, kuriame dalyvavo ir įvairių asociacijų, mokyklų etc. atstovai. Ministras prof. D. Pavalkis konsultavosi, ieškodamas išeities iš susidariusios keblios mokyklų tinklo pertvarkos padėties. Juk iš tiesų keistai atrodo, kad mokyklos, kurios yra patrauklios mokiniams ir kurias vaikai, jų tėvai (globėjai) renkasi, turi būti reorganizuojamos į keturmetes gimnazijas ir / ar progimnazijas. Juolab, kad kai kurios netgi lieka tame pačiame pastate. Vadinasi, tektų mokykloms dirbti nepritaikytoje infrastruktūroje (statyti atskirus šilumos, vandens skaitiklius, gal net kirsti naujus įėjimus (juk turi būti ir specialūs išėjimai evakuacijos atveju)).

Kaip gali būti, kad kuriasi katalikiškos mokyklos, bet stačiatikiškojo ugdymo koncepcija niekaip neprasiskina kelio.

Vilija Targamadzė

Argi ne absurdiškai atrodo sėkmingai dirbančių mokyklų, tokių kaip Vilniaus m. Žvėryno gimnazijos, turinčios 5–12 klases, gryninimas į keturmetę gimnaziją; draudimas netgi akredituotis Kauno m. Juozo Grušo vidurinei mokyklai – menų profilis, vaikams patraukli mokykla (tiesa, toks leidimas po daugelių bandymų gautas); Kauno m. katalikiškajai Vyturio vidurinei mokyklai, 2009-08-15 tapusiai katalikiška (pasirinko salezietišką charizmą, t. y. šv. kun. Jono Bosko saugojimo sistemą), kurios rezultatai ir mokymosi kokybė pradėjo ypač gerėti – iš 30 vietos 2008–2009 m. Kauno miesto mokyklų kontekste 2013–2014 m. pakilo į 9-ąją vietą) ir t.t.

Visiškai nesuprantama, kodėl neanalizuojamos konkrečios situacijos, konkrečios mokyklos galimybės, bendruomenės lūkesčiai ir pan. Taigi Prokrusto lova – mokyklų unifikavimas yra visiškas nesusipratimas. Tarsi mokyklos gali daugintis pumpuravimu. Negi neaišku, kad kai sėkmingai dirbusi mokykla išsiskaidys, tai visiškai nereiškia, kad atsiras dvi sėkmingai veikiančios mokyklos. Tai unikalūs atvejai, jie turi būti įdėmiai nagrinėjami perspektyvos požiūriu, ir tik tada priimami sprendimai.

Keista ir tai, kad biurokratinėje painiavoje vis mažiau lieka supratimo apie vaiką, jo aplinką, gerovę, pedagogus ir pan. „Nužmogintais“ sprendimais mokyklos spendžiamos į kampą. Daug kas trauko pečiais, niekaip nesupranta kai kurių sprendimų.

Pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerijos sukurta grupė svarsto savitų mokyklų koncepcijas, vienas patvirtina, kitas, kartais dėl neaiškių priežasčių, atmeta. Bet kaip gali būti, kad kuriasi katalikiškos mokyklos (tai sveikintina, jei išties išlaikoma atitinkama charizma), bet stačiatikiškojo ugdymo koncepcija niekaip neprasiskina kelio (o juk ją rengiant dalyvavo stačiatikių kunigas, socialinių mokslų daktaras, ir tikrai ji tiek edukologiniu, tiek teologiniu požiūriu parengta pakankamai korektiškai). Matyt, Vilniaus m. Aleksandro Puškino vidurinei mokyklai sudaromos biurokratinės kliūtys tapti stačiatikiškojo ugdymo mokykla, nors mokyklos bendruomenė tam pritarė.

Įdomu, kaip bus Vilniuje sprendžiamas ir kitų mokyklų likimas. Dėl mokyklų reorganizavimo į LR Vyriausybę, LR Švietimo ir mokslo ministeriją, Vilniaus m. savivaldybę kreipėsi šešios mokyklos: Gabijos gimnazija, Juventos gimnazija, A. Mickevičiaus gimnazija, V. Kačialovo gimnazija, Senvagės gimnazija, Žvėryno gimnazija. Argumentai pateikti gana įtikinantys, bet ar jie pasieks valdininkus, kurie kuo toliau, tuo labiau vadovaujasi lotynišku posakiu Missa vox nescit reverti („pasakytas žodis nebegrįžta“), visiškai pamiršdami susimąstyti akinantį kitą lotynišką posakį – Nec scire fas est omnia („viską žinoti nėra lemta“).

Taigi, ar atsiras naujiems Tarybos nariams išminties ir politinės valios sustabdyti „rankų laužymą“ mokykloms. Tikrai nebus lengva, nes kai kurios mokyklos, praėjusios akreditaciją ir restruktūrizuotos, matyt, mano, kad tegul ir kitos „paragauja“ tos košės iš biurokratinio katilo. Tai galimai palaiko ir kai kurios asociacijos – minėtos Kolegijos medžiagoje ir mes, kurie buvome pakviesti į Kolegiją, radome Lietuvos gimnazijų asociacijos, Lietuvos profesinio mokymosi įstaigų asociacijos, Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos, Lietuvos progimnazijų asociacijos kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę, Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministrą pirmininką, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrą, BNS, ELTA naujienų agentūras.

Kreipimosi tekste rašoma: „Prašome šalies vadovų pareikalauti, kad bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarka būtų baigta pagal iki šiol galiojančius aktus“. Paskui tekste jau aiškinamos priežastys, kurios lemia tokį reikalavimą, bet kai kurie pagrindimai verčia suabejoti, pavyzdžiui, 3 punkte nurodoma, kad „savitos, netradicinės mokyklos turėtų būti kuriamos ten, kur jau yra įtvirtintas privalomas programas įgyvendinančių mokyklų tinklas.

Reikia pabrėžti, kad dabar kuriamos „profesinės žinių mokyklos“, kurios didina mokinių krūvį, nukreipia dėmesį nuo pradinio bei pagrindinio ugdymo programų tikslų – mokinių raštingumo, skaičiavimo, bendravimo įgūdžių ugdymo.“ Tik ar tikrai taip? Kuo grindžiamas šis teiginys? Straipsnio autorei paklausus, kodėl nėra tautinių mažumų mokyklų atstovų ir apie jas nekalbama, tik vienintelis Progimnazijų asociacijos vadovas dar bandė aiškinti, kiti tylėjo. (Paskui jau Ministras talkino, aiškindamas, kad Lietuvos švietimo taryba ne viską žino – mat buvo susitikęs su tautinių mažumų mokyklų vadovais, nors pasisėdėjimas ir lieka pasisėdėjimu, pasikalbėjimas – irgi tik pasikalbėjimu, jei sprendimai nepriimami.)

Taigi minėtų asociacijų vadovai prieš Kolegijos posėdį a priore kreipėsi į Šalies vadovus, net nebandydami analizuoti susiklosčiusios situacijos, apžvelgti kitų mokyklų pertvarkos galimybių. Nejaugi ir asociacijos jau turi tik vieną tiesą, neatsižvelgia į kitas jos narių nuomones? Negi išties lietuviška demokratija pradedama suprasti taip: „Yra dvi nuomonės: viena mano, o kita neteisinga“? Pamirštama, kad įstatymus kuria žmonės ir jie kuriami žmonėms.

Kokia išeitis? Akivaizdu, kad reikia priimti sprendimą dėl dar „nesuprokrustintų“ mokyklų. Svarbu palikti galimybę išnagrinėti konkrečius atvejus ir tik tada spręsti, tariantis su mokyklos bendruomenėmis, steigėjais ir pan.

Nebetikime Lietuvos žmonių sąmoningumu, padorumu? Ar yra kitos priežastys? Tiesa, taip ilgai vilkinusiems šią situaciją politikams ir įvairiems biurokratams dera priminti XIV a. prancūzų filosofo Ž. Buridano iliustraciją apie asilą, gulintį tarp dviejų pievų ir nesugebantį pasirinkti, kurioje iš jų ėsti, kitaip tariant, jis greičiau nudvės badu nei nuspręs, kur pasukti. Tad ilgalaikis šios problemos atidėjimas – LR Švietimo įstatymo pataisa pratęsti tinklo pertvarkos laikotarpį mokykloms iš esmės nieko pozityvaus nesuteiks. Liks nežinia ir įtampa, kurios šiandien dirbtinai kelti tikrai nedera.

P. S. Nederėtų pamiršti elementarios tiesos – arba sistema tarnauja žmogui, arba žmogus – sistemai. Tad ar mokyklų tinklų pertvarka yra pagalba mokiniui, ar atvirkščiai? Kodėl negali būti įvairūs mokyklų tipai? Juk svarbiausia, kad jos būtų arčiau vaiko ir efektyviai funkcionuotų. Gal kas galite argumentuotai atsakyti?