Problema su lietuviškom liaudies patarlėm yra tokia, kad dauguma jų yra verstos iš rusų kalbos ir atspindi ne darbo ir mokslo etiką, o būtent Rusijos azijietišką pradą, traumuotą šimtmečių nusižeminusio pavaldumo totorių-mongolų Aukso Ordai, paskui – autokratų ir psichopatų carų siautėjimo.
Rusiškos patarlės yra kaip rusiška degtinė: smarkios, gerai sukaltos, net į kitą kalbą ir kitą kultūrinę terpę gerai išverčiamos, tačiau neprideda nei sveikatos, nei išminties (lietuviška degtinė, beje, irgi nieko gero neprideda, bet ne apie alkoholį kalbėti šįkart susirinkome).
Štai rašo skaitytoja: „neišsižadėk ubago lazdos ir kalėjimo“, ir čia mes matome dažną atvejį, kai žmogus net pacituoti teisingai nemoka, kažką girdėjęs, bet rašo apytikriai, iš atminties, o atmintis jau ne ta. Originaliame rusiškosios patarlės variante (o patarlė atėjo pas mus būtent po Trečiojo Abiejų Tautų respublikos padalijimo 1795 m. ir po to sekusios rusifikacijos – ir kalbinės, ir kultūrinės) žmogui siūloma neišsižadėti nei kalėjimo, nei ubago terbos (ne visai tas pats, kas lazda), ir šio pasakymo prasmė yra štai kokia: bet kam, girdi, gali tekti elgetauti ir kaliūzėje sėdėti.
Tai labai prasminga represinėje diktatūroje, tokioje, kaip Rusija, kur iš tavęs viską gali atimti (ir tai ne sykį jau darė), ir kur bet ką gali pasodinti (ir tai vyko ne kartą, ir vyksta šiandien). Laisvajam pasauliui tokios taisyklės netaikomos, ir tokių patarlių nėra.
Laisvajame pasaulyje yra sakoma jau nuo Antikos laikų: memento mori – prisimink, kad mirsi. Nes mirtis tai tikrai yra paruošta visiems, ir čia nieko nebepadarysi, o nekalto nepasodins ir tavo uždirbto nenusavins (pasitaiko neteisybių, bet jos nėra sisteminės). Kitaip tariant, gyvenk dabar, daryk visko kuo daugiau, džiaukis šiandien, nes antro gyvenimo nebus duota. Tavo laikas yra dabar.
Štai kita, dar labiau kenkėjiška patarlė, kurią šiandien kartoja visi sovietmečio traumuoti individai: „nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas“, „sąžiningu darbu turtų neužgyvensi“ ir kitos variacijos, kurios irgi nueina šaknimis į XIX amžių ir irgi į Rusijos mentalitetą.
Vakarų supratimas yra toks, kad turtai yra atkaklių pastangų, proto ir sumanumo požymis. Visas Vakarų progresas nuo pat vergovės ir baudžiavos panaikinimo rėmėsi tuo, kad laisvo ir motyvuoto žmogaus darbas yra visiems produktyvesnis negu kalinio ar vergo nevykusios pastangos.
„Sąžiningu darbu“ arba „sunkiu darbu“, „pralietu prakaitu“ giriasi tie, kas daugiau neturi, kuo pasigirti. Natūralu yra džiaugtis ir didžiuotis ne pastangomis, o rezultatais, tačiau vergo supratime reikia atrodyti, kad sunkiai dirbi, ir gal už tai kažkaip apdovanos. Sovietų Sąjungoje tam buvo ištisinė ideologiškai iškreiptų paskatų sistema: kapstyk giliau, mėtyk toliau, ir mes gal tau duosime po dvidešimties metų net „Socialistinio darbo didvyrio“ žvaigždę ir pažymėjimą su aukso raidėmis ant viršelio. Bet ką, tik ne atlyginimą, už kurį galėsi nusipirkti, ką panorėjęs.
Prieš trisdešimt metų Lietuvoje pilna buvo vargdienių iš bankrutuojančių gamyklų, visokių „Inkarų“, baisios išvaizdos baldų, Vilkaviškio džinsų ir panašaus niekam nereikalingo šlamšto gamintojų, kurie laikėsi įsikibę savo gaištančios sovietinės pramonės, kuri jiems po daug mėnesių nebemokėjo algų. Jie tikrai galvojo, kad jų nepaliks bėdoje, nes jie visą gyvenimą „sąžiningai dirbo“.
Prasukime kelis metus pirmyn, ir girdime juos pačius sakant: „visą gyvenimą sąžiningai ir sunkiai dirbau, o nieko neuždirbau“.
Jie galvoja, kad tai liudija jų taurumą, kankinio aureolę ir įšventinimą į palaimintuosius po mirties (šiame gyvenime jie nieko nesitiki, tik džiaugiasi, kad gali ištisas dienas skųstis ir zyzti). Iš tikrųjų tai, kad dirbai visą gyvenimą ir nieko iš to nesigavo, liudija tik apie tai, kad esi nevykęs. Kiti visą gyvenimą dirbo ir pastatė namų, parašė knygų, apkeliavo pasaulį, pagamino gerų ir reikalingų daiktų, išgydė šimtus žmonių – tai jie šaunuoliai, o ne tu, kuris tegali parodyti visiems savo pastangas, kaip kiti rodo ant delnų pūsles ir galvoja, kad už tai jiems duos premiją. Pirštines reikėjo naudoti, ir geresnius įrankius pasirinkti, nebūtų pūslių, niekas nekaltas, kad negalvojai, ką darai.
Tie afrikiečiai, kurie visą gyvenimą nešioja ant galvų puodynes su vandeniu nuo upelio, užuot išsikasę šulinį savo kaime, neturi kuo didžiuotis, nebent pavyzdiniu apsileidimu, kad daug metų užsiiminėjo nenaudinga veikla užuot pagalvoję, ką daro. Čia pas mus Italijoje po paplūdimį nuolatos vaikšto svečiai iš šiltesnių kraštų, prekiaudami suklastotais krepšiais, akiniais ir spalvotais skudurais, o kiti prie automobilio, kai parkuoji prie parduotuvės, prišokę mojuoja rankomis, neva padeda tau pastatyti mašiną, kad paskui galėtų kaulyti išmaldos. Bet kuris iš jų daugiau uždirbtų, dirbdamas produktyvesnį darbą, bet žulikauti ir stumdyti šlamštą yra kur kas protiškai lengviau.
Grįžtant prie liaudies patarlių, „lietuvių liaudies išmintis“ (greičiau liaudies kvailybė) mus moko, kad viskas gyvenime yra kažkieno kito valioje, kad mūsų valia nieko neverta, ir reikia, kaip sako dar viena kvaila patarlė, „nesidžiaugti radus ir neverkti pametus“. Aš tai kaip tik radęs džiaugiuosi, o pametęs tikrai neverkiu, nes tam ir yra protas ir rankos, kad galėtum užsidirbti ir vėl, ir dar daugiau.
Daugiausia aiškina apie tai, kad užsidirbti savu darbu nepavyks, būtent tie, kas neturi nei įgūdžių, nei smalsumo, nei nuovokos, nei žinių, ir jiems todėl tikrai niekas nepavyksta. Jie nesako „man nepavyko“, jie sako – „niekam nepavyks“, nes taip jie nesijaučia tokiais nevykėliais. Kai sakai „man nepavyko“, turi prisiimti atsakomybę už tai, ką padarei ne taip. Kai sakai „niekam nepavyks“, tai tu tiesiog aplinkybių auka. Viskas Dievo valioje.
Na, ir galiausiai dar viena patarlė, kuri atrodo nekaltai: „nemesk kelio dėl takelio“. Iš pažiūros, kas čia tokio? Juk tai gali pasirodyti, kaip patarimas tiesiog daryti tai, ką darai, ir nesidairyti į šalis.
Ne – tai yra kenksmingas raginimas neieškoti nieko naujo ir daryti viską taip, kaip visada darei. „Kaip radom, taip ir paliksim“, „mūsų tėvai ir seneliai taip darė, tai ir mes taip darysim“, „nereik čia išsigalvot, būk biškį paprastesnis“, „nebūk mandras – apšiks gandras“, „susirask normalų darbą“ ir „aš neieškau lengvų kelių“. Šitas pastarasis yra menkos ambicijos ir moralinės tinginystės koncentratas. Kodėl tu neieškai lengvų kelių? Tau patinka sunkiai ir nemaloniai, o ne lengvai ir greitai?
Viskas, ką žmonija yra atradusi, atsitiko todėl, kad žmonės ieškojo lengvesnių ir trumpesnių kelių.
Viskas, ką geriausio žmonės yra sukūrę, atsitiko dėl to, kad buvo žmonų, kurie norėjo nepalikti taip, kaip rado, o palikti geriau, negu buvo. Tų, kurie nenorėjo būti paprastesni ir kurie norėjo būti mandresni, gudresni ir miklesni už kitus.
Todėl šiandien jums patarimas – jūs viską galite rinktis. Ubago terba yra pasirinkimas. Nesiskiepijimas ir gyvenimas be galimybių paso, skundžiantis, kaip jus skriaudžia valdžia, yra pasirinkimas.
Kalėjimas yra pasirinkimas – jūs esate priežastis visų pasekmių jūsų gyvenime. Blogas darbas, prastas atlyginimas, nykus būstas, blogas partneris ir televizoriaus žiūrėjimas, užsikandant čipsais, yra pasirinkimas. Todėl būtų protinga rinktis laimę ir gerą gyvenimą. Ar kas nesutinka?
