Geri, šmaikštūs atsakymai yra šie. „Kai Lietuva laimės Euroviziją“. „Kai nuties europinę geležinkelio vėžę iki Lenkijos sienos“. „Kai Lietuvos televizijos nustos rodyti užsienio filmus dubliuotus balsu ir visus rodys juos originalo kalba bei su subtitrais.“
Visi šie atsakymai yra neteisingi. Išvardinti įvykiai (net ir europinė geležinkelio vėžė) yra įmanomi, bent jau teoriškai. Tačiau nacionalinio stadiono Vilniuje nebus niekada, ir visi tai supranta, net ir tie, kurie uždirba iš jo tariamų statybos darbų.
Pirmoji priežastis. Lietuva niekada nebuvo futbolo šalis ir trumpas periodas mano vaikystėje, kai Vilniaus „Žalgiris“ laimėdavo prieš geriausias Rusijos ir Ukrainos komandas, o uzbekus triuškino penki-nulis, buvo laikinas mūsų visuomenės sovietizavimo padarinys. Šis žaidimas Lietuvoje yra sovietinio puvinio anomalija, tam tikras auglys. Futbolas visame pasaulyje yra nykstančio proletariato žaidimas, kurį žaidžia milijonieriai žaidėjai, uždirbdami klubų savininkams milijardus. Lietuva nemoka tokių biznių daryti. Mums geriau sekasi koks nors Vinted, kur vieni kitiems parduoda senus drabužius (su visa pagarba, biznis genialus), arba Filippo Loreti laikrodžiai, kuriuos gamina Kinijoje su pigiausiais mechanizmais ir visame pasaulyje stumdo kaip „itališko stiliaus“ unikalius laikrodininkų meno kūrinius kolekcininkams.
Antroji priežastis. Futbolo stadionas jau yra Kaune, ir kaip mes matome pagal koncertus „Žalgirio“ arenoje, dar niekam nebuvo problema ten nuvažiuoti, jei yra ką klausyti ir žiūrėti. Stebėti, kaip Lietuvos sportininkus sumala į miltus Farerų salos ar Vatikano futbolo rinktinė (jaunių sudėtis), nesusirinks daug žmonių. Jie ir dabar neateina.
Trečioji priežastis. Nacionalinio stadiono Vilniuje šiandien niekam nereikia. Nė vienas sveiko proto politikas nepadarys savo misija ir deklaruojamu tikslu tokio objekto statybą, nes žino: kainuos trigubai brangiau negu sąmata, bus baigta tikrai ne per jo kadenciją ir netgi jei (ir kai) bus baigta, niekas neateis, nes valdžia nemoka daryti traukos objektų ir šventės. Valdžia moka pastatyti brangiausią pasaulyje Kalėdų eglutę, siaurinti gatves ir kitaip būti skauduliu, bet šventes už valdžią padaro bet kas geriau. Paklauskit ūkininkų su traktoriais, kurie net nesistengdami padarė Vilniuje metų renginį su gera emocija.
Vilniečiai nelaukia to stadiono, jo nelaukia ir „Akropolis“, nes žino, kad jeigu jį pastatytų, būtų kaip Klaipėdoje, kur neįmanoma pasistatyti automobilio prie prekybos centro, kai vyksta kas nors gero „Švyturio“ arenoje. Sekmadienį net burgerio negalėjau nusipirkti. Bet Vilniaus „Akropolio“ žmonės yra ramūs kaip bitės žiemą, nes žino, kad to stadiono nebus niekada.
Ketvirtoji priežastis. Vilniaus savivaldybė dar kartą parodė, kad yra blogiausia pasaulyje viešųjų ryšių specialistė. Anksčiau mes girdėjome iš Remigijaus Šimašiaus, kad gatvės nesiaurinamos, nes atstumai tarp namų liko nepakitę, ir galvojome, kad tai yra viršūnė. Bet, pasirodo, yra vietos tobulėti.
Dabar Vilniaus miesto valdžia kartoja, kad pragariško juokingumo skandalas su praloštais kazino keliolika milijonų eurų iš BaltCap fondo kasos nepadarė nuostolio Vilniaus miesto biudžetui. Tai parodo, kaip tragiškai ir beviltiškai Vilniaus miesto valdžia nesupranta situacijos.
Žinoma, vilniečiams kainuos. Šis fondas daugiau stadiono nestatys, tai ir arkliui aišku. Nesvarbu, kad visi kažką vapa apie tyrimą ir kad reikalausim padengti nuostolius. Nuostolių nepadengs, žetonai negrįš ir faršo atgal į sprandinę prasukti neįmanoma.
Net labai nevykę politikai supranta, kad variantai yra trys, ir iš jų nė vieno gero. Pirmasis: išrinkti keliolika Vilniaus tarybos narių, duoti jiems kiekvienam po milijoną eurų smulkiom kupiūrom (iš savivaldybės biudžeto) ir išsiųsti į Las Vegą arba Monaką komandiruotėn su užduotim grįžti su dviem milijonais. Antrasis: paimti iš savivaldybės kasos tiek milijonų, kiek pralošė BaltCap, ir atiduoti juos fondui sakant: „Būna visko, pasitaiko, ir fondukas nepataiko. Tik daugiau taip nedarykit“. Trečiasis: sukąsti dantis ir aidint juokui ir keiksmams iš naujo pradėti koncesininko paieškas tūkstantmečio statybai.
Paskutiniuoju atveju, žinoma, fondas pradės ilgą ir varginančią netesybų bylą, kurioje reikės vis tiek jam sumokėti didelę kompensaciją. Mokės mokesčių mokėtojai.
Yra dar ir ketvirtas būdas: tiesiog leisti tęsti darbus koncesininkui, kurio reputacija dar nepramušė visų dugnų: įsivaizduokite, kas bus, kai jis bus toliau tampomas po teismus keliose šalyse ir apie kazino istoriją rašys pasaulio žiniasklaida skiltyse „Tas beprotiškas pasaulis“. Tada savivaldybės laukia toks pat likimas, kaip ir ugdymo įstaigos, kur tebemokė mokytoja Astra.
Leisti BaltCap toliau būti prie reikalų yra tas pats, kaip priimti atgal į teismą Neringą Venckienę ir vėl apvilkti jai teisėjos mantiją. Žmonės nesupras.
Tai dar ne viskas. Visi nauji potencialūs koncesininkai įsivertins riziką dar atidžiau ir statybos kaina bus ženkliai didesnė. Skirtumą sumokės mokesčių mokėtojai.
Ir, pagaliau, penktoji ir paskutinė priežastis, kodėl stadionas Vilniuje niekada nebus pastatytas.
Niekas, absoliučiai niekas Vilniaus savivaldybėje iki šiol nepagalvojo, kad ironiškas Vilniaus savivaldybės plakatas „Netikiu, kad šiemet pabaigs“ ant statybvietės tvoros, vis dar kabantis (mačiau šiandien) yra taip pat netinkamas, kaip Michaelo Jacksono portretas vaikų darželyje.
Kai kada būna taip, kad valdžią skandina įvykiai, pradėti visai ne jos. Žmonės neatleidžia valdžiai bejėgiškumo.
Kažkada JAV prezidentą Jimmy Carterį sunaikino jo pasimetimas ir trypčiojimas, nesugebant išlaisvinti amerikiečių įkaitų, paimtų ambasadoje Teherane. Paskutinis sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas buvo išmestas lauk, o kartu su juo sugriuvo ir visa šalis, nes jis pasirodė silpnas, nesusigaudantis ir bejėgis.
Valdui Benkunskui šis kazino skandalas, kuris tik prasideda (patikėkit), padės tik tiek, kad antrąja kadencija jam rūpintis tikrai nebereikės.
