Vladimirą Peftijevą atstovaujančios advokatų kontoros LAWIN byla prieš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją yra trečias didelis išbandymas ir užsienio politikai, ir bendrai Lietuvos valstybei per pastaruosius metus.
Ką Lietuvos valstybė turėjo išmokti bendradarbiaujant su Baltarusija
Bene skaudžiausios žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio bylos padarinius – suėmimą iki penkerių metų, piniginę baudą bei turto konfiskaciją – per metus bent iš dalies pavyko amortizuoti suteikiant paramą A. Beliackio šeimai. Neapsieita be vidinių rietenų ir tarpžinybinių kaltinimų, tačiau, regis, turėjo būti išmoktos kai kurios svarbios bendravimo ir bendradarbiavimo su Aleksandro Lukašenkos režimu pamokos.
Tokio pobūdžio manipuliaciją ir provokaciją Lietuva jau patyrė 2011-aisiais metais, kuomet pasinaudojant teisinio bendradarbiavimo sutartimi Baltarusijos valdžia susidorojo su minėtu žmogaus teisių gynėju.
A. Lukašenka absurdiškai apeliavo į tarptautinę teisę ir pliušinių meškiukų bylos metu. Tarptautinę teisę, kai jam patogu, prisimena asmuo, kurio vadovaujamoje valstybėje yra dešimtys politinių kalinių, o kitaip mąstančiųjų areštas, sumušimai ar piniginės baudos yra kasdieninis dalykas!
Ar Teismas paneigė Baltarusijai taikomas ES tikslines sankcijas?
Turtingiausias Baltarusijos žmogus V. Peftijevas yra vadinamas A. Lukašenkos bankininku(1), privačia kišene ar pinigine ir po 2010 m. gruodžio 19 d. represijų tapo Europos Sąjungos sankcijų taikiniu. Su V. Peftijevu siejamos lažybų, telekomunikacijų bei ginklų pramonės įmonės taip pat pateko į tikslinių sankcijų sąrašą(2), kuriomis buvo užšaldytos jų sąskaitos bei operacijos ES teritorijoje.
Šios įmonės yra pervedusios daugiau nei pusę milijono litų Lietuvos advokatų kontorai “Lawin Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir paterniai” už savo interesų atstovavimą ir gynybą. Būtent šių lėšų (kurios buvo pervestos jau po ES sankcijų paskelbimo) įšaldymą kvestionavo Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Toks Teismo sprendimas sukėlė baltarusių demokratų ir tarptautinių partnerių nustebimą bei potencialiai yra dar vienas Lietuvos užsienio valstybės ir bendrai visos valstybės diskreditavimo šaltinis.
Antra, ES nedraudžia taikyti išimtis ir „atšildyti“ kai kurias sąskaitas. Taigi toks žingsnis neprieštarautų Briuselio taisyklėms. Vis dėlto kartais draugiška A. Lukašenkai pavadinama Lietuva šįkart buvo principinga ir užšaldė LAWIN įmonei pervestus V. Peftijevo pinigus, kurių kilmė yra neskaidri (jo vadovaujama įmonė „Beltecheksport“ įtariama nelegalia prekyba ginklais Afrikoje, Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose (3)).
V. Peftijevo bylos padariniai
Ne kartą Lietuvos tarptautiniai partneriai buvo sutrikę dėl nenuoseklios Vilniaus politikos Baltarusijos atžvilgiu. Neabejotina, jog bus saulaukta kritikos bangos dėl neva prolukašenkinės politikos. Taigi šia byla eilinį kartą parodoma, kaip siauras legalistinis požiūris kenkia valstybės įvaizdžiui.
Kaip ir A. Beliackio atveju, įstatymo raidė buvo vertinama visiškai neatsižvelgiant į kontekstą. ES sankcijos yra politinė priemonė – o Baltarusijos režimas šią politiką kvestionuoti iš teisinės perspektyvos. A. Lukašenka dar 2011 m. birželio 20 d. pats nurodė kvestionuoti ES ribojančių priemonių politiką. Maža to, kalbama, jog pats V. Peftijevas pasiūlė milijoną dolerių tam, kas sugebės atšaukti jam taikomas ES sankcijas (4).
Vėl galima kelti klausimą ir dėl koordinavimosi stokos – ar Teismas derino šią poziciją su kitomis institucijomis, ar buvo atsižvelgta į kitų ES valstybių praktiką ar poziciją, ar išsiaiškinta dėl galimos kolizijos su Briuselio nuostatomis? Galų gale, tenka kelti klausimą ir dėl atsakomybės, nes tai yra visos valstybės, o ne tiesiog vienos ar kitos institucijos klausimas. Šiuo konkrečiu atveju norėtųsi aiškaus ir vieningo visų užsienio politikos formuotojų ir įgyvendintojų balso ginant Lietuvos interesus bei poziciją.
Be politikos nuoseklumo, glaudesnio tarpinstitucinio koordinavimosi Lietuva tampa pažeidžiama prieš A. Lukašenkos režimo provokacijas, o tokių veiksmų tikimybė artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES yra dar labiau tikėtina.
Šis sprendimas kol kas išsprendžia tik LAWIN įmonės finansų klausimą ir neprieštarauja Briuselio vykdomai politikai. Vis dėlto, tai yra pirmasis akmenukas bandant sudrumsti ES tikslinių sankcijų politiką. Akivaizdu, jog ši politika yra pažeidžiama, ypač jei bendraujant su režimo valstybėmis bus aklai taikomi demokratijos bei teisinės valstybės standartai, o kartu užmerkiamos akys prieš jau ne vieną dešimtmetį ten vykstančius žmogaus teisių pažeidimus ir tarptautinės teisės ignoravimą.
1. Andrew Rettman, “Lukashenk’s ‘private banker’ to face EU ban”.
2. “EU imposes economic sanctions“.
3. “Belarus as a New Yugoslavia on a Global Arms Market?”.
4. Nikolaj Nielsen, „Lukashenko‘s Friends in Brussels”.