V. Laučius. Kas atsitiko socialdemokratams?

Aną savaitę gyvenimas vėl pamokė, kad posakis „lakštingala negali nečiulbėti“ yra apie Birutę Vėsaitę.

Dar nebuvo feisbuke jos haiku ir garsiojo kreipimosi „opozicijos ir žiniasklaidos pikčiurnų dėmesiui!“ (čia kai liepė „palikti ramybėje premjerą“, nors pati jį vis gąsdina ir ramybėje nepalieka), o lakštingala jau čiulbėjo, gegužės nesulaukusi.

Viskas prasidėjo gan nekaltai, nors ir dvelkė švelniu marazmu. Prieš rinkimų kampanijas politikams siūloma daug įvairių minčių ir žodžių junginių, tarp kurių, deja, retai pasitaiko gerų idėjų. Kai ką jie ir patys susigalvoja. Antai 2002 metais triušiu vadintas kandidatas į prezidentus agitavo už save sakydamas: „aš – žmogus“. Greičiausiai tuo niekas nepatikėjo, tad niekas už jį ir nebalsavo. O štai šiemet kažkas pabandė parduoti „laimės“ idėją (anksčiau viena partija laimės siūlytojams parodė duris) – laimės ir gero psichologinio klimato.

Politinei partijai grįsti savo rinkimų kampaniją kalbomis apie laimę ir gerą nuotaiką yra veik tas pats, kas žadėti rinkėjams meilę, orgazmą ir – na, dėl viso pikto – nuodėmių atleidimą. Laimė – ne partijų reikalas, tai lyg ir akivaizdu (nebent skurstančius rinkėjus jos pratina prie minties, kad ne piniguose laimė). Tačiau socialdemokratai užkibo ant šito jauko ir praėjusią savaitę vieną po kito ėmė skelbti DELFI rubrikoje „Politiko akimis“ tekstus apie laimę ir psichologinį klimatą kaip prioritetines savo veiklos sritis.

Rinkimų kampanijai dar neįsibėgėjus, pirmaujanti politinė partija labai gerai nusitaikė ir šovė tiesiai sau į koją: pasiūlė visiems šypsotis, o ne daugiau socialinio teisingumo, iškoneveikė žiniasklaidą, o ne opoziciją, ir pareklamavo savo išskirtinumą – deja, B. Vėsaitę.

V. Laučius

Tiems, kurie neskaitė, pasakysiu, kad tai buvo nepakartojama. Ir taip nemenką kovos už laimę siurrealizmą stiprino ryškus ir spalvingas faktas, kad patį pirmą šios serijos traktatą parašė didysis idėjų bankas Birutė Vėsaitė. Išėjo du viename: ir tema – kosminė, ir autorius, kaip kad „X failuose“ tiesa, amžinai slypi kažkur anapus. Nieko keista, kad iš šio sprogstamo derinio išsirutuliojo geniali mintis, kuri, sutrumpinus, skamba taip: psichologinis klimatas Lietuvoje – blogas, žmonės – nelaimingi, todėl masiškai emigruoja, o kalti dėl visko – žurnalistai.

Paprastam žmogui, gavusiam dovanų tokį išminties perlą, nė nespėjus atsitokėti, pasirodė dar du traktatai apie „pozityvų klimatą“, laimę ir jos gadintojus. Socialdemokrato Justo Pankausko vardu pasirašytame straipsnyje teigiama, kad laimę iš Lietuvos gyventojų atima patyčios, o kalti – apžvalgininkai. „Užkalniai, ramanauskai, bačiuliai, tapinai [...] maitinasi iš patyčių. Tiesiogine šio žodžio prasme“, – pavardes iš mažosios raidės surašė „politinę kultūrą be patyčių“ puoselėjantys laimės dainiai.

Taigi rinkimų kampanijai dar neįsibėgėjus, pirmaujanti politinė partija labai gerai nusitaikė ir šovė tiesiai sau į koją: pasiūlė visiems šypsotis, o ne daugiau socialinio teisingumo, iškoneveikė žiniasklaidą, o ne opoziciją, ir pareklamavo savo išskirtinumą – deja, B. Vėsaitę. Keistai besielgiančius bendražygius atsitokėti paragino socialdemokratas Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas, bet nežinia, ar buvo išgirstas.

Ir per pernykščius savivaldos, ir per užpernykščius Europos Parlamento, ir per šiųmečius Seimo rinkimus LSDP politinė komunikacija atrodo taip, lyg šiai partijai kažkas iš vidaus kryptingai bando pakenkti. Kai kurie požymiai net leidžia įtarti, kad dalis senosios LDDP tiesiog nesuinteresuota gerais Seimo rinkimų rezultatais. O jeigu ir suinteresuota, tai labai tingi dirbti.

Liberalų sąjūdis gali nieko neveikti ir žiovaudamas stebėti, kaip iš esmės socialdemokratinių pažiūrų ir interesų elektoratas didžiuosiuose miestuose renkasi liberalus, o ne socialdemokratus. Matyt, rinkėjai nusivilia pamatę, ką pastarieji siūlo vienmandatėse apygardose.

Vyteniui Andriukaičiui išvažiavus į Briuselį, Vilniaus vienmandatėse neliko nė vieno potencialaus nugalėtojo. Per rinkimus į atsilaisvinusią Seimo nario vietą Žirmūnuose į antrą turą pateko simpatiška konservatorė ir beveik niekam nežinomas liberalas, kuris galiausiai ir laimėjo. Koks turi būti LSDP kandidatas, kad net į antrą turą nepatektų prieš tai savo partiečio laimėtoje apygardoje?..

Tokius kažkodėl ir kelia – Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune. O juk turi didmiesčiams tinkamų veidų: aplinkos viceministrą Liną Jonauską, sostinės vicemerą Gintautą Palucką, Jonavos merą Mindaugą Sinkevičių, kurie yra dešimt kartų geriau už du marinuotus LSDP ministrus su seniai pasibaigusiu galiojimu sostinės vienmandatėse. Bet partija kažkodėl užleidžia svarbias vietas ne tokiems, kaip minėti jauni veidai, o tokiems, kurie atbaido, nedirba arba yra nematomi.

Vis dėlto tinkamo politinio veido didmiesčiams neturėjimas yra tik viena iš dviejų esminių LSDP politinės komunikacijos problemų. Antra problema – socialdemokratinių rinkėjų lūkesčių ignoravimas. Trumpai ir paprastai kalbant, LSDP turėtų būti kovotoja už socialinį teisingumą. Ji turi būti mažai ir vidutiniškai uždirbančių samdomų darbuotojų, ekonomiškai silpnesnių žmonių interesų gynėja ir jaunimo globėja, kurianti patrauklias galimybes jaunam žmogui likti Lietuvoje ir neemigruoti. Kaip socialinio teisingumo partija ji turėtų atiminėti balsus ne tik iš Liberalų sąjūdžio didžiuosiuose miestuose, bet ir iš silpstančių „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos – visoje Lietuvoje.

Taip turėtų būti, bet taip kol kas nėra. Socialinio teisingumo politika ir retorika, tiesa, neišnyko, bet yra nustumta į šoną, kur ją iš dalies gelbsti Algirdas Sysas. Partijos vadovybė artėjant Seimo rinkimams staiga prabyla savo rinkėjams kone Andriaus Kubiliaus stiliumi: ambicijos, liberalizavimas, vidurinis sluoksnis, pirmyn į šviesią ateitį, o minimalios algos ir pašalpos – menkų žmogelių dalia, nyku ir neįdomu, geriau tegul būna vizija.

Palaukit, palaukit. O kaip čia dera socialinis jautrumas ir teisingumas? Ar tuos rinkėjus, kurie gauna minimumą ir pašalpas, galutinai atiduodate Darbo partijai bei „Tvarkai ir teisingumui“? Ir kaip dėl šūkio „svarbiausia – žmogus“? Dabar jau svarbiausia – ne žmogus, o ambicijos, panašiai kaip A. Kubiliui? Gal tuomet verta dar įsisavinti žodį „proveržis“? Ar neatrodo, kad šitoks posūkis į liberaliąją dešinę naujų rinkėjų tikrai neduos, o tradicinius – išbaidys? Ir kad to tik ir laukia socialiai jautriai su žmonėmis kalbanti, su nimbais ant šv. Karbauskio ir šv. Skvernelio galvų į provinciją einanti, nusivylusių LSDP rinkėjų visur tykanti Valstiečių ir žaliųjų sąjunga?

Ir tarsi viso to būtų maža, viešojoje erdvėje savo balsą vis garsiau lavina ta LSDP jaunimo dalis, kuri mano, kad geriausias saviraiškos būdas – tai kalbos apie mažumų teises, dalyvavimas gėjų paraduose ir parodomoji meilė nelegaliems migrantams viešai svarstant, kad vaikų darželių auklėtojos turėtų mokytis arabų kalbos. Sveiki atvykę į socialdemokratais save vadinančių kairiųjų liberalų stovyklą.

Socialdemokratai galėtų nepasiduoti šio kairiojo kultūrinio ir politinio liberalizmo bei ekonominės dešinės pagundoms ir nebijoti išryškinti savo teigiamo požiūrio į didesnį valstybės vaidmenį. Daugelis žmonių Lietuvoje pavargo amžinai girdėti iš politikų “nenorėkite, kad valstybė jumis pasirūpintų, rūpinkitės savimi patys”. Patys savimi pasirūpinti šitaip skatinami lietuviai masiškai išvažiuoja iš Lietuvos, ir Lietuva tampa sparčiai nykstančia šalimi. Ar atkurtas valstybingumas yra tik tam, kad kiekvienas pasirūpintų savimi, ar vis dėlto yra atkurta ir solidarios politinės bendruomenės galimybė?

Lietuvoje (kairysis) liberalizmas dažnai tapatinamas su socialdemokratija, nors jie, trumpai tariant, skiriasi savo vertybių ir politinio diskurso prioritetais. Liberalams labiau būdingas individualizmas, socialdemokratams – bendruomeniškumas (pasaulėžiūrų skirtumus atskleidžia kad ir teoriniai liberalų ir komunitarų ginčai, kuriuose, tarkime, Michaelas Walzeris niekaip nepriskirtinas liberalų stovyklai). Esama ir politinės praktikos pavyzdžių – antai Švedijos socialdemokratai XX a. buvo iškėlę ir vadovavosi konservatoriams kažkuo artimu „tautos namų“ (Folkhemmet) šūkiu. Su tokia socialdemokratija sunkiai dera ir šiandienis daugelio liberalų kosmopolitizmas, ir multikultūriškumo kultas, ir žmogaus teisių suabsoliutinimas.

Kažkada Algirdas Brazauskas, atsakydamas į klausimą „kas yra socialdemokratija?“, simptomiškai pareiškė, kad tai – liberalizmas, tik iki tam tikros ribos. Antra jo atsakymo dalis kaip buvo, taip ir liko labai miglota, o pirma dalis – kad socialdemokratija yra liberalizmas – nepaneigta ir, matyt, priimtina nemažai daliai partinio elito. Tik juo toliau, juo daugiau kyla abejonių, ar tokia tapatybė atitinka potencialių rinkėjų lūkesčius ir gali atlaikyti rinkimų iššūkius.

Socdemų reitingai smuko ne pernai rudenį, kai šią partiją ėmė persekioti skandalai, o šių metų vasarį ir kovą – ėmus įsibėgėti rinkimų kampanijai. Todėl tikėtina, kad galimą rinkėjų simpatijų sumažėjimą lėmė ne tik arba ne tiek skandalai, kiek natūraliai padidėjęs žmonių dėmesys partijos siunčiamai politinei žiniai ir šios neatitikimas lūkesčiams. Žinoma, opozicija ir jos bendraminčiai norėtų viską aiškinti tuo, kad valdantieji „prisidirbo“. Tačiau šis suprantamas jų noras neturėtų užgožti praktinio klausimo – ar tekstus apie laimę štampuojantys bei neadekvačiai reaguojantys į aktualijas socialdemokratai pasidarys išvadas iš klaidų, ar ir toliau šėlios mėnesienoje su B. Vėsaite ir skleis nesocialdemokratinę žinią?