Lietuvos pramonininkų konfederacija, turėdama aiškių savo interesų, juos viešina bei diskutuoja ir net užsiima lobizmu, kas Lietuvoje vis dar turi stiprią „nešvaraus reikalo“ konotaciją. Be abejonės, kaip ir visos interesų grupės, pastaroji savo interesų intencijų iki galo neatskleidžia ir neketinu šiame straipsnyje jų spėlioti, teisinti ar ginti. Tačiau valstybė su visu didžiuliu įstatymų leidybos ir priežiūros mechanizmu turi užtikrinti teisę visiems siekti savo interesų ir prižiūrėti, jog tie interesai nenusižengtų bendrai priimtiems teisiniams principams. Moraliniai ar idealistiniai aspektai šiuo atveju lieka sklandyti kažkur ore, įgaudami formą tik bendrai priimtų demokratinių normų laikymosi pavidalu.
Apie lietuvių darbuotojų „negabumus ar prasigėrimą“ , kvalifikacijos trūkumą ir nenorą dirbti galima diskutuoti daug, nenuobodžiai ir ilgai. Tačiau tai yra platesnės socialinės ekonominės politikos problemos. Švietimo sistema yra nesuderinta su ekonomikos poreikiais, ypatingai ateityje. Studijos universitete, be abejo, suteikia išsilavinimą, kuris yra nepakeičiamai svarbus, tačiau retai kada suteikia profesiją. O mokytis „profesijos“ šiandien Lietuvoje yra daugiau nei nepopuliaru.
Dirbti už minimalų atlyginimą vargu ar tikslinga (ypatingai kai dėl jo pakėlimo daugelis žmonių prarado socialines lengvatas ir pašalpas, nes dėl tų keliasdešimt litų pakilo jų pajamos, kurios perkopia valstybės remiamų pajamų sumą, kuri nesikeitė). Vargu ar pramonininkų interesas ir tikslas yra užsiimti bedarbių perkvalifikavimu, kuris užimtų nemažai laiko, o laikas – pinigai. Natūralu, jog verslas ieško mažiausiai kaštų reikalaujančio sprendimo – šiuo atveju kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio, kuriems yra pasiruošę mokėti ne mažesnį kaip 2 šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, kaip numato teisės aktai.
Bet galbūt ne Lietuvos verslui emigrantų nereikėjo, galbūt būtent emigrantams Lietuvos verslo nereikėjo? Galima juos suprasti, turint omenyje darbuotojų ir darbdavių santykių klimatą, kuris Lietuvoje, reikia pripažinti, vis dar yra „rūgštokas“. Pragmatiški verslo sektoriaus interesai neretai veda į modernios vergovės užuomazgas, kai darbuotojai yra išnaudojami ne tik pažeidžiant darbo kodeksą, tačiau ir plačiąja prasme, paminant bet kokius moralaus bendradarbiavimo ir bendravimo principus.
Imigrantai nėra tik darbo jėga. Nėra kažkas supakuota į dėžes bet kurioje pasaulio šalyje ir atsivežama į kitą. Teisė laisvai pasirinkti, kur gyventi ir dirbti, yra viena iš žmogaus teisių, kuri nenustoja egzistuoti kirtus savo kilmės valstybės sienas, ką įrodo daugelis Lietuvos piliečių, dirbančių ir gyvenančių svetur. Darbo imigrantai, kur jie bebūtų, moka mokesčius, tad turi teisę į visas socialines garantijas, apsaugą darbo rinkoje ir normalias darbo bei gyvenimo sąlygas, galiausiai – teisę reprodukuoti savo gyvenimą kitoje socialinėje erdvėje.
Socialiai atsakingas verslas yra siekiamybė, kuri turėtų būti įgyvendinta ir Lietuvoje, tačiau ne verslas kuria valstybę, ne (tik) verslas yra atsakingas už esamas teisines nuostatas ir valstybės problemas, taip pat ir emigraciją, už kurią apskritai niekas negali būti atsakingas (migracija yra šių dienų besikeičiančios visuomenės pavyzdys, procesas, kurio negali valdyti nei valstybė, nei verslo sektorius (be abejo, pastarasis turi daug įtakos)). Vargu ar ekonominis liberalizmas mus moko kažko daugiau nei savų interesų siekimo ir tai suprasdami, turime gebėti situaciją vertinti ir valdyti adekvačiai.
Na ir pabaigai, šiek tiek ne visai į temą.
Lietuvoje problemų netrūksta, nes jos yra sukuriamos tiek dėl politinės valios trūkumo, tiek iš neišmanymo. Migracija pati savaime nėra problema, šis natūralus procesas tampa problema, kuomet yra iškreiptai vertinamas ir dėl atitinkamų politinių, visuomeninių, ekonominių nuostatų ir veiksmų nebuvimo sukelia socialines įtampas.