Aš pagalvojau tokį dalyką – nesusijęs su pagrindine tema, bet vis tik paklausykit: kaip turi jaustis normalūs žmonės, kurie šiaip gyvena Pravieniškių gyvenvietėje? Visi apie juos galvoja, kaip apie nuteistuosius.
Tą patį, turbūt, galima pasakyti apie Garliavos gyventojus: turiu ten giminių. Jie sako, kad visai nesmagu, kad miestelio pavadinimas dabar kaip keiksmažodis – jie jaučiasi, kaip gyvenantys pasakų mieste, bet pati pasaka labai negraži.
Po DELFI straipsnių apie reguliarius siautėjimus Pravieniškėse paaiškėjo tai, ką daugelis tik įtarė: Lietuvos kalėjimų sistema iš esmės liko sovietine zona, kaliūze, tiuriaga. Tik su mobiliaisiais telefonais ir tarpbankiniais pavedimais.
Ten net ne siautėjimai, ten reguliarus kasdienis bespredielas. Su rusiškais kastų ir teritorijų pavadinimais ir rusiškų laisvės atėmimo vietų tvarka ir supratimu (paniatkėm).
Bet didžiausia problema ne už spygliuotos tvoros. Didžiausia bėda yra tai, kiek šito sovietinio zonos gaivalo yra išlikę kasdieniame gyvenime. Tvoras nugriovė, bet smegenyse vietoje vingių tos pačios spygliuotos vielos.
„Jūros šventė“ kalėjime su nuteistųjų gaidinimu yra tik nedaug blogiau negu kasmet vykstanti tikra šventė tokiu pačiu pavadinimu, kuri yra blogo skonio, prisigėrusių marozų ir nudrožtų atlikėjų, pjaustančių senus gabalus pagal fonogramą, festivalis.
Ak, sakote, negalima taip sakyti, ten ne visi tokie?
Žinoma, ne visi. Ateina ir normalių žmonių (žinoma, nesuprasi, kodėl jie ten eina, gal tiesiog neturi kur eiti). Pataisos darbų kolonijoje irgi ne visi nuteistieji vieni kitus kankina.
Daugeliui žmonių nuoširdžiai nesuprantama, kodėl sovietinė tvarka ir sovietinis vaizdas mūsų gyvenime yra kažkas blogo ar smerktino.
„Visi taip gyvenome, kas čia tokio“, sako prarūgusios nostalgijos kaliausės, išėję iš dar vieno Kremliaus ruporų koncerto, prisiklausiusios Kirkorovo ir Gazmanovo.
Apie įstiklintus balkonus, sudaužytas plyteles, sovietinio vaizdo daugiabučius ir bendrabučius, trupančius fasadus ir kraupias iškabas Lietuvos miestuose ir miesteliuose rašoma ir kalbama beveik trys dešimtmečiai, ir niekas nesikeičia. Aš irgi rašau, ir taip pat niekas nesikeičia, tik mano populiarumas auga, kas yra savotiškai gerai.
Balkonai, plytelės ir bendrabučiai nesikeičia, nors įstiklintas balkonas yra toks pat smirdantis sovietijos vaizdas, kaip Pravieniškių pastatai ir vaizdai iš kamerų jose. Bet daugeliui visai tinka toks gyvenimas, jie kitokio nenori.
Tuose sovietiniuose daugiabučiuose, prie sovietinių sekcijų, po kilimais, pakabintais ant sienų, susėda sovietiniai žmonės – dezodorantų ir kasdienių dušų nepažįstančios moterys auksiniais dantimis ir vyrai, pasivilkę maikes po marškiniais.
Ir prasideda tos pačios sovietinės šnekos, rusiški anekdotai apie Pėtką ir Čiapajevą, krokodilą Geną ir Čeburašką, istorijos apie sovietinę armiją, kaip apie vyriškumo mokyklą, apkerpėję juokai, kaip kažkas pirmą kartą į užsienį važiavo ir restorane vandenį rankoms skalauti išgėrė, o iš viešbučio muiliukus lauktuvėms parvežė, ha ha, na ir šposai.
Ir dar ten sėdintys reliktai pasakoja vieni kitiems, kaip anksčiau gerai buvo, ir prisiminimais taškosi. Kažkas yra teisingai pasakęs: pokalbis, prasidedantis „O prisimeni, kaip...“ yra žemiausia pokalbio forma.
Jei žmonių bendravimas būtų meno kūrinys, tai šitų dinozaurų bendravimas būtų organinio stiklo bumbulas su rožyte viduje, prisukamas ant automobilių pavarų perjungimo svirties. Jų ir smegenys maždaug taip atrodo.
Ir jūs net nenorite kalbėtis su jais apie politiką. Nenorite net išgirsti, ką jie kalba, tie Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys tokius pat pasus, kaip ir jūs, ir aš, ir balsuojantys tuose pačiuose rinkimuose, kaip ir jūs, ir aš.
Vos jiems pravėrus burną, aplinkiniai pajunta ne tik blogą kvapą, nes dantys išpuvę ir per daug česnakinio maisto degtine užgėrinėjo – tuojau tampa aišku, kad jie yra Pravieniškių zonos gyventojai, nes mano, kad Vladimiras Putinas yra liuks vadovas, stiprus ir gerbiamas, ir jo visi bijo pasaulyje, nes turi daug branduolinių ginklų ir galingą armiją, kuri kartais net ir subaladoja dvidešimt kartų silpnesnį priešininką.
Tik Čečėnijos sutvarkyti negalėjo, tai atidavė saviems banditams administruoti, ir banditai ten padarė banditišką tvarką, o taip pat kelis daugiaaukščius pastatė ir daug mečečių, ir tai mūsų pravieniškiniams lietuviams yra gražu ir pagirtina.
Dar vieną-kitą čierką užsimetę, pasakys, kad ir gerai, kad ten visokie islamiški teroristai biškutį žydus ir Ameriką į vietą pastato, „nes tie labai jau įsijautę“.
Net negalima kartoti, ką jie sako apie žydus, nes ne viskas tinkama viešam kartojimui.
Na, o apie Ameriką tie pravieniškiniai gyventojai viską kalba absoliučiai taip pat, kaip yra girdėję vaikystėje ir jaunystėje iš Maskvos Ostankino televizijos pirmosios programos, ir viskas taip jų smegenyse taip ir pasiliko, o smegenys, priminsiu aš jums, yra bumbulo dydžio (na, to bumbulo, kuris su rožyte, kur ant pavarų perjungimo svirties).
Jie JAV dažniausiai nebuvę, arba, jeigu ir buvę, nieko nematę ir nieko nesupratę, bet vis tiek pasakys, kad durna šalis ta Amerika, pilna durnų ir storų žmonių, su netikra ekonomika, kuriai greitai ateis galas, kai visas pasaulis atsisakys dolerio, išsirinko idiotą prezidentą su absurdiška šukuosena, gyvena kartoniniuose namuose, valgo sintetinį maistą iš miltelių. Sovietinio kalėjimo supratimas, sovietinio kalėjimo ir šnekos.
Pravieniškėse dabar labai stengiasi padaryti tvarką.
O aš jums sakau, kad kalėjime nebus geriau, kol liks Pravieniškių tvarka ir supratimas daugelio laisvai gyvenančių ir gatvėse vaikščiojančių gyventojų galvose.