Padarykim taip, kad 2019 metai būtų tokie metai, kai kiekvienas ramiai gyvena sau, ir aplinkiniai vieni kitiems nekruša proto.
Padarykim taip, kad niekas niekada niekam neduos nė vieno patarimo, kol to patarimo nepaprašė.
Padarykim taip, kad niekas niekam nieko nedraustų, jei tas draudimas nėra reikalingas sveikatai ar gyvybei apsaugoti. Ar jums tai skamba kaip fantastika? Man tai ne. Aš turiu svajonę, kad taip vieną kartą bus.
Pavyzdžiui, labai norėčiau, kad laisvė keliauti reikštų ne tik teisę be valstybės apribojimo nusipirkti bilietą ir skristi kur tik nori. Aš labai norėčiau, kad ji dar ir reikštų laisvę nesiaiškinti niekam, kodėl pasirinkai kelionės šalį ir miestą. Trokštu, kad žmonės nustotų vieni kitų klausinėti ir kabinėtis – kodėl taip darai, kodėl taip sugalvojai, kodėl taip elgiesi?
Žinote, kas labiausiai erzina ir nuodija gyvenimą jums visiems? Giminės ir artimieji, kurie ateina ir klausinėja, ir tada sako, kad viską turite daryti atvirkščiai.
Jeigu dar dirbate kur nors dideliame biure, tai šito bus dešimt kartų daugiau. Gydytojas vaistų išrašė? Tų vaistų negerk, nesąmonė. Nori mašiną pirkt?
Nebūk durnas, tos nepirk. Kur padangas keiti? Ten nekeisk, ten bloga vieta. Vaikai į kokią mokyklą eina? Tai ko taip? Leisk į kitą. Kokį kefyrą perki? Šito nepirk, imk kitą, nes aš tokį perku. Dabar pasiėmei obuolį ir jau tuoj kąsi? O ko kriaušės neimi?
Neužsikemša, zyzia, kaip mašalai ir uodai prie upelio. Uodus tai nors galima pritrėkšti, o tų giminių ir artimųjų niekaip, nors ir labai norėtųsi.
Juos galima užtildyti bjauriu žodžiu ir perverti kiaurai piktu žvilgsniu. Tada jie užtyla. Bet mūsų bėda yra kita.
Bėda yra, kad tokių pat, kaip tie įkyrūs giminės, kaip visi tie Ryčiai ir Genutės, yra prilindę į valdžią (ir daugelį mes patys išrinkome), ir jie daugiau nieko nesugalvoja, kaip mums visą laiką viską drausti. Alkoholis buvo tik pradžia, kaip ir visokios idiotiškos pardavimo darbo valandos, plėšomos iš žurnalo reklamos ir kitokios prakeiktos nesąmonės.
Paskui buvo šnekos apie tai, kad mums netinka nelietuviškas Kalėdų senelis, kad reikėtų ir čia kitokios tvarkos. Kažkokių pagoniškų etninių švenčių reikia.
O atsimenate, kaip sužinojome, kad vaikams, pasirodo, negalima saldainių, sausainių ar dar kažko? Visa tai vyko šiais metais.
Kai rašomas šis straipsnis, namuose dar galima išsikepti kiaušinienės, bet nebūtinai po metų tai irgi bus leidžiama (ypač jei susigalvosite užsibarstyti druskos). Lietuva virsta makabrišku kraštu, kur kiekvieną dieną nežinai, ką dar uždraus, ką dar išgalvos, kur dar kažką iš ryto prabudęs sužinosi, kad kažko naujo dar negalima.
Mano ortodontė darė mano dantų nuotrauką, ir aš turėjau pasirašyti kažkokį popierių, kad tą nuotrauką galima būtų persiųsti mano odontologui, kuris irgi mane gydo. Mes visi vienas kitą pažįstame, bet bendrauti be parašų jau nebegalima.
Kokie dar buvo metai? 2018-aisiais toliau siautėjo kalbos drožėjai, nuodytojai ir pančiotojai. Gal jau pamiršote, kaip pakvaišęs valdininkas skundėsi policijai ir saugumui, kad iš jo vadovaujamos kalbos kontoros žmonės juokiasi feisbuke, sakė, čia prieš valstybę nukreipta veikla, dosniai apmokama priešiškų jėgų.
Niekas jo neatleido iš darbo. Jis toliau vaikšto į tą patį kabinetą, turi pavaldinius ir, greičiausiai, susigalvoja kitų dalykų.
Visi pasukiojo pirštu prie smilkinio, pakikeno (policija ir saugumas, manau, padūsavo), bet rezultatas toks, kad tie patys žmonės toliau turi galias komanduoti, drausti ir bausti, ir, pavyzdžiui, sakyti, kad žodis „žingeidus“ yra neteiktinas. Jei dar nežinojote.
Pagaliau vyšnia ant torto – tik jau kitų draudimo maniakų - buvo planas klasifikuoti „Simpsonus“, kaip kenksmingą produkciją, kuri gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams.
Dešimtis metų pasaulyje rodomi amerikietiški geltoni pieštiniai personažai iš Springfildo miestelio, su keturiais pirštais ant kiekvienos rankos, lietuviams pasirodė pavojingi, ir ne kokiems lietuviams acto garintojams ar kreidelėmis piešiantiems vaikmušiams, o pakaltinamiems žmonėms, kurie yra laikomi pilno proto asmenimis, kurie yra valstybės tarnautojai, turbūt tinkamai atestuoti, ir jie turi teisę mums drausti ir nurodinėti.
Jie pasižiūrėjo pieštinį filmuką ir sugalvojo, kad atėjo laikas šitą dalyką uždrausti, nes jeigu Lietuvoje kažkas vyksta blogai, tai todėl, kad vaikai žiūri amerikietišką animaciją, išverstą į lietuvių kalbą ir taisyklingai kirčiuojamą, ir išmoksta blogų dalykų.
Jie tikrai taip galvoja, kaip kiti puspročiai mano, kad patyčios Lietuvoje vyksta todėl, kad vaikai išmoksta iš Užkalnio negražiai kalbėti ir šaipytis iš giminių, kur tetos per jubiliejus liepia valgyti mišrainę ir garsiai skaito palinkėjimus iš lapelio.
Kraupiausia yra ne tai. Kraupiausia man buvo, kad visi žmonės reagavo, kaip avys. Linkčiojo galvas ir gūžčiojo pečiais, nepaisant to, kad iš jų tyčiojamasi, jie atvirai niekinami – jie tiesiog toliau gyveno, pratindamiesi prie kariamo šuns būklės. Šalyje vyksta beprotybė, dar kartą pasakysiu: prasidėjo animacijos reguliavimas (o dar neseniai mes galvojome, kad pas mus niekada nebus, kaip nukvaišusioje Europos šalyse, kur draudžia Kalėdų eglutes ir Bibliją valstybinėse ligoninėse, kad neįsižeistų religinės mažumos), o mūsų Lietuvos gyventojai tiesiog sėda į savo lizinginius automobilius ir varo apsipirkinėti, nes parduotuvėse prasidėjo nuolaidos.
Žmonėms apskritai niekas neberūpi – nei nesibaigiantys reguliavimai, nei valdžios savivalė, nei spartus virsmas karinga draudimų imperija, kur greitai reikės gauti specialų leidimą, kad galėtum kibiną nusipirkti – svarbiausia, kad aplinkui yra šventiniai išpardavimai.
Aš taip norėčiau, kad 2019 metais Lietuvoje nebūtų nė vieno naujo draudimo. Tokia yra mano svajonė. Taip trokštu, kad visi tiesiog užsiiminėtų savo reikalais, ir nesikištų į kitų gyvenimą. Nežinau, ar išsipildys, bet pasvajoti aš galiu. Pažadu, kad pirmoji mano skiltis 2019 metais jau bus šviesesnė. Nes tamsiausia naktis būna prieš aušrą.