Lietuvos istorijos nuoskaudos
Daugybė istorijos mylėtojų, įskaitant ir V. Sinicą, skatina visuomenę šiukštu nepamiršti lenkų mums padarytų skriaudų! Anot jo, siekdami palaikyti gerus ryšius su Lenkija bandome slėpti istoriją. V. Sinica netgi siūlo žymiai daugiau apie lenkų istorines skriaudas pasakoti moksleiviams šalies mokyklose.
Vis dėlto tokie į istorines detales besigilinantys, tačiau prieš platų kontekstą kartais akis užmerkiantys, istorikai užmiršta atsakyti į esminį klausimą: kas iš to?
Kas iš to, kad jauniems žmonėms grūsime į galvas istorinius faktus apie kažkada padarytas mums skriaudas lenkų, kurie nė per nago juodymą neprimena dabartinių mūsų kaimynų? Kas iš to, kad pripumpuosime žmonių galveles priešiškai nuteikiančios informacijos prieš šalį, kuri dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis yra svarbiausia mūsų sąjungininkė?
Juk Lenkija, ne JAV, Vokietija ar bet kuri kita valstybė, pagal oficialius NATO gynybos planus būtų pirmoji, kurių motinoms tektų apverkti savo vaikų gyvybes Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis atveju. Kas iš to, kad ir toliau lietuviams kalsime į galvas amžinosios aukos nuoskaudą?
Praėjusį dešimtmetį atliktas „Google“ paieškų tyrimas parodė, jog internete informacijos apie istoriją ieškančios visuomenės išsivystymo lygiu stipriai atsilieka nuo valstybių, kurių gyventojai labiau domisi ateitimi.
Ne, nesakau, kad turėtume atsisakyti istorijos pamokų, tačiau modernioje valstybėje mokantis bet kokio istorijos laikotarpio svarbiausia yra suprasti, kodėl mes apie tai kalbame - kokią reikšmę aptariama istorinė situacija turi dabarčiai ir ko iš jos turime pasimokyti žvelgdami į ateitį.
V. Sinica siūlo daugiau kalbėti apie lenkų skriaudas Vilniaus kraštui tarpukariu. Kodėl gi ne? Tačiau tuo pačiu neužmirškime paminėti dabarties Lietuvai žymiai svarbesnių faktų, kad, pavyzdžiui, lenkų „Solidarumas“ griežtai atsisakė bet kokių nacionalistinių pretenzijų į Vilnių ir kryptingai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekius. O pasiimti Vilnių Lenkijai devintajame dešimtmetyje siūlė Sovietų Sąjunga, taip siekdama išprovokuoti karą tarp nepriklausomybės siekiančių Lenkijos ir Lietuvos visuomenių. Panašiai nesutarimus tarp dviejų strateginių partnerių šiuo metu kursto ir Rusija.
Švieskime šalies visuomenę apie iškiliausių lenkų intelektualų Jerzy Giedroyco, Jaceko Kuronio, Bronislawo Geremeko, Adamo Michniko, Jano Jozefo Lipskio ir kitų idėjas apie būtinybę kritiškai vertinti savo istoriją ir palaikyti draugiškus ryšius su kaimynėmis, ypač – Lietuva. Tik aiškiai įsisavinę moderniosios Lenkijos poziciją, galėsime racionaliai vertinti dabar mistifikuojamų lenkų mums kadaise padarytas skriaudas.
Ar ir toliau būsime pasipūtę povai?
Nemaža Lietuvos konservatyviojo elito bei istorijos detalėse paskendusios visuomenės dalis kaip pasipūtę povai mosikuoja savo uodega prieštaraudami bet kokiam „nusižeminimui“ prieš lenkus. Neva kamuolys šiuo metu yra lenkų pusėjo, taigi jie patys ir turėtų imtis veiksmų tvarkant santykius su Lietuva. Ar tikrai?
Tiesiog atsakykime į klausimą: kuri valstybė yra labiau suinteresuota stiprinti ryšius? Ekonomiškai stipresnė, didesnę įtaką ES turinti ir labiau Rusijos agresiją atremti pasiruošusi Lenkija? Ar Lietuva, kuriai nesutramdoma lenkų mažuma su V. Tomaševskiu priešaky kelia tiesioginę grėsmę nacionaliniam saugumui? Vertinant iš ekonominės, tarptautinių santykių, vidaus politikos ir gynybos perspektyvų, aiškiau, kuri valstybė turi imtis iniciatyvos, jau būti ir nebegali.
Įsivaizduokime kokį nors produktą gaminantį verslininką, kuris kaltina galimus klientus, kad pastarieji patys neateina pas jį ir nepasiprašo užmegzti prekybinių ryšių. „Aš turiu produktą, taigi kamuolys dabar – galimų klientų pusėje!“ – rėžia pasipūtęs verslininkas ir toliau rymodamas keikia aplinkinį pasaulį dėl savo nesėkmių. Kaip vertintume tokį neva „nesižeminantį“ žmogelį?
Juk panašiai kaltę dėl tarpusavio santykių bandydami suversti tik Lenkijai atrodome ir mes. Būtent mes esame suinteresuotoji pusė: turime problemą (prorusišką lenkiškąją mažumą bei gynybinės sėkmės priklausomybę nuo Lenkijos), taigi mes ir privalome aktyviais veiksmais parduoti lenkams idėją spręsti iškilusius sunkumus kooperuojantis ir kuriant abipusę vertę abiem valstybėms.
Kaip tai padaryti? Pirmiausia, privalome užgniaužti savo neracionalius principus tam tikrais klausimais ir ieškoti kompromiso. Taip, nenorime mes tų lenkiškųjų „w“ lietuviškuose pasuose. Nenorime, po velniais, lenkiškų gatvelių pavadinimų Vilniaus rajone! Vis dėlto brandūs žmonės gerai supranta: priimant sprendimus nuolat tenka sverti pasirinkimų vertę ir kažką aukoti. Šiuo atveju, siekdami užtikrinti mūsų valstybės saugumą, turime būti lankstesni ieškant susitarimo.
Mūsų valdžia turi sudaryti aukščiausio lygio delegaciją, įtraukiančią visų pagrindinių partijų atstovus. Sutarę dėl galimų Lenkijai svarbių kompromisų ir didesnio dėmesio Vilniaus kraštui, lietuviai turi vykti į Lenkiją ir nuoširdžiai aiškinti mūsų kaimynams, kokią žalą ne tik tarpvalstybiniams santykiams, bet ir pačiai Lenkijai daro V. Tomaševskis su Georgijaus juostele ant švarko.
Atskleidę, kaip žalingai tokia Tomaševskio atstovų veikla veikia Lietuvos visuomenės požiūrį į lenkus, turime aiškiai parodyti, jog nesiekiame ką nors apkaltinti – tiesiog nuoširdžiai rūpinamės, norime puoselėti Lenkijos ir Lietuvos santykius.
Galiausiai, Lietuvos politikai Lenkijos valdžiai turi pasiūlyti alternatyvą – bendrai paremti vakarietiškai mąstančią Lietuvos lenkų grupę ir mažinti vieno – abiem pusėms nepalankaus žmogaus – V. Tomaševskio įtaką. Išskaidžius lenkų mažumai kasmet tėvynės skiriamus milijonus zlotų ir konkrečiais darbais atsigręžus į Vilniaus kraštą, karalių V. Tomaševskį paliksime nuogą.
Pokalbis turi prasidėti nuo mūsų atsiprašymo dėl ne kartą duotų, tačiau neįvykdytų pažadų. Ne, tai nebūtų nusižeminimas. Atsiprašydami sukurtume emociškai palankią derybinę aplinką ir elementariai pademonstruotume stiprios asmenybės esminį bruožą – atsivėrimą ir gebėjimą pripažinti savo klaidas.
Jau girdžiu skaitytojų burnojimus apie kažkokius nusižeminimus, paminamus Lietuvos principus… Tokiems teiginiams nėra pagrindo – juk kalbame apie santykius ne su Rusija, o su strategine Lietuvos partnere, kuri yra nuoširdžiai suinteresuota savo kaimyninės valstybės – Lietuvos – sėkme.
Galime toliau kaip maži užsispyrę vaikai laikyti užantyje nepagrįstas nuoskaudas arba kaip išmintingi žmonės nuosekliais ir strategiškai apmąstytais veiksmais spręsti susiklosčiusią situaciją. Iki šiol Lietuvos valdžia laikosi tvirtai įsikibusi pirmojo varianto.
Be abejo, lenkai – taip pat nešventieji. Jų politikai dažnai būna ne ką mažiau užsispyrę ir neracionalūs, o santykiuose su Lietuva yra pridarę daugybę klaidų. Vis dėlto bent jau viešojoje Lenkijos erdvėje situacija po truputį keičiasi: štai žymus Lenkijos disidentas, istorikas Zbigniewas Gluza paragino Lenkijos prezidentą atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją. Vis dažniau abiejose valstybėse pasigirsta racionalaus proto. Šiuo metu Lenkijos Užsienio reikalų ministro poste nebėra ir mums nepalankaus Radoslavo Sikorskio.
Taigi dabar yra pats laikas pabandyti situaciją keisti iš esmės. Lenkai nesureaguos? Tebūnie. Tačiau tik po parodytų nuoširdžių pastangų galėsim teigti, jog dabar jau tikrai kamuolys yra Lenkijos pusėje.
