Todėl čia ne apie mane ir ne apie mano darbus, gerus ar blogus.
Pradėsiu nuo ekstremalaus pavyzdžio, kuris jums bus, vargu, ar pažįstamas, nebent turite stambią korporaciją Japonijoje ar jums nukirsta dalis mažojo rankos pirštelio.
Japonijos nusikalstama organizacija, Jakudza, šiais laikais nesišvaisto samurajų kardais, kaip Quentino Tarantino filmuose. Yra visai kitaip.
Pas generalinį direktorių atvyksta į susitikimą delegacija mandagių žmonių iš, sakykime, „Skaidraus ir atsakingo verslo asociacijos“. Visuomenininkai. Sako, mes čia patyrinėjome kai kuriuos jūsų reikalus ir atrodo, kad jums yra kur tobulėti. Štai direktoriai išsimokinėja keistas sumas, giminių kompanijoms užsakymus didelius duoda, asmenines išlaidas rodo kaip verslo sąnaudas. Negerai, ir ypač būtų nemalonu, jeigu per akcininkų susirinkimą kas nors pradėtų apie tai kalbėti – mes pažįstam kai kuriuos jūsų akcininkus, įsivaizduojate, jei jie sužinotų?
Gerai būtų jums susitvarkyti šiuos reikalus, sako generaliniam direktoriui. Štai mūsų tyrimo duomenys, paliksime juos jums, kad galėtumėte pašalinti negeroves. O jums tuo tarpu siūlome, jei jūs nieko prieš, paremti mūsų publikaciją „Skaidrus verslas Japonijoje“. Narystė nepigi, bet, žinokite, verta. Taip pat mes esame labai prestižinių skaidrumo apdovanojimų rėmėjai, mums bus taip malonu pakviesti ir jus.
Atrodo, visi viską supratote. Mechanika aiški.
Šių metų konferencijoje „Login 2023“ buvo diskusija mano mėgstama tema – apie „atšaukimo kultūrą“ (angl. Cancel Culture). Kodėl mėgstama? Nes man patinka rautis ant moralizuotojų, šventesnių už popiežių, mesijų ir kitokių politinio korektiškumo apaštalų.
Mykolas Katkus, kalbėdamas konferencijoje apie entuziastingai ir su švilpukais ir deglais atšauktą, teisuolių mobingu išvoliotą ir galiausiai reabilituotą lietuvišką (ir lietuviško kapitalo) degalinių prekės ženklą, pasakė kai ką labai tiksliai: mes visi nesame vien tik švarūs, mes visi turime dalykų, kuriais nesididžiuojame, bet lietuviškas bruožas yra štai koks: mes neleidžiame žmonėms ir kompanijoms atgimti iš naujo.
Aš pridursiu: arba bent jau turi gerai susimokėti už prisikėlimo stebuklą. Kai Kristus trečią dieną kėlėsi iš numirusiųjų, jam nereikėjo pervesti jokiems visuomenininkams pinigų, o šiais laikais, kad rastų tavo karstą tuščią, tenka šnekėti apie skaičius ir banko rekvizitus.
Žinoma, atšaukimo kultūra prasidėjo ne dėl pelno (tik jeigu kažkas gerai sekasi, visada tai galima monetizuoti: pavyzdžiui, jei chuliganai šiaip muša praeivius, grynai dėl meno, tai protingesni gatvių gyventojai dar ir „atspaudžia“ jų mobiliuosius ir grynuosius pinigus, o visai pakylėti dar ir nuveda iki bankomato ir pažiūri, kiek galima išgryninti iš kortelių).
Yra ir kitų motyvatorių: kerštas, noras pajusti galią, valdžios troškulys, pagaliau, banalus mesijo kompleksas. Tačiau ką gera daryti nemokamai, visada dar maloniau daryti už pinigus.
„Cancel culture“ pradžia buvo universitetuose, kai isteriškos aktyvistės, klykiančios garsiau už Gretą Thunberg, reikalaudavo atšaukti pakvietimus tiems lektoriams ir svečiams, kurių pažiūros jiems nepatiko. (Vieno kurortinio Lietuvos miesto valdžia yra sakiusi renginio organizatoriams, kad savivaldybė neduos savo patalpų renginiui, jei ten bus tarp pranešėjų Užkalnis, taip ir baigėsi mano dalyvavimas toje programoje – net žinau, kieno tai buvo iniciatyva).
Universitetai pažymėtuosius gėdos spaudu lektorius ir svečius pradėjo atšaukinėti.
Tada atsirado #metoo („ir man taip buvo“) raganų šokis, prasidėjęs nuo teisėtų ir teisingų faktų, kai labai meniški ir kūrybiški gašlūnai ir pedagogai kaišiojo pirštus ir kitus daiktus ten, kur jų nebuvo galima kaišioti. Labai greitai prie gyvenimo šventės prisijungė nemažai moterų, kurių galimai niekas jaunystėje negraibė, bet jos norėjo, kad pagraibytų, arba paliko vos pačiupinėję, vienu žodžiu, jos irgi pasijuto turinčios bilietą į šou ir teisę į krėslą pirmosiose eilėse.
Aš rašau linksmai, nes esu gero būdo žmogus, tačiau visos tos istorijos nejuokingos tiems, kas pakliūna po mobingo volu.
Holivudo aktorius Kevinas Spacey‘is, kurį mes pažįstame iš daugelio genialių vaidmenų, 2017 metais buvo apkaltintas seksualine prievarta Anglijoje, neteko darbų, vaidmenų, vieną filmą turėjo filmuoti iš naujo, kad jame šio aktoriaus neliktų, ir vos po šešerių metų valkiojimo po purvus, neseniai teismas jį visiškai išteisino.
Manote, jo kas nors atsiprašė? Ne, spaudoje klyksmai: „tai ką dabar, vien todėl, kad jo kaltės neįrodė, dabar jau su juo viskas gerai?“ Būtent, rūpestingieji medžiotojai, kaltę įrodo tik teismas, o ne visuomenininkų liaudies taryba. Ir jeigu teismas pasakė, kad nekaltas, vadinasi – nekaltas.
Tas pats Mykolas Katkus paaiškino, kad atšaukimo kultūra vis tik ilgainiui baigiasi. Tai įvyksta tada, kai didelė masė žmonių supranta, kaip veikia ši sistema.
„Tamsoje demokratija miršta“, kasdien pirmąjame puslapyje skelbia laikraštis „The Washington Post“ (pats, beje, irgi ne be nuodėmių, bet čia ne apie tai). Žinoma. O visų akivaizdoje ir dienos šviesoje net ir turgaus reketu užsiimti darosi nesmagu.
