V. F. Kiurė. Tai galima perdirbti tautinę giesmę ar negalima?

Šalies vystymo strategija! Veiklos planai ir perspektyvos! – Vis girdime iš politikų ir įvairaus rango valstybės pareigūnų. Suprask, viskas Lietuvoje veikia pagal taisykles ir koncepcijas, viskas planuojama ir koordinuojama. Mums tarsi sakoma, kad Lietuva –Europinė Valstybė! Tačiau kartais, kai susiduri su teisiniais absurdais, selektyviu teisingumu ir net kuriozišku pareigūnų elgesiu, norisi sakyti, kad gyvename Nežiniukų šalyje, kurioje kairė, nežino ką daro dešinė, kurioje nėra ne tik tarpinstitucinio bendradarbiavimo, bet ir bendros Valstybės politikos daugeliu klausimų.

Toliau išdėstyti faktai ir aplinkybės galbūt daugeliui pasirodys mažareikšmiai, tačiau jie puikiai iliustruoja tą netvarką, kurioje gyvename.

2013-aisiais, kai Lietuva pirmininkavo ES, man ir mano kolegėms už atliktą meninį performansą „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 127 straipsnį (valstybės simbolių niekinimą). Iki šiol vyksta tyrimas ir Vilniaus trečiojo policijos komisariato kriminalistai vis dar aiškinasi, ar mūsų performanse panaudoti žodžiai: „motynė“, „didmotės“ ir „dukterys“ yra įžeidžiantys.

Prokurorams užkliuvo performanso metu interpretuotas vienas tautiškos giesmės stulpelis, kuriame vyriški žodžiai sukeisti moteriškais (Tėvynė – motynė, didvyriai –didmotės, sūnūs – dukros). BK 127 straipsnyje apie simbolių niekinimą skelbiama tik tiek, kad tai daryti draudžiama. Prokurorai gi aiškina, kad bet koks Valstybės simbolių (vėliavos ir himno) interpretavimas yra jų niekinimas. Taigi, po tokių griežtų pagrūmojimų, supratome, kad Lietuvoje, šiukštu, negalima liesti valstybinės simbolikos, draudžiama ją naudoti meno kūriniuose, o juo labiau interpretuoti. Pradėjome rimtai ruoštis teismams, nes juk norint įtvirtinti savo ir kitų menininkų teisę į kūrybos laisvę būtinas teismo išaiškinimas, kaip taikyti tą nelemtą BK 127 straipsnį, kad kūrėjai žinotų, kas jų laukia, jei kas nors tyčia ar netyčia paliestų jų šventenybes Valstybės simbolius.

Net nepasiekus teismo mūsų byla išgarsėjo. Sulaukėme nemažai vietinės ir užsienio žiniasklaidos dėmesio, buvome lyginamos net su „Pussy Riot“ merginomis. Socialiniuose tinkluose virė diskusijos, vieni teisino, kiti smerkė. Ir kaip aš nustebau, netyčia pamačiusi Užsienio reikalų ministerijos „Facebook“ profilyje įkeltas nuotraukas iš parodos „Nepriklausomos istorijos. Žvilgsnių sušildytos vėliavos“. Ministerijos „sienoje“ puikavosi Lietuvos valstybės vėliava apipiešta čiulpinukais ir žmogeliukais, o šalia ES vėliava-laikrodis. Kaip išsiaiškinau vėliau, tai Lietuvos užsienio reikalų ministerijos užsakyta ir septynių garsių lietuvių menininkų sukurta paroda, skirta Lietuvos pirmininkavimo ES progai pažymėti. Apie parodą buvo rašoma: „Visų Europos Sąjungos šalių vėliavų ir pačios ES vėliavos meninėse interpretacijose atskleidžiama kiekvieno kūrėjo patirtis ir asociacijos. Tokiu originaliu būdu tapytojai dalinasi pagarba bei susižavėjimu kiekviena Europos valstybe. (...) Saviti ir intriguojantys „Nepriklausomų istorijų“ pasakojimai – tai unikalus projektas, vizualia kalba kviečiantis pažiūrėti į Europos Sąjungos šalių vėliavas – valstybingumo, istorijos, patriotiškumo simbolius ir pamatyti jas ne oficialiame, bet individualių patirčių kontekste... Paroda eksponuojama Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir LR Vyriausybės rūmuose, vėliau šį pusmetį su jomis galės susipažinti Dublino, Berlyno, Madrido gyventojai ir svečiai.“

Paroda visus metus keliavo po Europą ir tarsi skelbė, kokie mes lietuviai laisvi ir kūrybingi, kaip mokame netradiciškai pažvelgti į valstybės simbolius... Kai tuo tarpu pačioje Lietuvoje už meninę valstybės simbolio interpretaciją keliamos baudžiamosios bylos. Kaip suprasti ir kaip interpretuoti tokią veidmainystę, vykdomą valstybiniu lygiu. Kaip suprasti ir tai, kai viena institucija persekioja ir kriminalizuoja valstybės simbolių interpretavimą mene, o kita skiria tam lėšų ir net skatina menininkus tai daryti.

Juk ir kvailiui aišku, kad tokios valstybės institucijų organizuojamos parodos, tarsi deklaruoja tas laisvės ribas, kuriose gali veikti menininkas. Menininkai ir veikia, veikia esamos ar įsivaizduojamos demokratijos fone. Tose ribose veikėme ir mes, interpretuodamos tautinę giesmę. Juk jokių įžeidžiamų žodžių, gestų nenaudojome. Aktualizavome klasikinį tekstą, analizavome ir interpretavome, nieko daugiau.

O pasirodo, jei veiki be klerkų palaiminimo, nesi „garsus“, tai tau bus pritaikyti absoliučiai kiti „teisingumo“ standartai. Nors nemanau, kad tai sąmoningas menininkų klaidinimas, tiesiog čia Lietuva, čia Nežiniukų žemė.

P.S. Paroda „Nepriklausomos istorijos. Žvilgsnių sušildytos vėliavos“ šiuo metu vyksta Vyriausybės rūmų II aukšto fojė.